Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Visą gyvenimą, kiek ji prisimena, dėdės buvo šalia, bet ji, deja, žiūrėjo į juos taip pat iš aukšto kaip ir į viską Drohedoje. Dėdės — kuopinė sąvoka, nieko bendra neturinti su Džastina O’Nyl. Tiesiog junginys, kuris čia atsiranda sodyboje, čia vėl pranyksta, droviai šypsosi jai, bet vengia leistis su ja į kalbas. Ir, kaip dabar suprato, ne dėl to, kad jos nemėgtų, o todėl, kad jautė ją esant ne tokią kaip jie ir jiems buvo nejauku. Bet čia, Romoje, jiems svetimame, o jai pažįstamame pasaulyje, ji pradeda geriau juos suprasti.

Su širdies šiluma, kurią būtų galima pavadinti meile, Džastina žvelgė paeiliui į šypsančius raukšlėtus veidus. Bobas jų visų svarbiausioji, varomoji jėga, Drohedos šeimininkas, bet toks kuklus; Džekas — atrodo, kad jis tiktai sekioja paskui Bobą, o gal juodu tiesiog itin gerai sutaria; Hiujis turi šelmiškumo, bet vis tiek labai panašus į tuodu; Džimsas ir Petsis — dvi savarankiško vieneto pusės; nelaimingasis sugniuždytas Frenkas, regis, jį vienintelį kamuoja baimė ir netikrumas. Visi, išskyrus Džimsą ir Petsį, jau širmėja, Bobas ir Frenkas visai žili, bet nedaug ką pasikeitę nuo jos vaikystės metų.

— Kažin ar galima duot tau alaus, — suabejojo Bobas. Jis stovėjo priešais su atkimštu buteliu rankoje.

Prieš keletą valandų tie žodžiai ją būtų supykdę, bet dabar, jausdamasi tokia laiminga, ji neįsižeidė.

— Klausyk, mielasis, tau niekad neatėjo į galvą pasiūlyti man, kai gerdavot su Reinu, bet, garbės žodis, aš jau didelė, ir nuo alaus man nieko neatsitiks. Garantuoju, kad nuodėmės nebus, — nusišypsojo Džastina.

— O kur Raineris? — paklausė Džimsas, imdamas iš Bobo pilną stiklinę ir duodamas jai.

— Susipykom.

— Su Raineriu?!

— Na taip. Bet vien tik per mane. Vėliau nueisiu atsiprašyti.

Nė vienas dėdė nerūkė. Nors alaus Džastina anksčiau nė karto neprašė, tik sėdėdavo ir nieko nepaisydama rūkydavo, kol jie kalbėdavosi su Reinu, dabar cigaretėms išsitraukti pristigo drąsos, pasitenkino mažesne pergale — alumi. Ji norėjo išmaukti alų vienu kartu, bet įdėmiųjų akių stebima susilaikė. Siurbčiok kaip gerai išauklėta panelė, Džastina, nors tavo gerklė būtų sausa nelyginant prastas pamokslas.

— Reinas šaunus vyrukas, — tarė Hiujis, ir jo akys sublizgo.

Džastina išsigando staiga supratusi, kodėl ji taip pakilo jų akyse: ji susirado žmogų, kurį jie norėtų turėti savo šeimoje.

— Taip, visai nieko, — tiek teatsakė ir pakeitė šneką: — Nuostabi šiandien buvo diena, tiesa?

Visos galvos sutartinai sulinksėjo, net Frenko, bet plačiau apie tai kalbėti jų netraukė. Džastina matė, kokie jie nuvargę, tačiau nesigailėjo pasidavusi impulsui juos aplankyti. Kai kurie jos jausmai buvo kone beatbunką, reikėjo juos atgaivinti, o su dėdėm visai neblogai pasipraktikuoti. Štai kodėl negerai, kai esi sala: užmiršti, kad gyvenama ir už tavo krantų.

— O kas ta Dezdemona? — paklausė Frenkas iš tamsaus kampo, kur sėdėjo.

Džastina leidosi vaizdingai pasakoti, susižavėjo jų siaubu, kai jie išgirdo, kad bus per kiekvieną spektaklį smaugiama, ir prisiminė, kokie jie nuvargę, tik tada, kai po pusvalandžio Petsis nusižiovavo.

— Reikia eiti, — tarė ji dėdama tuščią stiklinę. Antros jai nepasiūlė, matyt, damoms gerti daugiau kaip vieną stiklinę nedera. — Dėkui, kad klausėtės mano tauškalų.

Bobas labai nustebo ir sumišo, kai linkėdama labos nakties Džastina jį pabučiavo; Džekas jau ėjo šalin, bet buvo lengvai pagautas, o Hiujis tokį atsisveikinimą priėmė labai mielai. Džimsas skaisčiai išraudo, bet nuolankiai iškentė. Petsis gavo ne tik bučinį, bet ir buvo suspaustas glėbyje, nes jis taip pat šiek tiek sala. O Frenko ji nepabučiavo, nes jis nusuko galvą, tačiau jį apkabinusi pajuto silpną atgarsį stiprios jėgos, kurios kiti neturėjo. Vargšas Frenkas. Kodėl gi jis toks?

