Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jis prisidengė akis ranka, ačiū Dievui, sekretorė savo kambaryje, nesėdi čia ir nemato jo veido.

— Džastina, herzchen, tai nuostabiausia naujiena, — pasistengė ištarti kuo linksmiau. — O aš visaip spėliojau, ko grįžot į Londoną.

— O, Denas mane suprato, — nerūpestingai atsakė Džastina, — ir manau, kad jam net geriau vienam. Buvo sukurpęs tokią istoriją, atseit aš jam reikalinga, kad įerzinčiau ir priversčiau parvažiuoti namo, bet greičiausiai dėl visai kitko, — jis nenori, kad jausčiaus jam nereikalinga, kai jau pasidarė kunigas.

— Tikriausiai, — mandagiai sutiko Reinas.

— Tai šeštadienio vakare, — tarė Džastina. — Apie šešias, tada prie butelio, kito ramiai aptarsim taikos sutarties punktus, o kai būsim kaip reikiant susitaikę, aš jus pavalgydinsiu, gerai?

— Taip, žinoma. Viso labo, herzchen.

Ryšys staiga nutrūko, Džastina padėjo ragelį; Reinas valandėlę sėdėjo tebelaikydamas ragelį rankoje, paskui gūžtelėjo pečiais ir padėjo. Kad ją velniai, tą Džastiną! Ji pradeda trukdyti darbui.

Ji tebetrukdė darbui ir kelias kitas dienas, nors vargu ar kas tai pastebėjo. O šeštadienio vakare, tuoj po šešių, jis atsirado pas ją, kaip paprastai atėjo tuščiomis rankomis, nes buvo labai sunku ką nors jai padovanoti. Gėlėms Džastina abejinga, saldainių nevalgo, o vertingesnę dovaną nerūpestingai numes kur į kampą ir užmirš. Atrodė, kad ji brangina tik tai, ką padovanoja Denas.

— Šampanas prieš pietus? — nustebo Reinas.

— Na, aš manau, kad tokia proga tiesiog būtina, argi jums taip neatrodo? Juk tai pirmas mūsų susipykimas ir pirmas susitaikymas. — Atsakymas buvo visai įtikėtinas. Ji pasiūlė jam patogų krėslą, o pati atsisėdo ant rusvo kengūros kailių kilimo, sėdėjo kiek pračiauptomis lūpomis, lyg būtų turėjusi gatavus atsakymus, kad ir ką jis sakytų.

Bet Reinas nekalbėjo, bent tol, kol geriau nepermatė jos nuotaikos, taigi sėdėjo ir žiūrėjo tylomis. Anksčiau jam būdavo nesunku dėtis gana abejingam, tačiau dabar, pirmą kartą susitikęs po ano bučinio, jis suprato, kad ateityje bus kur kas sunkiau.

Turbūt net tuomet, kai Džastina bus visai sena, iš veido ir laikysenos neatrodys visiškai subrendusi, taip ir neįgaus tikrojo moteriškumo. Atrodė, kad viršų visą laiką turi jos blaivus, logiškas, egoistiškas protas, tačiau Reiną taip stipriai prie jos traukė, jog vargu ar kada galės ją pakeisti kokia kita moteris. Niekad jis savęs neklausė, ar ji verta, kad būtų taip ilgai siekiama. Galimas daiktas, kad filosofiškai žiūrint ir neverta. Na ir kas. Ji yra jo tikslas, jo troškimas.

— Jūs labai gražiai šįvakar atrodot, herzchen, — pagaliau ištarė jis ir kilstelėjo taurę, lyg siūlydamas tostą, lyg pripažindamas, kad turi priešą.

Nedideliame Viktorijos laikų židinyje degė ugnis, neužstota grotelių, bet Džastina, regis, nebijojo karščio, sėdėjo visai prie pat, akis įsmeigusi į Reiną. Paskui su skambtelėjimu pastatė taurę ant atbrailos, palinko į priekį ir apsikabino rankomis kelius, basos kojos buvo po labai juodos suknios klostėmis.

— Negaliu pakęsti pilstymo iš tuščio į kiaurą, — tarė ji. — Ar jūs sakėt rimtai, Reinai?

Staiga atslūgo įtampa, jis atsilošė krėsle.

— Ką rimtai?

— Ką sakėt Romoj... Kad mylit mane.

— Tai dėl to ir kvietėt, herzchen?

Džastina nusuko akis, truktelėjo pečiais, vėl pažvelgė į jį ir linktelėjo.

— Na taip.

— Bet kam iš naujo apie tai kalbėti? Jūs tada pasakėt, ką apie tai manot, ir pakvietėt, kaip supratau, ne praeitį prisiminti, o planuoti ateitį.

— Ak, Reinai! Jūs taip kalbat, lyg būčiau kažin ką padarius! Jeigu net taip, vis tiek galėtumėt suprasti kodėl.

— Nesuprantu. — Reinas padėjo taurę ir pasilenkė, norėdamas geriau matyti jos veidą. — Jūs pabrėžtinai davėt man suprasti, kad jokios mano meilės jums nereikia, ir aš tikėjausi, kad nors dėl padorumo nebeliesit šitos temos.

