Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Skaityti laiškus buvo malonu, o rašyti sunkus darbas. Sunkus visiems, tik ne Džastinai; ji tiesiog širdo, kad niekas neparašo tokių laiškų, kaip jai norisi — storų, žodingų ir atvirų. Juk tiktai iš Džastinos laiškų Drohedoje buvo sužinoma ir apie Deną, nes jis pats niekada nerašė to, kas svarbiausia. O Džastina parašydavo.

Šiandien į Londoną atskrido Reinas, — rašė ji viename laiške, — ir sakė, kad praėjusią savaitę buvo susitikęs Romoje su Denu. Žinot, su Denu jis matosi daug dažniau negu su manim, kadangi niekur jo taip netraukia kaip į Romą, o Londonas jam paskutinėj vietoj. Taigi turiu prisipažinti, kad vien dėl Reino kasmet važiuodama namo aš užsuku pas Deną į Romą. Denas norėtų užvažiuoti į Londoną, tiktai aš jam neleidžiu, jeigu Reinas būna Romoje. Egoistė. Bet jūs neįsivaizduojate kaip man malonu su Reinu. Jis vienas iš tų kelių mano pažįstamų, kurie man nenusileidžia, todėl norėčiau su juo matytis kuo dažniau.

Vienu atžvilgiu Reinui sekasi geriau negu man. Jis susitinka su Deno mokslo draugais, o man negalima. Denas turbūt mano, kad aš juos pamačiusi tuoj išprievartausiu. O gal jie mane išprievartaus. Cha! Na, nebent pamatytų mane su Cannianos kostiumu. Ką jūs, atrodau stulbinančiai, garbės žodis. Kaip šiuolaikinė Teda Bara. Du maželyčiai bronziniai skydukai ant spenelių, be skaičiaus visokių grandinėlių ir dar toks, man regis, kad ten skaistybės diržas — šiaip ar taip, be replių vidun neįsigausi. Su peruku — plaukui ilgi, juodi, visas kūnas nudažytas kaip įdegęs, ir su tom geležėlėm aš atrodau pritrenkiamai.

.. Apie ką aš čia??? Ak taip, aną savaitę Reinas buvo susitikęs Romoje Deną ir jo draugužius. Ir visi nuėjo paūžti. Reinas už viską mokėjo, kad Denas nesuktų sau galvos. Na ir buvo! Nei jokių moterų, aišku, nieko, bet visa kita kaip reikalas. Ar galit įsivaizduoti, kaip Denas kažkokiam nušiurusiam Romos bare, atsiklaupęs prieš vazą su narcizais, deklamuoja:

Mieli narcizai, mes nuvytom,

Nes jūsų grožis greitai verkia...

[* Denas supainioja poeto Roberto Heriko (1591-1674) eilutes: Mieli narcizai, mes pravirkom, Nes jūsų grožis greitai vysta...]

Bent dešimt minučių mėgino sudėlioti žodžius teisingai, bet nieko jam neišėjo, tada liovėsi, įsikando į dantis narcizą ir pasileido šokti. Ar įsivaizduojat, kad Denas taip darytų? Reinas sako, čia nieko tokio, net naudinga, kai visąlaik tik mokslai be jokių pramogų ir taip toliau. Kai moterų negalima, tada geriausia nusigert. Reinas taip tvirtina. Nemanykit, kad jie dažnai, ne, ir, kiek supratau, visada būna kartu Reinas ir prižiūri visus, jie gi tokie vištagalviai nesusitupėję. Aš tik pagalvoju ir mirštu juokais — Denas su narcizu dantyse šoka flamenką, o jo šventa aureolė kažkur nukritusi.

Praėjo aštuoneri metai, ir Denas tapo kunigu, nors iš pradžių visiems atrodė, kad tie metai niekada nesibaigs. Tačiau aštuoneri metai praėjo greičiau, negu įsivaizdavo namiškiai Drohedoje. Ką jis darys, kai bus įšvęstas, jie aiškiai nežinojo, tik manė, kad gal grįš į Australiją. Tiktai Megė ir Džastina spėjo, kad jis norės pasilikti Italijoje, bet Megė apmalšindavo abejones prisiminusi, su kokiu pasitenkinimu jis kasmet parvažiuoja per atostogas namo.

Jis juk australas, kaip nenorės grįžti į tėvynę. Džastina kas kita. Nėra ko svajoti, kad grįžtų visam laikui. Ji aktorė, Australijoje karjeros nepadarys. O Denas gali atsiduoti savo pašaukimui bet kur.

Taigi aštuntaisiais metais niekas neplanavo, ką darys vaikai parvažiavę atostogų; atvirkščiai — namiškiai patys taisėsi vykti į Romą pamatyti, kaip Denas įšvenčiamas į kunigus.

— Išėjo tiktai pšš, — tarė Megė.

— Dovanok, brangioji, ką sakei? — paklausė Anė.

Jos sėdėjo šiltame verandos kamputyje ir skaitė, bet Megės knyga jau senokai gulėjo užmiršta ant kelių, o ji pati išsiblaškiusi žiūrėjo, kaip pievelėje straksi dvi kielės. Metai buvo šlapi, prisiveisė kirminų, ir paukščiai kaip niekada gyveno sočiai ir linksmai. Jų čiulbesys netilo nuo aušros lig tamsos.

