Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Na nežinau, ar neatsisakyčiau pasivaržyti su Dievu dėl tavo broliuko.

— Mesk iš galvos. Tai Bažnyčia, su ja kovoti beprasmiška. Jau greičiau tau pasiseks sugundyti Širduką Vilį, garantuotai.

Oro uoste Deną pasitiko Vatikano automobilis ir nuvežė saulėtomis išblukusiomis gatvėmis, kur buvo pilna gražių, šypsančių žmonių; Denas lipte prilipo prie lango ir neapsakomai susijaudinęs žiūrėjo į grožybes, matytas tik paveiksluose — Romos kolonas, rokoko stiliaus rūmus, renesansiškų Švento Petro bazilikos didybę.

Ir jo laukė Ralfas Raulis, kardinolas de Brikasaras, šį kartų jau purpuriniais rūbais nuo galvos iki kojų. Ištiesta ranka, spindi žiedas; Denas ant abiejų kelių atsiklaupęs jį pabučiavo.

— Stokis, Denai, duok man į tave pasižiūrėti.

Denas atsistojo, šypsodamasis aukštam vyrui — jie buvo beveik tokio pat ūgio, todėl žvelgė tiesiai vienas kitam į akis. Denui atrodė, kad kardinolas spinduliuoja didžiulę dvasios jėgą ir greičiau panašus į popiežių negu į šventąjį, tiktai be galo liūdnos akys ne kaip popiežiaus. Kiek daug jis turi būti iškentėjęs ir koks taurus pakilo iš savo kančios, jog dabar yra tobuliausias dvasininkas.

O kardinolas Ralfas žvelgė į savo sūnų, nežinodamas, jog tai jo sūnus, ir manė mylįs jį dėl to, kad jis mielosios Megės vaikas. Kaip tik tokį būtų norėjęs matyti savo sūnų — aukštą, grakštų, stebėtinai gražų. Tokių plastiškų judesių vyriškio jis dar nebuvo matęs. Bet daug labiau nei kūno grožis džiugino tyras jo sielos grožis. Jis turi angelų stiprybės, kažko, kaip ir jie, nežemiško. Ar jis pats buvo toks, kai turėjo aštuoniolika metų? Kardinolas bandė prisiminti, atsukti atgal tris penktadalius laiko, pragyvento tarp gausybės įvykių; ne, jis toks niekada nebuvo. Gal todėl, kad šis tikrai pasirinko savo kelią pats? Nes jis, Ralfas, pasirinko ne pats, nors pašaukimą turėjo, tuo buvo ir dabar įsitikinęs.

— Sėskis, Denai. Ar pradėjai mokytis itališkai, kaip buvau sakęs?

— Dabar jau kalbu laisvai, tik be idiomų, ir skaitau. Gal dėl to lengva, kad čia man jau ketvirta svetima kalba. Matyt, esu gabus kalboms. Po poros savaičių, čia pabuvęs, turėčiau išmokti ir šnekamąją kalbą.

— Žinoma. Ir aš lengvai išmokstu kalbas.

— Tai visai nesunku, — Denas nebežinojo, ką daugiau sakyti.

Įspūdinga figūra purpuriniais rūbais jį kiek baugino; staiga pasirodė sunkiai įtikima, kad šis žmogus jodinėjo Drohedoje raudu arkliu.

Kardinolas Ralfas palinkęs žiūrėjo į Deną.

Perleidžiu tau, Ralfai, atsakomybę už jį, — rašė Megė. — Įpareigoju tave rūpintis jo gerove, jo laime. Grąžinu, ką buvau pavogusi. Gyvenimas to pareikalavo. Tiktai pažadėk man du dalykus, tada aš būsiu rami, kad tikrai viską darysi jo labui. Pirmiausia, pažadėk, kad prieš priimdamas įsitikinsi, ar jis iš tikrųjų nori eiti tuo keliu. Antra, jei jis iš tikrųjų to nori, stebėk jį, kad žinotum, ar nepasikeitė jo nusistatymas. Jei jis nusivils, noriu, kad grįžtų pas mane. Juk jis pirmiausia mano. Ir tik aš tau jį atiduodu.

— Denai, ar tvirtai esi apsisprendęs? — paklausė kardinolas.

— Visiškai.

— Kodėl?

Vaikino akys žvelgia iš kažkur toli, tas keistas žvilgsnis pažįstamas, net nejauku, bet pažįstamas iš senos praeities.

— Dėl to, kad myliu Viešpatį Dievą. Aš noriu Jam tarnauti kaip kunigas visą savo gyvenimą.

— Ar supranti, ko pareikalaus iš tavęs tarnavimas Jam, Denai?

— Suprantu.

— Ir kad tarp tavęs ir Dievo niekada neturi įsiterpti kitokia meilė? Kad tu priklausysi tik Jam ir atsižadėsi visų kitų?

— Suprantu.

— Ir kad viskam bus Jo valia, kad Jam tarnaudamas turėsi atsisakyti savęs, savo individualybės, suvokimo, kad esi vienintelis ir nepakartojamas?

