Po kiek laiko Denas tarė:
— Aš taip džiaugiuosi, kad atvažiavo Frenkas. — Frenkas kalbėjosi su Raineriu, ir sūnėnas nei dukterėčia dar nebuvo matę jo tokio pagyvėjusio. — Pažįstu vieną senuką kunigą, pabėgėlį iš Rumunijos, — kalbėjo toliau Denas, — jis taip savotiškai, su ypatinga užuojauta sako apie žmogų: „Vargšas”... Nežinau, kažkodėl man visada taip išeina pasakyti apie mūsų Frenką. Bet iš tikro, Džase, kodėl?
Tačiau Džastina jokių manevrų nepripažino, ėjo tiesiai prie esmės.
— Mamą užmušt galėčiau! — iškošė ji pro dantis. — Neturėjo teisės šitaip su tavim pasielgti!
— Ką tu, Džase! Aš ją suprantu. Pamėgink ir tu suprasti. Jei būtų taip padariusi iš piktumo ar norėdama atkeršyti man, galėčiau įsižeisti, bet ir tu ją ne blogiau už mane pažįsti ir pati supranti, kad nieko tokio nėra. Jau greit nuvažiuosiu į Drohedą, pasikalbėsiu su ja ir sužinosiu, kas atsitiko.
— Sūnūs tikriausiai kantresni su motinomis negu dukterys. — Džastinos lūpų kampeliai gailiai nusileido, ji gūžtelėjo pečiais. — Gal ir gerai, kad aš linkusi gyventi viena, bent niekam neužsikarsiu į mamytes.
Mėlynos akys buvo kupinos gerumo ir švelnumo, ir Džastina pasišiaušė — pagalvojo, kad Denas jos gailisi.
— Kodėl neteki už Rainerio? — staiga paklausė jis.
Džastina aiktelėjo, net išsižiojo.
— Jis man nesipiršo, — išlemeno ji.
— Bijo, kad tu nesutiksi. Bet šitai galima sutvarkyti.
Nejučia ji čiupo Denui už ausies kaip vaikystėje.
— Tik pamėgink, mėme tu nelaimingas! Kad man nė žodelio, ar girdi? Aš nemyliu Reino! Jis man tik draugas, ir aš noriu, kad viskas pasiliktų kaip yra. Jei nors pirštą dėl to pajudinsi, prisiekiu: aš atsisėsiu, padarysiu žvairas akis ir užkeiksiu tave — prisimeni, kaip šito mirtinai bijodavai, a?
Denas atlošė galvą ir nusijuokė.
— Neišdegs, Džastina! Dabar jau mano burtai stipresni už tavo. Nėra ko taip širsti, pikčiurna tu! Aš tiesiog suklydau. Įsivaizdavau, kad judu su Raineriu įsimylėję vienas kitą.
— Nieko panašaus. Po septynerių metų pažinties?! Mesk iš galvos, niekada to nebus, greičiau kiaulei sparnai išdygs! — Ji patylėjo lyg ieškodama žodžių, paskui pažvelgė į brolį beveik susidrovėjusi. — Denai, aš taip džiaugiuosi dėl tavęs. Jei mama čia būtų, tikriausiai ir ji tą patį jaustų. Jai tik reikia pamatyti tave tokį, koks dabar esi. Palauk, ji apsipras.
Jis švelniai suėmė pailgą sesers veidą, šypsodamas jai su tokia meile, kad ji sugriebė ir suspaudė jo riešus, lyg norėdama tą meilę sugerti kiekviena ląstele. Tartum būtų grįžę taip branginami vaikystės metai.
Tačiau be to, kas buvo skirta jai, Džastina įžvelgė jo akyse šešėlį abejonės; abejonė — gal ne tas žodis, per stiprus, greičiau šešėlį susirūpinimo. Jis tikėjo, kad mama pagaliau supras, juk ir jis žmogus, nors visi, išskyrus jį patį, buvo linkę tai užmiršti.
— Džase, ar padarysi mano labui vieną dalyką? — paklausė ją paleidęs.
— Padarysiu viską, — pažadėjo ji tvirtai.
— Man duoda šiek tiek atsikvėpti, kad apmąstyčiau, ką veiksiu toliau. Du mėnesius. Mąstyti ketinu Drohedoje jodinėdamas raitas, kai būsiu pasikalbėjęs su mama... nes jaučiu, kad apie nieką kita negalėsiu galvoti, kol su ja nepasikalbėsiu. Bet pirmiau... na, man reikia sukaupti drąsą parvažiuoti namo. Tad jei galėtum, nuvažiuokim porai savaičių į Peloponesą, tu mane ten kaip reikiant pagrauši, prikaišiodama dėl bailumo, ir aš nebegalėdamas apsikęsti sėsiu į lėktuvą ir pabėgsiu nuo tavęs, — nusišypsojo Denas. — Be to, Džase, nemanyk, kad noriu visai išstumti tave iš savo gyvenimo, ir mama neturi taip galvoti. Juk tau kartais pravers pasiklausyti savo sąžinės balso.
— Oi, Denai, aišku, važiuojam!
