Jis prisidengė akis ranka, ačiū Dievui, sekretorė savo kambaryje, nesėdi čia ir nemato jo veido.
— Džastina, herzchen, tai nuostabiausia naujiena, — pasistengė ištarti kuo linksmiau. — O aš visaip spėliojau, ko grįžot į Londoną.
— O, Denas mane suprato, — nerūpestingai atsakė Džastina, — ir manau, kad jam net geriau vienam. Buvo sukurpęs tokią istoriją, atseit aš jam reikalinga, kad įerzinčiau ir priversčiau parvažiuoti namo, bet greičiausiai dėl visai kitko, — jis nenori, kad jausčiaus jam nereikalinga, kai jau pasidarė kunigas.
— Tikriausiai, — mandagiai sutiko Reinas.
— Tai šeštadienio vakare, — tarė Džastina. — Apie šešias, tada prie butelio, kito ramiai aptarsim taikos sutarties punktus, o kai būsim kaip reikiant susitaikę, aš jus pavalgydinsiu, gerai?
— Taip, žinoma. Viso labo, herzchen.
Ryšys staiga nutrūko, Džastina padėjo ragelį; Reinas valandėlę sėdėjo tebelaikydamas ragelį rankoje, paskui gūžtelėjo pečiais ir padėjo. Kad ją velniai, tą Džastiną! Ji pradeda trukdyti darbui.
Ji tebetrukdė darbui ir kelias kitas dienas, nors vargu ar kas tai pastebėjo. O šeštadienio vakare, tuoj po šešių, jis atsirado pas ją, kaip paprastai atėjo tuščiomis rankomis, nes buvo labai sunku ką nors jai padovanoti. Gėlėms Džastina abejinga, saldainių nevalgo, o vertingesnę dovaną nerūpestingai numes kur į kampą ir užmirš. Atrodė, kad ji brangina tik tai, ką padovanoja Denas.
— Šampanas prieš pietus? — nustebo Reinas.
— Na, aš manau, kad tokia proga tiesiog būtina, argi jums taip neatrodo? Juk tai pirmas mūsų susipykimas ir pirmas susitaikymas. — Atsakymas buvo visai įtikėtinas. Ji pasiūlė jam patogų krėslą, o pati atsisėdo ant rusvo kengūros kailių kilimo, sėdėjo kiek pračiauptomis lūpomis, lyg būtų turėjusi gatavus atsakymus, kad ir ką jis sakytų.
Bet Reinas nekalbėjo, bent tol, kol geriau nepermatė jos nuotaikos, taigi sėdėjo ir žiūrėjo tylomis. Anksčiau jam būdavo nesunku dėtis gana abejingam, tačiau dabar, pirmą kartą susitikęs po ano bučinio, jis suprato, kad ateityje bus kur kas sunkiau.
Turbūt net tuomet, kai Džastina bus visai sena, iš veido ir laikysenos neatrodys visiškai subrendusi, taip ir neįgaus tikrojo moteriškumo. Atrodė, kad viršų visą laiką turi jos blaivus, logiškas, egoistiškas protas, tačiau Reiną taip stipriai prie jos traukė, jog vargu ar kada galės ją pakeisti kokia kita moteris. Niekad jis savęs neklausė, ar ji verta, kad būtų taip ilgai siekiama. Galimas daiktas, kad filosofiškai žiūrint ir neverta. Na ir kas. Ji yra jo tikslas, jo troškimas.
— Jūs labai gražiai šįvakar atrodot, herzchen, — pagaliau ištarė jis ir kilstelėjo taurę, lyg siūlydamas tostą, lyg pripažindamas, kad turi priešą.
Nedideliame Viktorijos laikų židinyje degė ugnis, neužstota grotelių, bet Džastina, regis, nebijojo karščio, sėdėjo visai prie pat, akis įsmeigusi į Reiną. Paskui su skambtelėjimu pastatė taurę ant atbrailos, palinko į priekį ir apsikabino rankomis kelius, basos kojos buvo po labai juodos suknios klostėmis.
— Negaliu pakęsti pilstymo iš tuščio į kiaurą, — tarė ji. — Ar jūs sakėt rimtai, Reinai?
Staiga atslūgo įtampa, jis atsilošė krėsle.
— Ką rimtai?
— Ką sakėt Romoj... Kad mylit mane.
— Tai dėl to ir kvietėt, herzchen?
Džastina nusuko akis, truktelėjo pečiais, vėl pažvelgė į jį ir linktelėjo.
— Na taip.
— Bet kam iš naujo apie tai kalbėti? Jūs tada pasakėt, ką apie tai manot, ir pakvietėt, kaip supratau, ne praeitį prisiminti, o planuoti ateitį.
— Ak, Reinai! Jūs taip kalbat, lyg būčiau kažin ką padarius! Jeigu net taip, vis tiek galėtumėt suprasti kodėl.
— Nesuprantu. — Reinas padėjo taurę ir pasilenkė, norėdamas geriau matyti jos veidą. — Jūs pabrėžtinai davėt man suprasti, kad jokios mano meilės jums nereikia, ir aš tikėjausi, kad nors dėl padorumo nebeliesit šitos temos.
