Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Na nežinau, ar neatsisakyčiau pasivaržyti su Dievu dėl tavo broliuko.

— Mesk iš galvos. Tai Bažnyčia, su ja kovoti beprasmiška. Jau greičiau tau pasiseks sugundyti Širduką Vilį, garantuotai.

Oro uoste Deną pasitiko Vatikano automobilis ir nuvežė saulėtomis išblukusiomis gatvėmis, kur buvo pilna gražių, šypsančių žmonių; Denas lipte prilipo prie lango ir neapsakomai susijaudinęs žiūrėjo į grožybes, matytas tik paveiksluose — Romos kolonas, rokoko stiliaus rūmus, renesansiškų Švento Petro bazilikos didybę.

Ir jo laukė Ralfas Raulis, kardinolas de Brikasaras, šį kartų jau purpuriniais rūbais nuo galvos iki kojų. Ištiesta ranka, spindi žiedas; Denas ant abiejų kelių atsiklaupęs jį pabučiavo.

— Stokis, Denai, duok man į tave pasižiūrėti.

Denas atsistojo, šypsodamasis aukštam vyrui — jie buvo beveik tokio pat ūgio, todėl žvelgė tiesiai vienas kitam į akis. Denui atrodė, kad kardinolas spinduliuoja didžiulę dvasios jėgą ir greičiau panašus į popiežių negu į šventąjį, tiktai be galo liūdnos akys ne kaip popiežiaus. Kiek daug jis turi būti iškentėjęs ir koks taurus pakilo iš savo kančios, jog dabar yra tobuliausias dvasininkas.

O kardinolas Ralfas žvelgė į savo sūnų, nežinodamas, jog tai jo sūnus, ir manė mylįs jį dėl to, kad jis mielosios Megės vaikas. Kaip tik tokį būtų norėjęs matyti savo sūnų — aukštą, grakštų, stebėtinai gražų. Tokių plastiškų judesių vyriškio jis dar nebuvo matęs. Bet daug labiau nei kūno grožis džiugino tyras jo sielos grožis. Jis turi angelų stiprybės, kažko, kaip ir jie, nežemiško. Ar jis pats buvo toks, kai turėjo aštuoniolika metų? Kardinolas bandė prisiminti, atsukti atgal tris penktadalius laiko, pragyvento tarp gausybės įvykių; ne, jis toks niekada nebuvo. Gal todėl, kad šis tikrai pasirinko savo kelią pats? Nes jis, Ralfas, pasirinko ne pats, nors pašaukimą turėjo, tuo buvo ir dabar įsitikinęs.

— Sėskis, Denai. Ar pradėjai mokytis itališkai, kaip buvau sakęs?

— Dabar jau kalbu laisvai, tik be idiomų, ir skaitau. Gal dėl to lengva, kad čia man jau ketvirta svetima kalba. Matyt, esu gabus kalboms. Po poros savaičių, čia pabuvęs, turėčiau išmokti ir šnekamąją kalbą.

— Žinoma. Ir aš lengvai išmokstu kalbas.

— Tai visai nesunku, — Denas nebežinojo, ką daugiau sakyti.

Įspūdinga figūra purpuriniais rūbais jį kiek baugino; staiga pasirodė sunkiai įtikima, kad šis žmogus jodinėjo Drohedoje raudu arkliu.

Kardinolas Ralfas palinkęs žiūrėjo į Deną.

Perleidžiu tau, Ralfai, atsakomybę už jį, — rašė Megė. — Įpareigoju tave rūpintis jo gerove, jo laime. Grąžinu, ką buvau pavogusi. Gyvenimas to pareikalavo. Tiktai pažadėk man du dalykus, tada aš būsiu rami, kad tikrai viską darysi jo labui. Pirmiausia, pažadėk, kad prieš priimdamas įsitikinsi, ar jis iš tikrųjų nori eiti tuo keliu. Antra, jei jis iš tikrųjų to nori, stebėk jį, kad žinotum, ar nepasikeitė jo nusistatymas. Jei jis nusivils, noriu, kad grįžtų pas mane. Juk jis pirmiausia mano. Ir tik aš tau jį atiduodu.

— Denai, ar tvirtai esi apsisprendęs? — paklausė kardinolas.

— Visiškai.

— Kodėl?

Vaikino akys žvelgia iš kažkur toli, tas keistas žvilgsnis pažįstamas, net nejauku, bet pažįstamas iš senos praeities.

— Dėl to, kad myliu Viešpatį Dievą. Aš noriu Jam tarnauti kaip kunigas visą savo gyvenimą.

— Ar supranti, ko pareikalaus iš tavęs tarnavimas Jam, Denai?

— Suprantu.

— Ir kad tarp tavęs ir Dievo niekada neturi įsiterpti kitokia meilė? Kad tu priklausysi tik Jam ir atsižadėsi visų kitų?

— Suprantu.

— Ir kad viskam bus Jo valia, kad Jam tarnaudamas turėsi atsisakyti savęs, savo individualybės, suvokimo, kad esi vienintelis ir nepakartojamas?