— Gerai, — tarė jis ir plačiai nusišypsojęs šelmiškai pažvelgė į seserį. — Tikrai man tavęs reikia, Džase. Kas gi tries man į ausis kaip senais laikais?
— Ūūūūūū! Kaip negražiai kalbat, kunige O’Nylai!
Denas užmetė rankas už galvos, patenkintas atsirėmė į atlošą.
— Aš kunigas! Nuostabu, tiesa? Ir gal po to, kai pasimatysiu su mama, galėsiu sutelkti mintis į Dievą. Supranti, man regis, kad tam ir esu skirtas. Tiesiog galvoti apie Dievą.
— Tau reikėjo stoti į vienuolyną, Denai.
— Ir dabar dar galiu, greičiausiai taip ir padarysiu. Turiu visą gyvenimą prieš akis, skubėti nėra ko.
Džastina išėjo iš priėmimo su Raineriu, ir kai pasakė jam, kad važiuos su Denu į Graikiją, jis pasakė, kad važiuos į savo tarnybą Bonoje.
— Seniai laikas, po galais, — pareiškė Džastina. — Kaip ministras jūs, regis, nelabai persidirbat, a? Visi laikraščiai rašo, kad jūs plevėsa, kuris šlaistosi su rudaplaukėmis australų kilmės aktorėmis, taip taip, senas pasileidėli.
Raineris pagrasino jai dideliu kumščiu.
— Kur jums žinoti, kaip brangiai aš moku už tą nedaugelį malonumų.
— Gal eisim pėsti, Reinai, nieko prieš?
— Nieko prieš, jei eisit basa.
— Jau nebegaliu. Mini sijonukai turi ir blogų pusių: praėjo tos dienos, kai viens du ir nusimovei kojines. Dabar išrado tokį pat daiktą kaip teatrinis triko, o jo negali nusimaut prie žmonių, nesukeldamas didžiausio furoro, kaip ledi Godiva. Tad jei nenoriu suplėšyti pėdkelnių, kurios kainuoja penkias ginėjas, turiu būti apsiavus.
— Na, bent praplėtėt mano žinias moteriško garderobo srityje — tiek viršutinio, tiek apatinio, — romiai tarė Harthaimas.
— Baikit! Galvą guldau, kad turit bent tuziną meilužių ir visas nurenginėjat.
— Turiu tiktai vieną, ir kaip visos geros meilužės, ji laukia manęs su negližė.
— Klausykit, o juk mes niekad nesam kalbėję apie tą jūsų gyvenimo pusę! Baisiausiai įdomu! Ir kokia ta jūsų meilužė?
— Šviesi, stora, kaprizinga keturiasdešimtmetė.
Džastina sustojo kaip įbesta.
— O, jūs iš manęs šaipotės, — lėtai ištarė ji. — Neįsivaizduoju jūsų su tokia moterim.
— Kodėl gi ne?
— Jūsų pernelyg geras skonis.
— Chacun a son goût [* Dėl skonio nesiginčijama (pranc.)], mano brangioji. Aš ir pats ne kažin koks gražuolis — kodėl jums atrodo, kad galėčiau taip sužavėti jauną ir gražią moterį, jog ji pasidarytų mano meilužė?
— Galėtumėt! — pasipiktinusi tarė Džastina. — Labai galėtumėt!
— Kuo gi, pinigais?
— Ne, ne pinigais! Jūs mane erzinat, amžinai erzinat! Raineri Merlingai Harthaimai, jūs puikiai žinot, koks esat patrauklus, antraip nenešiotumėt auksinių medalionų ir tinklinių marškinėlių. Išvaizda dar ne viskas, o jei būtų ir viskas, aš vis tiek stebėčiaus.
— Jūsų požiūris į mane tiesiog jaudina, herzchen.
— Kodėl, kai būnu su jumis, man atrodo, kad vejuosi jus ir niekaip negaliu pasivyti? — Džastina jau nebesikarščiavo, stovėjo ir žiūrėjo į jį su abejone. — Juk jūs nerimtai sakėt?
— O jums atrodė, kad rimtai?
— Ne! Jūs nesat pernelyg geros nuomonės apie save, bet tikrai žinot, koks esat patrauklus.
— Žinau ar nežinau, tai visai nesvarbu. Svarbiausia, kad jūs laikot mane patraukliu.
Džastina buvo besakanti: aišku, laikau ir visai neseniai mėginau sumesti, ar tiktumėt man į meilužius, bet paskui nusprendžiau, kad nieko iš to neišeis, geriau jau likit draugas. Jei Raineris būtų leidęs jai tai pasakyti, gal būtų padaręs išvadą, kad jo laikas dar neatėjo, ir būtų elgęsis kitaip. Bet Džastina nespėjo suregzti atsakymo, o jis jau laikė ją apkabinęs ir bučiavo. Kokią minutę ji stovėjo apmirusi, bejėgė, sugniuždyta, pašėlusiai trokšdama rasti jėgų atsispirti. Jo lūpos... nuostabios! Ir plaukai — neįtikėtinai tankūs, gyvi, taip ir prašosi, kad suleistum pirštus, stipriai suimtum. Paskui jis paėmė jos veidą tarp delnų ir pažvelgė šypsodamas.
Читать дальше