Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Brrr! — pasipurtė Džastina — apie vaikus ji visai negalvojo.

Reinas atlošė galvą ir nusikvatojo.

— Taip, herzchen, tai ir vadinasi pagirios, ir dar su perteklium! Aš, žinoma, kvailai darau, kad taip iš karto kalbu apie kasdienybę, bet noriu, kad tu kol kas pagalvotum apie tai. Nors atvirai perspėju — kol svarstysi, atsimink, kad jei negausiu tavęs į žmonas, tada man tavęs visai nereikia.

Džastina pripuolusi apkabino, karštai prigludo.

— Ak, Reinai, nebūk toks žiaurus! — sušuko ji.

Pats vienas savo „Lagonda” Denas važiavo Italijos „bato” pakraščiu — per Perudžią, Florenciją, Ferarą, Paduvą, geresniu aplinkiniu keliu pro Veneciją, pernakvojo Trieste. Triestas jam labai patiko, todėl Adrijos pajūryje pasiliko dar dvi dienas, paskui kalnų keliu pasiekė Liublianą, pernakvojo Zagrebe. Plačiu Savos slėniu tarp mėlynai žydinčių cikorijos laukų atvažiavo iki Belgrado, iš ten nakčiai į Nišą. Paskui Makedonija, griuvėsiais užversta Skopjė, kur prieš dvejus metus buvo žemės drebėjimas, ir Tito Velesas, kurortinis miestas, keistai turkiškas — su mečetėm ir minaretais. Visu keliu per Jugoslaviją valgė labai kukliai, jam būtų buvę gėda pasistatyti pilną lėkštę mėsos, kai to krašto žmonės tenkinasi vien duona.

Euzonas, Graikijos pasienis, toliau Salonikai. Italijos laikraščiai buvo pilni pranešimų apie Graikijoje bręstantį perversmą; ir pro viešbučio miegamojo langą žiūrėdamas, kaip Salonikų nakties tamsoje šokčioja ir blaškosi tūkstančiai deglų, Denas džiaugėsi, kad Džastina nevažiavo.

— Pa— pan— drė— jus! Pa— pan— drė— jus! Pa— pan— drė— jus! — deglų šviesoje skandavo minia jau gerokai po vidurnakčio.

Bet perversmai esti miestuose, kur susigrūdę gyvena varge daugybė žmonių, o sueižėjusi Tesalijos žemė turbūt tebėra tokia, kokią ją matė Cezario legionai, žygiuojantys per nudegintus javų laukus į Farsalą pasitikti Pompėjaus. Piemenys miega kailio palapinėse, ant senų baltų namelių stogų gandralizdžiuose stypso gandrai ant vienos kojos, ir visur siaubingas sausumas. Aukštas be debesėlio dangus, rudos be medelio dykynės jam priminė Australiją. Ir Denas traukė visa tai giliai į krūtinę ir jau šypsojosi pagalvojęs, kad važiuos namo. Mama supras, kai pasikalbės su ja.

Nuo Larisos jis pamatė iš viršaus jūrą, sustabdė automobilį ir išlipo. Homero jūra, tamsi kaip vynas — švelniai melsva lyg akvamarinas arčiau krantų, o toliau, iki pat išsilenkusio horizonto, su purpurinėm dėmėm nelyginant vynuogių kekėm. Toli apačioje žalioje pievoje stovėjo nedidelė apskrita su kolonomis šventykla, saulėje ji atrodė akinamai balta, o įkalnėje už nugaros niūrojo atlaikiusi šimtmečius kryžiuočių tvirtovė. Graikija, tu labai graži, daug gražesnė už Italiją, nors Italiją aš myliu. Bet čia amžinas visko lopšys.

Nekantraudamas pasiekti Atėnus, Denas dūmė tolyn, spaudė savo raudoną sportinį automobilį vingiais aukštyn iki Domokoso perėjos ir nusileido anapus į Bojotiją, kur apstulbo išvydęs alyvmedžių giraičių, ruduojančių atšlaičių, kalnų panoramą. Kad ir kaip skubėjo, sustojo pasižiūrėti keistai holivudiško paminklo Leonidui ir jo spartiečiams, kritusiems prie Termopilų. Užrašas akmenyje skelbė: „Nepažįstamasai, eik ir pasakyk Spartos žmonėms, kad mes čia gulim, paklusę jų valiai”. Žodžiai užgavo kažkokią stygą Deno sieloje, atrodė, kad jau buvo girdėjęs juos kitame fone: jis pašiurpo ir nuskubėjo toliau.

Per pačią kaitrą jis kiek sustojo virš Kamena Vouros, išsimaudė skaidriame vandenyje, žvelgdamas į Euboją už siauro sąsiaurio; čia bus plaukę tūkstančiai laivų — iš Aulidės į Troją. Srovė buvo stipri, traukė į jūrą; irkluoti jiems, matyt, nesmarkiai tereikėdavo. Persirengimo paviljone jį sutrikdė senė juodais rūbais; ji susižavėjusi kažką meiliai kalbėjo, taikėsi jį paglostyti, ir jis negreit galėjo nuo jos ištrūkti. Žmonės dabar jau nebesakydavo į akis, koks jis gražus, ir jam pavykdavo beveik visą laiką to neprisiminti. Greitosiom nusipirkęs krautuvėlėje du didžiulius pyragaičius su plikytu kremu, jis leidosi toliau Atikos pakrante ir pagaliau privažiavo Atėnus; kalnas ir brangioji jį vainikuojanti kolonada buvo nuauksinti sėdančios saulės.