Džastinai nė į galvą nebuvo atėję, jog per šį susitikimą, kad ir kaip jis baigtųsi, teks pasijusti taip nesmagiai; juk prašytojas — Reinas, tai ir lauktų sau nuolankiai, kol ji pakeis sprendimą. O jis viską apvertė kitaip. Ir štai ji jaučiasi kaip išdykusi mokinukė, turinti atsakyti už kažkokią kvailą išdaigą.
— Klausykit, bičiuli, juk ne aš, o jūs pakeitėt mūsų status quo! Ne tam pasikviečiau jus šįvakar, kad prašyčiau atleidimo už įžeistą didžiojo Harthaimo savimeilę!
— Ginatės, Džastina?
Ji nekantriai sukrutėjo.
— Taip, po perkūnais! Ir kaip jums šitaip pasiseka su manimi, Reinai? Kad nors kartą duotumėt man pasidžiaugti, paimti viršų!
— Jei pasiduočiau, išmestumėt mane lauk kaip seną pasmirdusį skudurą, — atsakė jis šypsodamas.
— Galiu ir dabar išmesti, drauguži!
— Nesąmonė! Jei lig šiol neišmetėt, jau nebeišmesit. Susitikinėsim ir toliau, nes laikau jus kaip ant adatų — niekad nežinot, ko iš manęs tikėtis.
— Tai dėl to ir pasakėt, kad mylit? — per jėgą ištarė Džastina. — Griebėtės tokios gudrybės, kad laikytumėt kaip ant adatų?
— O kaip jums atrodo?
— Man atrodo, kad jūs negirdėtas pašlemėkas! — iškošė Džastina pro dantis ir keliais atropojo kilimu prie pat Reino, kad jis geriau pajustų visą jos pyktį. — Tik pamėginkit dar kartą pasakyti, kad mylit mane, ir aš jums spjausiu į akis, avigalvi frice!
Supyko ir jis.
— Ne, daugiau nebesakysiu! Juk ne dėl to mane pasikvietėt, Džastina! Mano jausmai jums visai nerūpi. Pakvietėt tik norėdama eksperimentuoti su savo pačios jausmais, o kad mano atžvilgiu tai nedora, nė kiek nesusimąstėt.
Džastina nespėjo atsitraukti — jis pasilenkė, čiupo už rankų žemiau pečių ir tvirtai suspaudė jų tarp kelių. Jos pyktis kaipmat išgaravo: kumščiai atsigniaužė, ji padėjo rankas jam ant šlaunų ir pakėlė į jį veidą. Bet Reinas nepabučiavo. Paleido ją, pasisukęs užgesino lempą sau už nugaros ir atlošė galvą ant krėslo atramos, — nesuprasi, ar tamsa, kai žioruoja tik židinys, jam buvo reikalinga pradėti meilės žaidimą, ar užstoti veidą, kad Džastina nepamatytų išraiškos. Sutrikusi, bijodama, jog bus visai atstumta, Džastina laukė, kad jis pasakytų, ką daryti. Reikėjo seniai suprasti, kad paikioti su tokiais kaip Reinas negalima. Jie nepalenkiami kaip pati mirtis. Ir kodėl ji negali padėti galvos jam ant kelių ir pasakyti: Reinai, mylėk mane, aš taip gailiuosi, man taip tavęs reikia... O taip, jei jie dabar suartėtų, emociniai varžtai atsileistų, ir viskas ūžteltų, prasiveržtų...
Vis dar nutolęs, svetimas, jis leido nuvilkti švarką, nuimti kaklaraištį, bet pradėjusi segioti marškinių sagas ji suprato — nieko neišeis. Savo repertuare ji neturėjo to instinktyvaus erotiškumo, kai paprasčiausiais veiksmais sužadinamas geismas. Toks svarbus momentas, o ji viską bjauriai sugadino. Jos pirštai sustojo, lūpos susispaudė. Džastina apsipylė ašaromis.
— O ne! Herzchen, liebchen [* Mylimoji (vok.)], neverk! — Reinas užsitraukė ją sau ant kelių, priglaudė galvą prie peties, apkabino. — Dovanok, herzchen, aš nenorėjau tavęs pravirkdyti.
— Dabar jau žinai, — kūkčiodama ištarė Džastina. — Aš visai niekam tikus, aš tau sakiau, kad nieko neišeis! Reinai, aš taip nenorėjau tavęs prarasti, bet žinojau, kad nieko neišeis, jei pamatysi, kokia aš siaubinga!
— Aišku, kur čia išeis. Juk aš tau nepadėjau, herzchen. — Suėmęs už plaukų, jis prisitraukė jos veidą, ėmė bučiuoti vokus, šlapius skruostus, lūpų kampučius. — Tai aš kaltas, herzchen, ne tu. Aš norėjau tau atsimokėti, norėjau pasižiūrėti, kaip toli tu nueisi be mano paskatinimo. Bet turbūt ne taip tave supratau, nicht wahr [* Ar ne tiesa? (Vok.)]? — Jo balsas pasidarė duslesnis, labiau vokiškas. — Ir jei nori šito, taip ir bus, bet eisim prie to kartu.
Читать дальше