— Suprantu.

— Ir kad prireikus dėl Jo sutiksi mirtį, nelaisvę, badą? Kad privalai neturėti ir nevertinti nieko, kas galėtų susilpninti tavo meilę?

— Suprantu.

— Ar tu tvirtas, Denai?

— Aš esu žmogus, Jūsų Eminencija. Pirmiausia esu žmogus. Žinau, kad bus sunku. Bet aš meldžiuosi, kad su Viešpaties pagalba įgaučiau tvirtybės.

— Ir būtinai to nori, Denai? O kas kita ar nepatenkintų tavęs?

— Ne.

— O jei vėliau apsigalvotum, ką tada darysi?

— Ką gi, tada paprašysiu, kad mane paleistų, — nustebęs atsakė Denas. — Apsigalvoti galėčiau tik tuo atveju, jei pamatyčiau, kad buvau neteisingai supratęs savo pašaukimą, tik tuo atveju. Todėl paprašyčiau, kad paleistų. Dievą mylėsiu nė kiek ne mažiau, bet žinosiu, kad Jis nori, jog tarnaučiau Jam kuriuo kitu būdu.

— Bet ar supranti, kad kai būsi davęs paskutinius įžadus ir būsi įšvęstas, nebegalėsi grįžti atgal, jokio, absoliučiai jokio atleidimo nuo pareigos nebebus?

— Suprantu, — kantriai atsakė Denas. — Bet jeigu reikės apsispręsti, aš apsispręstu dar prieš tai.

Kardinolas Ralfas su atodūsiu atsilošė krėsle. Ar jis pats buvo toks tikras dėl savo pasirinkimo? Ar buvo toks tvirtas?

— Kodėl atvažiavai pas mane, Denai? Kodėl norėjai į Romą? Kodėl nepasilikai Australijoje?

— Mama taip pasiūlė, bet ir aš pats jau seniai svajojau. Tik nemaniau, kad užteks pinigų.

— Tavo mama labai protinga. Argi ji tau nesakė?

— Ko nesakė, Jūsų Eminencija?

— Kad tavo kasmetinės pajamos — penki tūkstančiai svarų ir kad jau daug tūkstančių guli banke tavo vardu?

Denas sustingo.

— Ne. Niekada šito nesakė.

— Labai protinga. Bet pinigų yra, ir Roma tau visai prieinama, jei tik nori. Ar nori būti Romoje?

— Taip.

— Kodėl nori būti prie manęs, Denai?

— Jūs man esate tikro, tobulo dvasininko pavyzdys, Jūsų Eminencija.

Kardinolo Ralfo veidas persikreipė.

— Ne, Denai, tu neturi žiūrėti į mane šitaip. Aš toli gražu nesu pavyzdingas dvasininkas. Esu sulaužęs visus įžadus, supranti? Tai, ką tu, regis, ir taip žinai, aš turėjau suvokti pačiu skausmingiausiu kunigui keliu, — sulaužydamas įžadus. Nes nenorėjau iš pradžių pripažinti, kad esu pirmiausia paprastas mirtingasis, tik po to kunigas.

— Tai visai nesvarbu, Jūsų Eminencija, — tyliai atsakė Denas. — Vis tiek jūs man tebesat tobulumo pavyzdys, kad ir taip sakot. Man regis, jūs manęs tiesiog nesuprantat. Nes aš turiu omeny ne kokį nežmogišką automatą be kūno silpnybių, o tai, kad jūs kentėjot ir dėl to išaugot. Gal aš kalbu pernelyg įžūliai? Tikrai to nenorėjau. Jei įžeidžiau, prašau atleisti. Taip sunku išreikšti mintis! Aš norėjau pasakyti, kad tobulu kunigu pasidaroma per daugelį metų, per didžiausias kančias, visą laiką turint prieš akis savo idealą ir galvojant apie Viešpatį Dievą.

Suskambo telefonas; kardinolas Ralfas paėmė ragelį ne visai tvirta ranka, prabilo itališkai.

— Taip, dėkui, mes tuoj pat ateisim. — Jis atsistojo. — Jau arbatos metas, ir mudu eisim pas labai seną mano draugą. Po Šventojo Tėvo jis turbūt yra pats aukščiausias dvasininkas. Sakiau jam, kad tu atvažiuosi, ir jis pareiškė norą tave pamatyti.

— Ačiū, Jūsų Eminencija.

Jie ėjo koridoriais, paskui per gražius skverelius, gėlynus, visai nepanašius į Drohedos — su aukštais kiparisais ir tuopomis, su tvarkingom stačiakampėm vejom, iš visų pusių apsuptom galerijų, išgrįstų apsamanojusiomis plokštėmis; ėjo pro gotikines arkas, po renesansiniais skliautais. Denas godžiai dairėsi, viskuo grožėjosi. Visai kitas pasaulis negu Australija, toks senas, amžinas.

Iki rūmų jie gana sparčiu žingsniu ėjo penkiolika minučių; įėję vidun, pakilo didingais marmuriniais laiptais; ant sienų kabojo neįkainojami gobelenai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x