Bet Atėnuose atmosfera buvo tulžinga, nerami, be to, jį žeidė, kad moterys taip atvirai juo žavėjosi; romietės vis dėlto daug santūresnės, subtilesnės. Minios šurmuliuojančių žmonių, tai šen, tai ten užsiplieskia riaušės, daugelis niūriai, ryžtingai nusistatę už Papandrėjų. Ne, Atėnai nebepanašūs į save, geriau patraukti kitur. Denas paliko „Lagondą” garaže ir keltu nuplaukė į Kretą.

Ir pagaliau čia, tarp kalnų, alyvmedžių giraičių ir čiobrelių, jis atrado ramybę. Ilgai važiavo autobusu, kur kudakavo surištom kojom vištos ir nosį suko viską persmelkęs česnako kvapas, tada surado nedidelį baltą viešbutį su lenkta kolonada ir trim staliukais kieme, po skėčiais; kaip žibintų girliandos kabojo margaspalviai krepšiai. Žemėje, pernelyg nederlingoje Europos medžiams, buvo prisodinta pipirmedžių ir australiškų eukaliptų, atvežtų iš naujosios Pietų žemės. Kurtinamai čirškė cikados. Sūkuriavo debesys raudonų dulkių.

Naktimis Denas miegojo ankštame kaip celė kambarėlyje, palikęs plačiai atidarytas langines, apyaušrio tyloje vienas aukojo mišias, dieną vaikščiojo. Niekas jam netrukdė, ir jis niekam netrukdė. Bet juodos kaimiečių akys jį nulydėdavo su nuostaba, veiduose susimesdavo raukšlės nuo šypsenos. Buvo karšta, labai tyku, viskas apsnūdę. Visiška ramybė. Diena slinko po dienos tartum rožinio karoliukai sudiržusiame kretietės delne.

Jis meldėsi nebyliai, malda buvo tarsi tąsa tų jausmų, kurie buvo jį apėmę, mintys kaip rožinio karoliukai, dienos kaip rožinio karoliukai. Dieve, aš iš tikrųjų Tavo. Dėkoju Tau už daugelį malonių. Už kilnųjį kardinolą, jo pagalbą, jo ištikimą draugystę, neišsenkančią meilę. Už Romą ir laimę būti prie Tavo širdies, parpuolusiam prieš Tave Tavo paties šventovėje, už laimę pasijusti dalele Tavo Bažnyčios. Tu suteikei man malonių daugiau, negu esu vertas; ką galėčiau padaryti, kaip parodyti Tau dėkingumą? Aš per mažai kentėjau. Nuo tada, kai pradėjau Tau tarnauti, mano gyvenimas vien tik nuolatinis begalinis džiaugsmas. Trokštu patirti kančią, Tu, kuris kentėjai, tai suprasi. Tik per kentėjimą aš pakilsiu virš savęs, geriau suvoksiu Tave. Nes tik tam ir duotas šis gyvenimas, kad perėjęs per jį įmintum Tavo paslaptį. Perverk ietimi man krūtinę, įsmeik ją taip giliai, kad niekada nebegalėčiau ištraukti! Leisk man kentėti... Dėl Tavęs atsižadu visų, net motinos, sesers ir kardinolo. Tu vienintelis esi mano kančia ir mano džiaugsmas. Pažemink mane, ir aš šlovinsiu Tavo vardą. Sutrink mane į dulkes, ir aš džiūgausiu. Aš myliu Tave, tiktai Tave, Dieve...

Denas atėjo į nedidelį paplūdimį, kur mėgdavo plaukioti, geltoną pusmėnulį tarp dviejų uolų, ir pastovėjo valandėlę, žvelgdamas į tolį per Viduržemio jūrą — ten, už tamsaus horizonto, turbūt Libija. Tada lengvai nušokavo laiptais, ant kranto nusimetė sportbačius, pasiėmė juos į rankas ir minkštu biriu smėliu nužingsniavo į tą vietą, kur visada palikdavo batus, marškinius ir šortus. Netoliese raudoni kaip virti vėžiai gulėjo du jauni anglai ir kalbėjosi oksfordiškai tęsdami žodžius, už jų dvi moterys tingiai šnekučiavo vokiškai. Denas pažvelgė į moteris ir droviai pasitempė maudymosi kelnaites, pastebėjęs, kad jos nutilo, atsisėdo ir taisosi plaukus, šypsosi jam.

— Kaip vanduo? — paklausė jis anglus. Šitie turbūt čia ilgam atvažiavę, ateina į paplūdimį kasdien.