Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Myliu tave.

Džastina sugriebė jam už riešų, bet ne meiliai ir švelniai kaip pirma Denui; žiauriai įsikibo nagais, iki pat mėsos. Tada žengė porą žingsnių atgal ir stovėjo trindamasi ranka lūpas, akys buvo išsiplėtusios iš baimės, krūtinė kilnojosi.

— Nieko neišeis, — be kvapo ištarė ji. — Nieko iš to neišeis, Reinai!

Nusimetė batelius, pasilenkusi juos pasiėmė, apsigręžė ir nubėgo, o bemat tykaus greito bėgimo jau nebebuvo nė girdėti.

Jis visai neketino vytis, nors Džastina greičiausiai manė, kad vysis. Abu riešai, pradrėksti iki kraujo, perštėjo. Prispaudęs jis palaikė nosinę prie vieno, paskui prie kito, gūžtelėjo pečiais, įsidėjo suteptą nosinę ir pastovėjo įsiklausydamas į skausmą. Po kiek laiko išsitraukė portsigarą, išsiėmė cigaretę, užsidegė ir lėtai leidosi gatve. Nė vienas praeivis iš veido nebūtų atspėjęs jo jausmų. Visa, ko norėjo, buvo ranka pasiekiama, o ištiesė ją ir prarado. Kvaila mergiščia. Kada gi ji suaugs? Jaučia tą patį kaip ir jis, atsiliepia ir... atsisako.

Bet jis buvo lošėjas, iš tų, kurie moka ir išlošti, ir pralošti. Jis laukė ilgus septynerius metus ir, tik pajutęs joje permainą per Deno šventimus, pamėgino savo laimę. Bet, matyt, paskubėjo. Na nieko, viskas dar ateityje. Turint omeny Džastinos būdą, tai gali būti po metų, o kad ne, tai po kitų. Bet pasiduoti jis nepasiduos. Reikia tik nepaleisti jos iš akių, ir vienų dienų jam nusišypsos laimė.

Viduje jį purtė bežadis juokas: šviesi, stora, kaprizinga keturiasdešimtmetė. Kaip jam tie žodžiai atėjo ant liežuvio — kadaise taip išsitarė jo buvusi žmona. Tokiais žodžiais apibūdino tipišką tulžies akmenų auką. Ji irgi kentėjo nuo tų akmenų, vargšė Anelizė, nors buvo juodaplaukė, liesa kaip skiedra, penkiasdešimties metų ir baisiai santūri, tarsi butely užkimštas džinas. Ir ko aš dabar galvoju apie Anelizę? Kantri ilgametė mano kampanija žlugo, man pasisekė ne geriau kaip vargšei Anelizei. Na bet, fraulein Džastina O’Nyl, pagyvensim — pamatysim.

Rūmų langai tebešvietė; jis užeis kelioms minutėms, pasišnekės su kardinolu Ralfu, kuris atrodo toks pasenęs. Nesveikas. Gal reikėtų prikalbinti jį, kad pasirodytų gydytojui. Raineriui suspaudė širdį, bet ne dėl Džastinos: ji jauna, dar pakaks laiko. Dėl kardinolo Ralfo, kuris matė, kaip į kunigus įšventinamas jo sūnus, bet to nežinojo.

Buvo dar nevėlu, viešbučio vestibiulyje pilna žmonių. Apsiavusi Džastina greitai nuėjo prie laiptų, nuleidusi galvą užbėgo aukštyn. Drebančiomis rankomis ilgokai ieškojo rakto rankinėje ir jau manė, kad reikės lipti žemyn iki portjė ir vėl atlaikyti žmonių žvilgsnius. Bet raktas pagaliau atsirado, gal dešimt kartų jį buvo užčiuopusi ir paleidusi.

Pagaliau kambaryje ji apgraibom nuėjo prie lovos, atsisėdo ant krašto, ir pamažu jos mintys grįžo į vagą. Įbedusi nykų žvilgsnį į platų blausų keturkampį — nakties dangų, šviečiantį pro langą, įtikinėjo save, kad yra pasipiktinusi, persigandusi, nusivylusi, jai norėjosi keiktis, norėjosi verkti. Niekada jau nebebus kaip anksčiau, ir tai tragedija. Prarastas brangiausias draugas. Išdavystė.

Tušti, netikri žodžiai. Ir staiga ji aiškiai suvokė, kodėl taip persigandusi bėgo nuo Reino, tarsi jis ne pabučiuoti, o nužudyti būtų norėjęs. Tai tikras jausmas! Lyg būtų pagaliau parėjusi namo, o ji nenori grįžti namo, nenori tikros meilės. Namai — tai galas viskam, ir meilė galas viskam. Dar daugiau — nors ir kaip žemintų toks prisipažinimas— ji nebuvo tikra, ar moka mylėti. Jei mokėtų, ko gero, kartą kitą atsargumas būtų susvyravęs, kartą kitą širdį būtų gnybtelėjęs stipresnis jausmas negu atlaidus palankumas ne taip dažnai pasitaikantiems meilužiams. Džastinai net į galvą neatėjo, jog meilužius ji tyčia pasirinkdavo tokius, kad nekeltų pavojaus pasiskirtam vienišam gyvenimui, su kuriuo jau buvo apsipratusi ir laikė visiškai tinkamu savo prigimčiai. Pirmą kartą gyvenime ji neturėjo kuo pasiremti, ieškoti panašumo. Iš praeities jokios paguodos, nė karto nebūta stipresnio jausmo — nemylėjo nei ji, nei tie jos pranykę lyg šešėlis meilužiai. Negalėjo padėti nė drohediškiai, nes jų taip pat neįsileisdavo į širdį.

