Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Sakėt, aš nė kiek nepanaši į Deną. Ar tarp mūsų tikrai nėra visai jokio panašumo? — paklausė ji graudokai, jau gerdama kavą; buvo taip išalkusi, kad, kol valgė, negaišo laiko kalboms.

Harthaimas uždegė Džastinai cigaretę, paskui užsidegė sau ir atsilošęs šešėlyje ramiai stebėjo ją, galvodamas apie tai, kaip prieš keletą mėnesių susipažino su Denu. Berniukas — grynas kardinolas de Brikasaras, tik keturiasdešimčia metų jaunesnis; tai jis iš karto pastebėjo, o vėliau sužinojo, kad jie dėdė ir sūnėnas, kad Deno ir Džastinos motina yra Ralfo de Brikasaro sesuo.

— Ne, panašumo yra, — atsakė jis. — Tik greičiau išraiškos negu bruožų. Kartais net iš veido. Apie akis ir lūpas: panašiai būna atmerkti vokai ir sučiauptos lūpos. Tiktai keista, kad į savo dėdę kardinolą jūs nė kiek nepanaši.

— Dėdę kardinolą? — nesusigaudydama pakartojo Džastina.

— Kardinolą de Brikasarą. Argi jis jums ne dėdė? Betgi aš gerai atsimenu, man taip sakė.

— Tas senas maitvanagis? Dėkui Dievui, joks jis mums ne giminė. Prieš daugelį metų buvo mūsų parapijos kunigas, aš dar buvau negimus.

Ji labai protinga, bet labai ir išvargusi. Vargšė mergytė — kas gi daugiau, tik maža mergytė. Ne dešimties metų skirtumas tarp jų, o šimto, tikra bedugnė. Įtarimas sugriautų jos pasaulį, o ji taip narsiai jį gina. Gal net nepatikėtų, jei pasakytum tiesiai. Kaip čia parodžius, kad tai nereikšminga? Nereikia gilintis į šią temą, nieku gyvu, bet iš karto nusukti kalbos kitur negalima.

— Tada suprantama, — tarė jis nerūpestingai.

— Kas suprantama?

— Kad Denas panašus į kardinolą tik bendrais bruožais — ūgiu, sudėjimu, akių spalva.

— O taip. Senelė sakė, kad mūsų tėvas iš išvaizdos buvo labai panašus į kardinolų, — patenkinta atsakė Džastina.

— Ar nesat mačiusi savo tėvo?

— Net nuotraukoje. Jie su mama išsiskyrė dar prieš Deno gimimą. — Ji pamojo padavėjui. — Prašom dar kavos su pienu.

— Džastina, nebūkit laukinė! Užsakyti turiu aš!

— Ne, po perkūnais, šito tai jau nebus! Aš puikiausiai sugebu galvoti už save, ir man nereikia, kad koks vyras nuolatos pasakinėtų, ko man norėti ir kada norėti. Aišku?

— Denas taip ir sakė — užsislėpusi maištininkė, ir labai nedaug tereikia, kad tai išlįstų į paviršių.

— Teisybę sakė. Ak, kad jūs žinotumėt, kaip nepakenčiu, kai apie mane šokinėja, popina, lepina! Aš mėgstu viską daryti pati ir nesiklausiu, ką daryti. Neprašau pasigailėjimo ir pati nieko negailiu.

— Aiškiai matyti, — pasakė jis sausai. — Dėl ko tokia pasidarėt, herzchen [* Mieloji, brangioji (vok.)]? O gal paveldėjot?

— Kažin? Iš tiesų net nežinau. Sunku pasakyti, mūsų šeimoje per maža moterų. Kiekvienos kartos po vieną. Senelė, mama ir aš. O vyrų nors vežimu vežk.

— Jūsų kartoje ne tiek jau daug. Tik Denas.

— Tikriausiai dėl to, kad mama paliko tėvą. Jokiu kitu ji tartum nesidomėjo. Gaila, žinot. Mama sukurta šeimai, jai būtų ne pro šalį vyras, kad galėtų apie jį tupinėti.

— Ar ji panaši į jus?

— Nepasakyčiau.

— Bet svarbiau — ar jūs viena kitai prie širdies?

— Mama ir aš? — Džastina šyptelėjo be jokios pagiežos, kaip būtų šyptelėjusi Megė, jei kas būtų paklausęs, ar duktė jai prie širdies. — Nesu tikra, kad mes viena kitai patinkam, bet kažkas tarp mūsų yra. Gal tiesiog kraujo ryšys, nežinau. — Jos akys žybtelėjo. — Aš visada norėjau, kad ji kalbėtųsi su manim kaip su Denu, ir norėjau sutarti su ja kaip Denas sutaria. Bet arba jai ko trūksta, arba man. Greičiausiai man. Ji daug puikesnis žmogus už mane.

— Nesu jos matęs, todėl negaliu nei sutikti, nei nesutikti su jumis. Bet jeigu jus tai nors kiek paguos, herzchen, pasakysiu, kad man patinkat kaip tik tokia, kokia esat. Ne, nenorėčiau nieko pakeisti, neatmesčiau net jūsų juokingo karingumo.

— Jūs labai malonus. O juk aš jus įžeidžiau. Aš visai ne tokia kaip Denas, tiesa?

