Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Po kiek laiko Denas tarė:

— Aš taip džiaugiuosi, kad atvažiavo Frenkas. — Frenkas kalbėjosi su Raineriu, ir sūnėnas nei dukterėčia dar nebuvo matę jo tokio pagyvėjusio. — Pažįstu vieną senuką kunigą, pabėgėlį iš Rumunijos, — kalbėjo toliau Denas, — jis taip savotiškai, su ypatinga užuojauta sako apie žmogų: „Vargšas”... Nežinau, kažkodėl man visada taip išeina pasakyti apie mūsų Frenką. Bet iš tikro, Džase, kodėl?

Tačiau Džastina jokių manevrų nepripažino, ėjo tiesiai prie esmės.

— Mamą užmušt galėčiau! — iškošė ji pro dantis. — Neturėjo teisės šitaip su tavim pasielgti!

— Ką tu, Džase! Aš ją suprantu. Pamėgink ir tu suprasti. Jei būtų taip padariusi iš piktumo ar norėdama atkeršyti man, galėčiau įsižeisti, bet ir tu ją ne blogiau už mane pažįsti ir pati supranti, kad nieko tokio nėra. Jau greit nuvažiuosiu į Drohedą, pasikalbėsiu su ja ir sužinosiu, kas atsitiko.

— Sūnūs tikriausiai kantresni su motinomis negu dukterys. — Džastinos lūpų kampeliai gailiai nusileido, ji gūžtelėjo pečiais. — Gal ir gerai, kad aš linkusi gyventi viena, bent niekam neužsikarsiu į mamytes.

Mėlynos akys buvo kupinos gerumo ir švelnumo, ir Džastina pasišiaušė — pagalvojo, kad Denas jos gailisi.

— Kodėl neteki už Rainerio? — staiga paklausė jis.

Džastina aiktelėjo, net išsižiojo.

— Jis man nesipiršo, — išlemeno ji.

— Bijo, kad tu nesutiksi. Bet šitai galima sutvarkyti.

Nejučia ji čiupo Denui už ausies kaip vaikystėje.

— Tik pamėgink, mėme tu nelaimingas! Kad man nė žodelio, ar girdi? Aš nemyliu Reino! Jis man tik draugas, ir aš noriu, kad viskas pasiliktų kaip yra. Jei nors pirštą dėl to pajudinsi, prisiekiu: aš atsisėsiu, padarysiu žvairas akis ir užkeiksiu tave — prisimeni, kaip šito mirtinai bijodavai, a?

Denas atlošė galvą ir nusijuokė.

— Neišdegs, Džastina! Dabar jau mano burtai stipresni už tavo. Nėra ko taip širsti, pikčiurna tu! Aš tiesiog suklydau. Įsivaizdavau, kad judu su Raineriu įsimylėję vienas kitą.

— Nieko panašaus. Po septynerių metų pažinties?! Mesk iš galvos, niekada to nebus, greičiau kiaulei sparnai išdygs! — Ji patylėjo lyg ieškodama žodžių, paskui pažvelgė į brolį beveik susidrovėjusi. — Denai, aš taip džiaugiuosi dėl tavęs. Jei mama čia būtų, tikriausiai ir ji tą patį jaustų. Jai tik reikia pamatyti tave tokį, koks dabar esi. Palauk, ji apsipras.

Jis švelniai suėmė pailgą sesers veidą, šypsodamas jai su tokia meile, kad ji sugriebė ir suspaudė jo riešus, lyg norėdama tą meilę sugerti kiekviena ląstele. Tartum būtų grįžę taip branginami vaikystės metai.

Tačiau be to, kas buvo skirta jai, Džastina įžvelgė jo akyse šešėlį abejonės; abejonė — gal ne tas žodis, per stiprus, greičiau šešėlį susirūpinimo. Jis tikėjo, kad mama pagaliau supras, juk ir jis žmogus, nors visi, išskyrus jį patį, buvo linkę tai užmiršti.

— Džase, ar padarysi mano labui vieną dalyką? — paklausė ją paleidęs.

— Padarysiu viską, — pažadėjo ji tvirtai.

— Man duoda šiek tiek atsikvėpti, kad apmąstyčiau, ką veiksiu toliau. Du mėnesius. Mąstyti ketinu Drohedoje jodinėdamas raitas, kai būsiu pasikalbėjęs su mama... nes jaučiu, kad apie nieką kita negalėsiu galvoti, kol su ja nepasikalbėsiu. Bet pirmiau... na, man reikia sukaupti drąsą parvažiuoti namo. Tad jei galėtum, nuvažiuokim porai savaičių į Peloponesą, tu mane ten kaip reikiant pagrauši, prikaišiodama dėl bailumo, ir aš nebegalėdamas apsikęsti sėsiu į lėktuvą ir pabėgsiu nuo tavęs, — nusišypsojo Denas. — Be to, Džase, nemanyk, kad noriu visai išstumti tave iš savo gyvenimo, ir mama neturi taip galvoti. Juk tau kartais pravers pasiklausyti savo sąžinės balso.

— Oi, Denai, aišku, važiuojam!