Nuo Reino reikia bėgti. Pasakysi „taip”, atsiduosi jam, o paskui pamatysi, kaip jis atsitraukia, įsitikinęs, kad tu niekam netinki? Tai nepakeliama! Jis supras, kokia ji iš tikrųjų, ir jo meilės nebeliks. Nepakeliama — pasakyti „taip”, o paskui visam laikui būti atstumtai. Daug geriau atstumti pačiai. Šitaip bent nenukentės išdidumas, o išdidumo Džastina turėjo ne mažiau kaip jos motina. Reinui nieku gyvu negalima sužinoti, kokia ji iš tikrųjų po linksma įžūlaus lengvabūdiškumo kauke.

Jis įsimylėjo Džastiną, kurią mato: ji nė sykio nedavė jam progos įtarti, kokia begalė abejonių slypi jos širdyje. Įtaria tiktai Denas — ne, jis žino.

Džastina nulenkė galvą, priglaudė kaktą prie vėsaus stalelio, skruostais bėgo ašaros. Štai kodėl ji taip myli Deną. Jis žino, kokia Džastina yra iš tikrųjų, ir vis tiek ją myli. Padeda ir kraujo ryšys, ir bendri viso gyvenimo prisiminimai, sunkumai, skausmai ir džiaugsmai. O Reinas juk svetimas, nesusietas su ja kaip Denas ar net kiti giminės. Jis visai neprivalo jos mylėti.

Džastina šnirpštelėjo, apsibraukė delnu šlapią veidą, truktelėjo pečiais ir ėmėsi sunkaus darbo — stumti savo bėdą į patį tolimiausią sąmonės kampelį, kad gulėtų ten tykiai, niekada neprisimenama. Ji žinojo, kad įmanoma tai padaryti, visą gyvenimą tobulino techniką. Tiktai reikia nuolat ką nors veikti, be paliovos būti užsiėmusiai tuo, kas dedasi aplink, o ne viduje. Ji ištiesė ranką ir uždegė stalinę lempą.

Kažkuris dėdė buvo atnešęs į jos kambarį laišką — jis gulėjo ant naktinio stalelio, melsvas oro pašto vokas, ženklelis su karaliene Elžbieta.

Džastina, brangute, — rašė Klaidas Doltinemas— Robertsas, — grįžk į avidę, pasiklydusioji avele, mums tavęs reikia! Kuo greičiau! Naujojo sezono repertuare yra nepriglobtas vaidmuo, ir viena paukštytė man į ausį pačiulbėjo, kad tu gali kartais jo norėti. Dezdemona! O Markas Simpsonas tavo Otelas, brangute! Repeticijos premjerams prasideda kitą savaitę — jeigu tave tas vaidmuo domina.

Jeigu ją domina! Dezdemona! Dezdemona Londone! O Markas Simpsonas — Otelas! Proga, kokios daugiau nebus gyvenime. Ir ji atsidūrė devintam danguje, o iš ten žiūrint tai, kas atsitiko tarp jųdviejų su Reinu, nebeteko reikšmės, tiksliau, įgavo kitą reikšmę. Galbūt jei bus labai labai atsargi, ji sugebės išlaikyti Reino meilę; didžiai vertinama, turinti pasisekimą aktorė būna taip užsiėmusi, jog meilėms gali skirti visai nedaug laiko. Pamėginti verta. Jei pasirodys, kad jis ima pernelyg artėti prie tiesos, ji visada galės atsitraukti. Ji padarys bet ką, kad išlaikytų savo gyvenime Reiną, ypač šį naująjį Reiną, tiktai kaukės nenusimes.

Šiaip ar taip, tokią naujieną verta atšvęsti. Džastina dar neturėjo drąsos susitikti Reiną, bet čia pat buvo daugiau žmonių, kurie galėjo pasidžiaugti jos triumfu. Taigi ji apsiavė, nuėjo koridorium iki bendros dėdžių svetainės ir, kai Petsis įleido, sustojo plačiai išskleidusi rankas, spinduliuodama iš džiaugsmo.

— Statykit alaus, aš būsiu Dezdemona! — pranešė skambiu balsu. Akimirką visi tylėjo, paskui Bobas maloniai pasakė:

— Tai puiku, Džastina.

Jos džiaugsmas neišblėso, priešingai, išaugo į nežabotą džiūgavimą. Juokdamasi Džastina klestelėjo krėslan ir įsižiūrėjo į dėdes. Kokie jie iš tikro mieli! Aišku, jos naujiena nieko jiems nereiškia. Ką jie išmano, kas ta Dezdemona. Jei būtų pranešusi, kad išteka, Bobas būtų atsakęs beveik taip pat.