— Tokių kaip Denas iš viso daugiau nėra pasaulyje.

— Norit pasakyti, kad jis toks nežemiškas?

— Turbūt. — Harthaimas, sėdintis šešėlyje, pasilenkė, ir jo veidą apšvietė silpna įkištos į kiančio butelį žvakės šviesa. — Aš — katalikas, ir religija yra vienintelis dalykas mano gyvenime, kuris manęs neišdavė, nors aš esu ją daug kartų išdavęs. Nenoriu kalbėti apie Deną, nes širdis sako, kad yra dalykų, kurių geriau nesvarstyti. Jūs tikrai kitaip žiūrit į gyvenimą ir Dievą negu jis. Na ir daugiau apie tai nebekalbėkim, gerai?

Džastina smalsiai pažvelgė į jį.

— Gerai, kaip norit, Raineri. Susitarkim — galima kalbėti apie bet ką, tik ne apie Deno būdą ir religiją.

Daug ko patyrė Raineris Merlingas Harthaimas nuo ano susitikimo su Ralfu de Brikasaru 1943 metų liepą. Po savaitės jo pulkas buvo išsiųstas į Rytų frontą, ir ten jis liko iki karo pabaigos. Prieš karą jis buvo per jaunas, todėl jam dar nebuvo pripūsta hitlerjugendo idėjų, ir dabar suglumęs, draskomas abejonių jis susidūrė su visomis Hitlerio politikos pasekmėmis, šaldamas sniege, kai fronto linijoje trūko ginklų, kai šimtui metrų teko vos po vieną kareivį. Ir iš karo jam išliko du prisiminimai: žiaurios kautynės žiauriame šaltyje ir Ralfo de Brikasaro veidas. Siaubas ir grožis, velnias ir Dievas. Kone išprotėjęs, beveik sušalęs į kaulą, su siaubu laukdamas, kad iš pažeme skrendančių lėktuvų be parašiutų pasipils į pusnis Chruščiovo partizanai, jis mušėsi į krūtinę šnabždėdamas maldas. Bet ko meldė Dievą, pats nežinojo: ar kulkų šautuvui, ar išsigelbėjimo nuo rusų, ar kad nepražūtų siela, ar už žmogų iš bazilikos, už Vokietiją, ar kad palengvėtų ant širdies.

1945 metų pavasarį rusų genamas su savo pulku jis atsitraukė per Lenkiją, teturėdamas vieną tikslą — pasiekti anglų ar amerikiečių okupuotą Vokietijos dalį. Nes jei paklius rusams, bus sušaudytas. Dokumentus jis suplėšė į skutelius ir sudegino, užkasė į žemę du savo Geležinius kryžius, pasivogė civiliškų drabužių ir prie Danijos sienos pasidavė Britanijos valdžiai. Tie išsiuntė jį į perkeltųjų asmenų stovyklą Belgijoje. Čia ištisus metus jis gyveno vien duona ir skysta avižine koše — anglai nebeturėjo iš ko maitinti tūkstančių tūkstančius žmonių, atsiradusių jų žinioje ir laukiančių, kada gi valdžia susipras, kad vienintelė išeitis paleisti juos į laisvę.

Du kartus stovyklos viršininkai buvo išsikvietę Harthaimą ir beveik grasindami reikalavo išvykti: Ostendės uoste stovįs garlaivis, laukiantis imigrantų į Australiją. Jam būsią išduoti nauji dokumentai, o už kelionės išlaidas dvejus metus privalėsiąs atidirbti, kur paskirsianti Australijos valdžia; po to jau galėsiąs veikti ką tinkamas. Ir darbas ne vergo, aišku savaime, jam mokėsią normalų atlyginimą. Bet abu kartus jam pasisekė atsisakyti tokios skubotos emigracijos. Jis juk nekentė Hitlerio, o ne Vokietijos, ir nesigėdijo esąs vokietis. Jo tėvynė Vokietija, ir trejus metus jis svajojo ten grįžti. Vėl patekti į šalį, kur niekas nemoka jo kalbos, o jis nemoka jų kalbos, būtų tikras prakeikimas. Ir 1947 metų pradžioje jis atsidūrė Acheno gatvėse be skatiko kišenėje, pasiryžęs pradėti naują gyvenimą, kurio taip seniai troško.

Jis išliko gyvas tiek kūnu, tiek dvasia ne tam, kad grįžtų prie skurdo ir nežinomybės. Nes Raineris buvo ne tik baisus garbėtroška, bet ir savotiškai genialus. Jis pradėjo dirbti Grundigo firmoje ir ėmė studijuoti sritį, patraukliausią nuo tada, kai sužinojo apie radarą: elektroniką. Galvoje viena per kitą kilo idėjos, bet jis atsisakė parduoti jas Grundigui už milijoninę dalelę tikrosios vertės. Dėmesingai sekė paklausą, o paskui vedė našlę žmogaus, kuris turėjo dvi nedideles radijo gamyklas, ir pats ėmėsi gamybos. Kad turėjo dvidešimt kelerius metus, nieko nereiškė. Protavo kaip gerokai vyresnis žmogus, be to, pokarinės Vokietijos chaose jaunimui atsirado nemaža galimybių.