— Suprantu.

— Ir kad prireikus dėl Jo sutiksi mirtį, nelaisvę, badą? Kad privalai neturėti ir nevertinti nieko, kas galėtų susilpninti tavo meilę?

— Suprantu.

— Ar tu tvirtas, Denai?

— Aš esu žmogus, Jūsų Eminencija. Pirmiausia esu žmogus. Žinau, kad bus sunku. Bet aš meldžiuosi, kad su Viešpaties pagalba įgaučiau tvirtybės.

— Ir būtinai to nori, Denai? O kas kita ar nepatenkintų tavęs?

— Ne.

— O jei vėliau apsigalvotum, ką tada darysi?

— Ką gi, tada paprašysiu, kad mane paleistų, — nustebęs atsakė Denas. — Apsigalvoti galėčiau tik tuo atveju, jei pamatyčiau, kad buvau neteisingai supratęs savo pašaukimą, tik tuo atveju. Todėl paprašyčiau, kad paleistų. Dievą mylėsiu nė kiek ne mažiau, bet žinosiu, kad Jis nori, jog tarnaučiau Jam kuriuo kitu būdu.

— Bet ar supranti, kad kai būsi davęs paskutinius įžadus ir būsi įšvęstas, nebegalėsi grįžti atgal, jokio, absoliučiai jokio atleidimo nuo pareigos nebebus?

— Suprantu, — kantriai atsakė Denas. — Bet jeigu reikės apsispręsti, aš apsispręstu dar prieš tai.

Kardinolas Ralfas su atodūsiu atsilošė krėsle. Ar jis pats buvo toks tikras dėl savo pasirinkimo? Ar buvo toks tvirtas?

— Kodėl atvažiavai pas mane, Denai? Kodėl norėjai į Romą? Kodėl nepasilikai Australijoje?

— Mama taip pasiūlė, bet ir aš pats jau seniai svajojau. Tik nemaniau, kad užteks pinigų.

— Tavo mama labai protinga. Argi ji tau nesakė?

— Ko nesakė, Jūsų Eminencija?

— Kad tavo kasmetinės pajamos — penki tūkstančiai svarų ir kad jau daug tūkstančių guli banke tavo vardu?

Denas sustingo.

— Ne. Niekada šito nesakė.

— Labai protinga. Bet pinigų yra, ir Roma tau visai prieinama, jei tik nori. Ar nori būti Romoje?

— Taip.

— Kodėl nori būti prie manęs, Denai?

— Jūs man esate tikro, tobulo dvasininko pavyzdys, Jūsų Eminencija.

Kardinolo Ralfo veidas persikreipė.

— Ne, Denai, tu neturi žiūrėti į mane šitaip. Aš toli gražu nesu pavyzdingas dvasininkas. Esu sulaužęs visus įžadus, supranti? Tai, ką tu, regis, ir taip žinai, aš turėjau suvokti pačiu skausmingiausiu kunigui keliu, — sulaužydamas įžadus. Nes nenorėjau iš pradžių pripažinti, kad esu pirmiausia paprastas mirtingasis, tik po to kunigas.

— Tai visai nesvarbu, Jūsų Eminencija, — tyliai atsakė Denas. — Vis tiek jūs man tebesat tobulumo pavyzdys, kad ir taip sakot. Man regis, jūs manęs tiesiog nesuprantat. Nes aš turiu omeny ne kokį nežmogišką automatą be kūno silpnybių, o tai, kad jūs kentėjot ir dėl to išaugot. Gal aš kalbu pernelyg įžūliai? Tikrai to nenorėjau. Jei įžeidžiau, prašau atleisti. Taip sunku išreikšti mintis! Aš norėjau pasakyti, kad tobulu kunigu pasidaroma per daugelį metų, per didžiausias kančias, visą laiką turint prieš akis savo idealą ir galvojant apie Viešpatį Dievą.

Suskambo telefonas; kardinolas Ralfas paėmė ragelį ne visai tvirta ranka, prabilo itališkai.

— Taip, dėkui, mes tuoj pat ateisim. — Jis atsistojo. — Jau arbatos metas, ir mudu eisim pas labai seną mano draugą. Po Šventojo Tėvo jis turbūt yra pats aukščiausias dvasininkas. Sakiau jam, kad tu atvažiuosi, ir jis pareiškė norą tave pamatyti.

— Ačiū, Jūsų Eminencija.

Jie ėjo koridoriais, paskui per gražius skverelius, gėlynus, visai nepanašius į Drohedos — su aukštais kiparisais ir tuopomis, su tvarkingom stačiakampėm vejom, iš visų pusių apsuptom galerijų, išgrįstų apsamanojusiomis plokštėmis; ėjo pro gotikines arkas, po renesansiniais skliautais. Denas godžiai dairėsi, viskuo grožėjosi. Visai kitas pasaulis negu Australija, toks senas, amžinas.

Iki rūmų jie gana sparčiu žingsniu ėjo penkiolika minučių; įėję vidun, pakilo didingais marmuriniais laiptais; ant sienų kabojo neįkainojami gobelenai.