— Sakau, išėjo tiktai pšš, — vėl išgiedojo Megė tą patį. — Kaip sudrėkus petardai. O kiek buvo galima tikėtis! Kas būtų galėjęs pasakyti, kad taip baigsis, kai dvidešimt pirmaisiais metais atsikėlėm į Drohedą?

— Apie ką tu čia?

— Šeši sūnūs buvo ir dar aš. Po metų dar du sūnūs. Ko reikėjo tikėtis? Dešimčių vaikų, pusšimčio vaikaičių? O matot, kas dabar iš mūsų? Helas ir Stiuartas mirę, kurie gyvi, regis, nė vienas neketina vesti, aš vienintelė daviau Drohedai įpėdinių, bet negaliu perduoti jiems Klierių pavardės. O dievams dar ir to maža, tiesa? Sūnus ir duktė. Galima tikėtis nors kelių vaikaičių. Bet kur ten. Mano sūnus išeina į kunigus, o dukteriai su tokia profesija tik senmergiauti. Ir Droheda aklavietėj.

— Man visai neatrodo keista, — tarė Anė. — Pagaliau ko tu nori iš savo brolių? Nulindę į kampą, baikštūs kaip kengūros, nesusitinka su mergaitėm, kurias galėtų vesti, o Džimsui ir Petsiui karas viską pagadino. Kaipgi Džimsas ves, jei žino, kad Petsiui tai neįmanoma? Pernelyg jie vienas prie kito prisirišę. Be to, žemei reikalingi belyčiai. Ji atima visas jėgas, kiek tik jie turi, ir nemanau, kad turi daug. Grynai fizine prasme. Ar niekad apie tai nepagalvoji, Mege? Jūsų šeima, tiesiai pasakius, nėra patinai ir patelės. Tą patį galima pasakyti ir apie Deną su Džastina. Yra juk žmonių, kurie niekaip negali be to apsieiti, tik to ir vaikosi kaip katinai, o jūs ne tokie. Nors Džastina gal ir ištekės. Yra gi tas vokietis, Raineris, jis, atrodo, jai labai patinka.

— Pataikėt kaip pirštu į akį. — Megė nebuvo linkusi leistis guodžiama. — Atrodo, kad labai patinka. Kaip tik taip. Juk pažįsta jį jau septynerius metus. Jei būtų norėjusi ištekėti, būtų seniausiai ištekėjusi.

— Kažin? Aš gerai Džastiną pažįstu, — tarė Anė, ir tai buvo tiesa. Džastiną ji pažino kaip niekas kitas Drohedoje, net geriau už Fioną ir Megę. — Man atrodo, ji bijo pamilti jį tokia meile, kuri negali toliau egzistuoti be vedybų, ir turiu pasakyti, aš žaviuosi Raineriu. Jis turbūt labai gerai ją supranta. Ne, nesakau, kad jis įsimylėjęs, bet jeigu įsimylėjęs, tai turi proto palaukti, kol Džastina bus pasiruošusi tam ryžtingam žingsniui. — Anė pasilenkė priekin, jos knyga nukrito ant verandos plytelių. — Girdi tą paukščiuką? Ir už lakštingalą gražiau gieda. — Ir pagaliau Anė pasakė tai, ką norėjo pasakyti jau kelinta savaitė: — Mege, kodėl gi tu nevažiuoji į Romą? Toks įvykis — Denas įšvenčiamas į kunigus!

— Į Romą aš nevažiuosiu! — pro sukąstus dantis ištarė Megė. — Niekur daugiau iš Drohedos nevažiuosiu!

— Na ką tu, Mege! Negalima Deno taip apvilti! Nuvažiuok. Jei nevažiuosi, ten nebus nė vienos moters iš Drohedos, nes tik tu dar esi jauna ir gali ištverti kelionę lėktuvu. Patikėk, jei turėčiau bent mažiausią viltį, kad mano seni kaulai atlaikys, jau sėdėčiau lėktuve.

— Nuvažiuoti į Romą pasižiūrėti, kaip patenkintas šypsosi Ralfas de Brikasaras? Geriau numirti!

— Oi, Mege, Mege! Kam giežti apmaudą ant Ralfo ir ant savo sūnaus? Juk pati kartą sakei, kad čia tavo pačios kaltė. Užmiršk savo išdidumą ir nuvažiuok į Romą. Aš prašau.

— Čia ne išdidumas, — suvirpėjo Megė. — Oi, Ane, aš taip bijau! Netikiu, kad tai įvyks, netikiu! Kai pagalvoju, šiurpas mane ima.

— O jeigu būdamas kunigu jis negalės parvažiuoti namo? Ar apie tai nepagalvojai? Jis juk nebeturės tokių ilgų atostogų kaip seminarijoj, ir jei nuspręs pasilikti Romoje, vis tiek turėsi ten lankytis, jei norėsi jį pamatyti. Važiuok į Romą, Mege!