Už durų valandėlę pastovėjo atsirėmusi į sieną. Reinas myli ją. Bet kai norėjo paskambinti jam, telefonininke atsakė, kad jis išvyko į Boną.

Nesvarbu. Gal dar geriau palaukti ir susitikti Londone. Parašys atgailaujantį laišką su atsiprašymu ir pakvies pietų, kai jis atvažiuos į Angliją. Daug ko apie Reiną ji nežinojo, bet dėl vieno jo bruožo nė kiek neabejojo: kerštauti ne Reino būdui, jis ateis. Kadangi pasidarė užsienio reikalų žinovas, į Angliją atvyksta dažnai.

— Na palauk, berneli, — tarė ji žiūrėdama į veidrodį, kuriame matė ne savo, o Reino veidą. — Jei nepadarysiu Anglijos pačiu svarbiausiu iš visų tavo užsienio reikalų, tai aš ne Džastina O’Nyl.

Jai net nedingtelėjo, kad Reinas labiau už viską ir norėjo, kad ji nebebūtų Džastina O’Nyl. Jos gyvenimo būdas jau buvo nusistovėjęs, ir šeima ten neturėjo vietos. Kad Reinas norėtų padaryti ją Džastina Harthaim, jai nė į galvą neatėjo. Ji tik džiaugėsi prisimindama jo bučinį ir troško dar.

Beliko pasakyti Denui, kad negalės važiuoti su juo į Graikiją, bet čia ne bėda. Denas supras, jis viską supranta. Tiktai ji neketino pasakyti visų priežasčių, dėl kurių negali važiuoti. Kad ir labai Džastina mylėjo brolį, nebuvo linkusi klausyti turbūt paties rūsčiausio jo pamokslo. Jis nori, kad ji tekėtų už Reino, taigi jei pasisakys savo planus Reino atžvilgiu, jis išsiveš ją į Graikiją kad ir jėga. Ko Deno ausys neišgirs, dėl to ir širdies jam nesopės.

Mielas Reinai, — buvo jos parašyta, — atsiprašau, kad nukūriau tada kaip kvaila ožka, nežinau, kas man buvo užėję. Gal kad tokia karštligiška diena ir šiaip viskas. Nepykit, aš pasielgiau kaip visiška žioplė. Baisiai sarmata, kad padariau tokį triukšmą dėl nieko. Manau, jus taip pat buvo paveikusi diena, dėl to ir tas meilės prisipažinimas, ir visa kita. Todėl susitaikom — jūs man atleiskit, ir aš jums atleisiu. Būkim draugai. Negaliu, kai mudviejų tokie negeri santykiai. Kai kitąkart būsite Londone, ateikit pas mane pietų, ir mes kaip reikiant sudarysim taikos sutartį.

Pasirašyta buvo kaip visada, tik „Džastina”. Jokių visuotinai priimtų mandagybių — ji jų nepripažino. Suraukęs antakius Reinas skaitė ir skaitė paprastas nerūpestingas frazes, lyg per jas būtų galėjęs įžiūrėti, ką ji iš tikrųjų galvojo taip rašydama. Aišku, čia siūloma draugystė, bet gal daugiau? Su atodūsiu jis turėjo pripažinti, kad nelabai kas daugiau. Jis išgąsdino ją; ji nori išlaikyti draugystę, vadinasi, jis jai daug reiškia, bet vargu ar ji pati supranta savo jausmus. Dabar ji pagaliau jau žino, kad jis ją myli, tai jei gerai pamąsčiusi būtų supratusi taip pat mylinti, būtų tiesiai taip ir parašiusi. Ir vis dėlto, kodėl grįžo į Londoną, nevažiavo su Denu į Graikiją? Nereikia tikėtis, kad nevažiavo dėl jo... bet, nepaisant abejonių, viltis ėmė piešti ateitį vis linksmesnėmis spalvomis, ir pagaliau jis paskambino sekretorei. Pagal Grinvičą dešimta ryto, geriausias laikas rasti Džastiną namie.

— Prašom sujungti su panelės O’Nyl butu Londone, — paliepė jis, ir kol išlaukė tas sekundes, suraukti antakiai neatsileido.

— Reinai! — pasakė Džastina, aiškiai apsidžiaugusi. — Ar gavot mano laišką?

— Ką tik.

Mažumėlę patylėjusi ji paklausė:

— Ir jau greit atvažiuosit papietauti?

— Anglijoj būsiu šį penktadienį ir šeštadienį. Ar per greit?

— Ne, jei jums tinka šeštadienio vakaras. Penktadienis atkrinta, repetuoju Dezdemoną.

— Dezdemoną?

— Na taip, jūs nieko nežinot! Klaidas parašė man į Romą ir pasiūlė šitą vaidmenį. Markas Simpsonas — Otelas, stato pats Klaidas. Nuostabu, tiesa? Aš grįžau į Londoną pačiu pirmu lėktuvu.