— Gerai, — tarė jis ir plačiai nusišypsojęs šelmiškai pažvelgė į seserį. — Tikrai man tavęs reikia, Džase. Kas gi tries man į ausis kaip senais laikais?

— Ūūūūūū! Kaip negražiai kalbat, kunige O’Nylai!

Denas užmetė rankas už galvos, patenkintas atsirėmė į atlošą.

— Aš kunigas! Nuostabu, tiesa? Ir gal po to, kai pasimatysiu su mama, galėsiu sutelkti mintis į Dievą. Supranti, man regis, kad tam ir esu skirtas. Tiesiog galvoti apie Dievą.

— Tau reikėjo stoti į vienuolyną, Denai.

— Ir dabar dar galiu, greičiausiai taip ir padarysiu. Turiu visą gyvenimą prieš akis, skubėti nėra ko.

Džastina išėjo iš priėmimo su Raineriu, ir kai pasakė jam, kad važiuos su Denu į Graikiją, jis pasakė, kad važiuos į savo tarnybą Bonoje.

— Seniai laikas, po galais, — pareiškė Džastina. — Kaip ministras jūs, regis, nelabai persidirbat, a? Visi laikraščiai rašo, kad jūs plevėsa, kuris šlaistosi su rudaplaukėmis australų kilmės aktorėmis, taip taip, senas pasileidėli.

Raineris pagrasino jai dideliu kumščiu.

— Kur jums žinoti, kaip brangiai aš moku už tą nedaugelį malonumų.

— Gal eisim pėsti, Reinai, nieko prieš?

— Nieko prieš, jei eisit basa.

— Jau nebegaliu. Mini sijonukai turi ir blogų pusių: praėjo tos dienos, kai viens du ir nusimovei kojines. Dabar išrado tokį pat daiktą kaip teatrinis triko, o jo negali nusimaut prie žmonių, nesukeldamas didžiausio furoro, kaip ledi Godiva. Tad jei nenoriu suplėšyti pėdkelnių, kurios kainuoja penkias ginėjas, turiu būti apsiavus.

— Na, bent praplėtėt mano žinias moteriško garderobo srityje — tiek viršutinio, tiek apatinio, — romiai tarė Harthaimas.

— Baikit! Galvą guldau, kad turit bent tuziną meilužių ir visas nurenginėjat.

— Turiu tiktai vieną, ir kaip visos geros meilužės, ji laukia manęs su negližė.

— Klausykit, o juk mes niekad nesam kalbėję apie tą jūsų gyvenimo pusę! Baisiausiai įdomu! Ir kokia ta jūsų meilužė?

— Šviesi, stora, kaprizinga keturiasdešimtmetė.

Džastina sustojo kaip įbesta.

— O, jūs iš manęs šaipotės, — lėtai ištarė ji. — Neįsivaizduoju jūsų su tokia moterim.

— Kodėl gi ne?

— Jūsų pernelyg geras skonis.

Chacun a son goût [* Dėl skonio nesiginčijama (pranc.)], mano brangioji. Aš ir pats ne kažin koks gražuolis — kodėl jums atrodo, kad galėčiau taip sužavėti jauną ir gražią moterį, jog ji pasidarytų mano meilužė?

— Galėtumėt! — pasipiktinusi tarė Džastina. — Labai galėtumėt!

— Kuo gi, pinigais?

— Ne, ne pinigais! Jūs mane erzinat, amžinai erzinat! Raineri Merlingai Harthaimai, jūs puikiai žinot, koks esat patrauklus, antraip nenešiotumėt auksinių medalionų ir tinklinių marškinėlių. Išvaizda dar ne viskas, o jei būtų ir viskas, aš vis tiek stebėčiaus.

— Jūsų požiūris į mane tiesiog jaudina, herzchen.

— Kodėl, kai būnu su jumis, man atrodo, kad vejuosi jus ir niekaip negaliu pasivyti? — Džastina jau nebesikarščiavo, stovėjo ir žiūrėjo į jį su abejone. — Juk jūs nerimtai sakėt?

— O jums atrodė, kad rimtai?

— Ne! Jūs nesat pernelyg geros nuomonės apie save, bet tikrai žinot, koks esat patrauklus.

— Žinau ar nežinau, tai visai nesvarbu. Svarbiausia, kad jūs laikot mane patraukliu.

Džastina buvo besakanti: aišku, laikau ir visai neseniai mėginau sumesti, ar tiktumėt man į meilužius, bet paskui nusprendžiau, kad nieko iš to neišeis, geriau jau likit draugas. Jei Raineris būtų leidęs jai tai pasakyti, gal būtų padaręs išvadą, kad jo laikas dar neatėjo, ir būtų elgęsis kitaip. Bet Džastina nespėjo suregzti atsakymo, o jis jau laikė ją apkabinęs ir bučiavo. Kokią minutę ji stovėjo apmirusi, bejėgė, sugniuždyta, pašėlusiai trokšdama rasti jėgų atsispirti. Jo lūpos... nuostabios! Ir plaukai — neįtikėtinai tankūs, gyvi, taip ir prašosi, kad suleistum pirštus, stipriai suimtum. Paskui jis paėmė jos veidą tarp delnų ir pažvelgė šypsodamas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x