Džastinai nė į galvą nebuvo atėję, jog per šį susitikimą, kad ir kaip jis baigtųsi, teks pasijusti taip nesmagiai; juk prašytojas — Reinas, tai ir lauktų sau nuolankiai, kol ji pakeis sprendimą. O jis viską apvertė kitaip. Ir štai ji jaučiasi kaip išdykusi mokinukė, turinti atsakyti už kažkokią kvailą išdaigą.

— Klausykit, bičiuli, juk ne aš, o jūs pakeitėt mūsų status quo! Ne tam pasikviečiau jus šįvakar, kad prašyčiau atleidimo už įžeistą didžiojo Harthaimo savimeilę!

— Ginatės, Džastina?

Ji nekantriai sukrutėjo.

— Taip, po perkūnais! Ir kaip jums šitaip pasiseka su manimi, Reinai? Kad nors kartą duotumėt man pasidžiaugti, paimti viršų!

— Jei pasiduočiau, išmestumėt mane lauk kaip seną pasmirdusį skudurą, — atsakė jis šypsodamas.

— Galiu ir dabar išmesti, drauguži!

— Nesąmonė! Jei lig šiol neišmetėt, jau nebeišmesit. Susitikinėsim ir toliau, nes laikau jus kaip ant adatų — niekad nežinot, ko iš manęs tikėtis.

— Tai dėl to ir pasakėt, kad mylit? — per jėgą ištarė Džastina. — Griebėtės tokios gudrybės, kad laikytumėt kaip ant adatų?

— O kaip jums atrodo?

— Man atrodo, kad jūs negirdėtas pašlemėkas! — iškošė Džastina pro dantis ir keliais atropojo kilimu prie pat Reino, kad jis geriau pajustų visą jos pyktį. — Tik pamėginkit dar kartą pasakyti, kad mylit mane, ir aš jums spjausiu į akis, avigalvi frice!

Supyko ir jis.

— Ne, daugiau nebesakysiu! Juk ne dėl to mane pasikvietėt, Džastina! Mano jausmai jums visai nerūpi. Pakvietėt tik norėdama eksperimentuoti su savo pačios jausmais, o kad mano atžvilgiu tai nedora, nė kiek nesusimąstėt.

Džastina nespėjo atsitraukti — jis pasilenkė, čiupo už rankų žemiau pečių ir tvirtai suspaudė jų tarp kelių. Jos pyktis kaipmat išgaravo: kumščiai atsigniaužė, ji padėjo rankas jam ant šlaunų ir pakėlė į jį veidą. Bet Reinas nepabučiavo. Paleido ją, pasisukęs užgesino lempą sau už nugaros ir atlošė galvą ant krėslo atramos, — nesuprasi, ar tamsa, kai žioruoja tik židinys, jam buvo reikalinga pradėti meilės žaidimą, ar užstoti veidą, kad Džastina nepamatytų išraiškos. Sutrikusi, bijodama, jog bus visai atstumta, Džastina laukė, kad jis pasakytų, ką daryti. Reikėjo seniai suprasti, kad paikioti su tokiais kaip Reinas negalima. Jie nepalenkiami kaip pati mirtis. Ir kodėl ji negali padėti galvos jam ant kelių ir pasakyti: Reinai, mylėk mane, aš taip gailiuosi, man taip tavęs reikia... O taip, jei jie dabar suartėtų, emociniai varžtai atsileistų, ir viskas ūžteltų, prasiveržtų...

Vis dar nutolęs, svetimas, jis leido nuvilkti švarką, nuimti kaklaraištį, bet pradėjusi segioti marškinių sagas ji suprato — nieko neišeis. Savo repertuare ji neturėjo to instinktyvaus erotiškumo, kai paprasčiausiais veiksmais sužadinamas geismas. Toks svarbus momentas, o ji viską bjauriai sugadino. Jos pirštai sustojo, lūpos susispaudė. Džastina apsipylė ašaromis.

— O ne! Herzchen, liebchen [* Mylimoji (vok.)], neverk! — Reinas užsitraukė ją sau ant kelių, priglaudė galvą prie peties, apkabino. — Dovanok, herzchen, aš nenorėjau tavęs pravirkdyti.

— Dabar jau žinai, — kūkčiodama ištarė Džastina. — Aš visai niekam tikus, aš tau sakiau, kad nieko neišeis! Reinai, aš taip nenorėjau tavęs prarasti, bet žinojau, kad nieko neišeis, jei pamatysi, kokia aš siaubinga!

— Aišku, kur čia išeis. Juk aš tau nepadėjau, herzchen. — Suėmęs už plaukų, jis prisitraukė jos veidą, ėmė bučiuoti vokus, šlapius skruostus, lūpų kampučius. — Tai aš kaltas, herzchen, ne tu. Aš norėjau tau atsimokėti, norėjau pasižiūrėti, kaip toli tu nueisi be mano paskatinimo. Bet turbūt ne taip tave supratau, nicht wahr [* Ar ne tiesa? (Vok.)]? — Jo balsas pasidarė duslesnis, labiau vokiškas. — Ir jei nori šito, taip ir bus, bet eisim prie to kartu.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x