Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Nuostabu, tiesiog sunku patikėti! — pagaliau prašneko vos atgaudama kvapą ir šluostydamasi ašaras drebančia ranka. — Neįtikėtinas pasityčiojimas! Rožės pelenai, pasakė jis tą vakarą, kai jojom prie tvenkinio. O aš nesupratau, ką jis turėjo galvoje. Pelenai, dulkės. Dulkė buvai, dulke pavirsi. Bažnyčiai priklausai, Bažnyčiai ir atiteksi. O, kaip tai puiku, nuostabu! Tebūnie prakeiktas Dievas! Homoseksualas! Pikčiausias moterų priešas, štai kas yra Dievas! Visa, ką mes stengiamės padaryti, jis stengiasi išardyti!

— Nereikia! Nekalbėk! Nesakyk taip, mama! — pravirko Denas. Verkė užjausdamas ją, jos kančią, nesuprasdamas nei tos kančios, nei žodžių, kuriuos ji tarė. Ašaros liejosi, gniaužė širdį; tai jau aukojimasis, tik toks, apie kokį net nesapnavo. Tačiau nors verkė gailėdamas motinos, net dėl jos negalėjo atsisakyti aukos. Auka turi būti atnašauta, ir kuo sunkiau tai padaryti, tuo brangesnė ji Dievui.

Ji pravirkdė sūnų, pirmą kartą gyvenime. Ir tuoj pat nustūmė šalin savo pačios įniršį ir sielvartą. Ne, neteisinga išgiežti ant jo savo apmaudą. Jis toks, kokį padarė jį genai. Gal jo Dievas. Ar Ralfo Dievas. Jis jos gyvenimo šviesa, jos sūnus. Per ją jis niekada niekada neturi kentėti.

— Neverk, Denai, — sušnibždėjo Megė, glostydama pykčio žymes ant jo rankos. — Atleisk man, aš nenorėjau taip kalbėti. Tu mane tiesiog pribloškei. Žinoma, aš džiaugiuosi dėl tavęs, tikrai džiaugiuosi. Kaip galėčiau nesidžiaugti? Buvau tik priblokšta, nesitikėjau šito, ir tiek. — Ji susijuokė virpančiu balsu. — Ta žinia buvo tokia nelaukta, kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Akys Denui prašviesėjo, žvelgė į motiną su abejone. Kodėl jam buvo pasirodę, kad ją nužudė? Mamos akys tokios pat, kokias visada matydavo — labai gyvos, kupinos meilės. Stiprios jaunos rankos ją apkabino, suspaudė glėbyje.

— Tai tu tikrai neprieštarauji?

— Ar neprieštarauju? Kad gera katalikė būtų prieš, kai jos sūnus eina į kunigus? Tai neįmanoma! — Megė pašoko. — Brr! Kaip šalta pasidarė! Grįžtam namo!

Jie buvo ne atjoję, o atvažiavę visureigiu; Denas atsisėdo prie vairo, motina šalia.

— Ar jau žinai, kur mokysies? — paklausė Megė. Jai gniaužė kvapą, susivėlę plaukai lindo į akis, ir ji bruko juos šalin.

— Tikriausiai Švento Patriko koledže. Bent kol apsiprasiu. O paskui stosiu į vienuolių ordinų. Norėčiau būti jėzuitas, bet dar nesu gerai apsisprendęs, todėl negaliu eiti tiesiai į „Jėzaus draugiją”.

Megės žvilgsnis buvo įsmeigtas į rusvą lauką, šokčiojantį už vabzdžiais aplipusio priekinio stiklo.

— Aš sugalvojau kur kas geriau, Denai.

— Taip? — Jis turėjo vairuoti labai susikaupęs, nes kelias buvo blogas, nuolat skersai gulėdavo koks nuvirtęs medis.

— Išleisiu tave į Romą pas kardinolą de Brikasarą. Ar prisimeni jį?

— Ar prisimenu? Dar klausi, mama! Ir per milijoną metų jo turbūt nepamirščiau. Jis man tobulo kunigo pavyzdys. Būčiau laimingas, jei galėčiau būti toks kunigas kaip jis.

— Tobulas tas, kurio darbai tobuli, — rūgščiai ištarė Megė. — Bet aš pavesiu tave jo globai, nes žinau, dėl manęs jis tavim pasirūpins. Galėsi stoti į seminariją Romoje.

— Tikrai, mama? Rimtai? — Paskui džiaugsmas jo veide perėjo į susirūpinimą. — O pinigų užteks? Jei pasilikčiau Australijoj, būtų daug pigiau.

— To paties kardinolo de Brikasaro dėka, mielasis, pinigų tau niekada netrūks.

Jie ėjo pro virtuvę, ir Megė stumtelėjo sūnų vidun.

— Eik pasisakyk joms ir poniai Smit, — paliepė ji — Jos nepaprastai apsidžiaugs.

Koja už kojos, per jėgą ji nudūlino aukštyn į didįjį namą, į svetainę, kur sėdėjo Fiona ir per kažkokį stebuklą ne dirbo, o gėrė arbatą bei šnekučiavo su Ane Miuler. Megei įėjus jos atsigręžė ir iš jos veido suprato, kad atsitiko kažkas rimta.

Aštuoniolika metų Miuleriai vis atvažiuodavo į Drohedą ir manė, kad taip bus visada. Bet praėjusį rudenį staiga mirė Liudis Miuleris, ir Megė tuoj pat parašė Anei, pakvietė ją apsigyventi Drohedoje. Vietos iki valiai, galima įsikurti atskirame svečių namelyje; jei išdidumas reikalauja, ji galinti mokėti nuomą, nors iš tikrųjų Klieriai turi tiek pinigų, kad ir tūkstantį nuolatinių svečių galėtų išlaikyti. Megei tai buvo proga atsidėkoti už tuos metus Kvinslande, kai jautėsi tokia vieniša, o Anei tai buvo išsigelbėjimas. Himelhoche be Liudžio buvo siaubingai nyku. Tačiau Himelhocho ji nepardavė, tik paliko ten valdytoją; kai numirsianti, viskas atiteksią Džastinai.

— Kas atsitiko, Mege? — paklausė Anė.

Megė atsisėdo.

— Matyt, atėjo dangaus keršto valanda.

— Kas?

— Judvi neklydot. Sakėt, kad prarasiu jį. Aš netikėjau, tikrai maniau, kad įveiksiu Dievą. Bet ne moteriai įveikti Dievą. Juk Jis vyras.

Fija įpylė Megei arbatos.

— Še, išgerk, — pasakė ji, tartum arbata būtų turėjusi konjako gaivinamąją galią. — Kaipgi tu jį praradai?

— Jis nori būti kunigas, — Megė ir juokėsi, ir verkė iškart.

Anė pasiėmė ramentus, atėjo prie Megės krėslo ir nepatogiai atsisėdusi ant ranktūrio ėmė glostyti gražiuosius rudai auksinius plaukus.

— Ak, tu mano mieloji! Čia dar ne taip blogai.

— Ar žinot viską apie Deną? — Fija paklausė Anę.

— Nuo pat pradžių, — atsakė Anė.

Megė apsiramino.

— Dar ne taip blogai? Juk tai pragaišties pradžia, negi jūs nesuprantat? Atpildas. Aš pavogiau iš Dievo Ralfą ir dabar atsiteisiu sūnumi. Ar prisimeni, mama, sakei, kad tai vagystė. Aš nenorėjau tikėti, bet tu kaip visada neklydai.

— Ar jis eis į Švento Patriko koledžą? — praktiškai pasidomėjo Fija.

Megė nusijuokė jau natūraliau.

— Taip dar būtų ne iki galo atsilyginta, mama. Aš jį nusiųsiu Ralfui. Pusė jame yra Ralfo, tegu Ralfas galų gale juo pasidžiaugia. — Ji gūžtelėjo pečiais. — Jis man daugiau reiškia negu Ralfas, bet aš žinojau, kad jis norės į Romų.

— Ar sakei Ralfui apie Deną? — paklausė Anė; šiaip apie tai net nebūdavo užsimenama.

— Ne, ir niekada nepasakysiu. Niekada!

— Jie abu tokie panašūs, jis ir pats gali suprasti.

— Kas, Ralfas? Niekada nesupras! Nors tiek man liks. Nusiųsiu jam savo sūnų, tiktai savo. Ne jo.

— Saugokis dievų pavydo, Mege, — švelniai patarė Anė. — Gal jie dar ne iki galo su tavim susidorojo.

— Ką gi daugiau jie man bepadarys? — gailiai ištarė Megė.

Kai tą naujieną sužinojo Džastina, ji tiesiog užsiuto, nors paskutinius trejus ar ketverius metus neaiškiai jautė, kad taip gali atsitikti. Megę žinia pritrenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet Džastinai tai tebuvo seniai lauktas šalto vandens dušas.

Pirmiausia, jie kartu mokėsi Sidnėjuje, ir jai Denas patikėdavo daug tokių dalykų, kurių nepasisakydavo motinai. Džastina žinojo, kaip daug reiškia Denui religija, ne tik Dievas, bet ir mistinė katalikiškų apeigų prasmė. Jei būtų gimęs ir išaugęs protestantų šeimoje, galvojo ji, galų gale vis tiek būtų perėjęs į katalikų tikėjimą, kad patenkintų savo sielos troškimų, — toks jau jis yra. Rūstus kalvinistų Dievas ne Denui. Jo Dievas pavaizduotas vitražuose, apgaubtas smilkalų, apsisiautęs mezginiais ir aukso siuvinėjimais, garbinamas sudėtingiausia muzika ir skambiomis lotyniškomis eilėmis.

Be to, čia kažkoks pasityčiojimas, klaida, kad žmogus, apdovanotas stebėtinu grožiu, laikytų jį savo trūkumu kaip luošumą ir taip graužtųsi. Denas sielojosi dėl to, kad yra gražus. Nenorėjo nieko girdėti apie savo išvaizdų. Džastinai atrodė, kad jam mieliau būtų buvę gimus visiškai nepatraukliam, net bjauriam. Iš dalies jį suprato ir gal todėl, kad pačios profesija buvo siejama su visiems žinomu savęs įsimylėjimu, net pritarė tokiai brolio pažiūrai į savo išorę. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis negali tiesiog nekreipti į save dėmesio, užuot taip krimtęsis...