Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Ir iš širdies galiu pasakyti ačiū Dievui, kad yra Reinas! Kaip jiems gerai su juo. Nebūčiau patikėjus, kad kas galėtų prakalbinti Petsį, o jis sugebėjo, šaunuolis. Plepa dabar kaip kūmutės, ir iš kur jis ištraukė australiško alaus? Regis, jam dėdės patinka, jam įdomu su jais. Viskas šitam vokiečiui pramonininkui ir politikui į naudą. Ir kaip toks žmogus gali būti tvirtai tikintis? Mįslė tu man, Raineri Merlingai Harthaimai. Popiežių ir kardinolų draugas ir Džastinos O’Nyl taip pat. Baisiai esu dėkinga, ir kad būtum ne toks baidyklė, išbučiuočiau. Viešpatie, ką reikėtų daryti čia Romoj su visais dėdėm be Reino!

Jis sėdėjo atsilošęs į krėslo atkaltę, klausėsi, ką Bobas pasakoja apie avių kirpimą, ir neturėdama ko veikti, nes šeimininko pareigas buvo prisiėmęs jis, Džastina smalsiai jį apžiūrinėjo. Paprastai ji žmogaus išorėje viską pastebėdavo iš pirmo žvilgsnio, bet pasitaikydavo, kad budrumas susilpnėdavo ir žmonės nejučiom įeidavo į jos gyvenimą ir tvirtai užimdavo ten vietą be to svarbiausio pradinio jos įvertinimo. Ir tokiais atvejais praeidavo net keleri metai, kol ji iš naujo pažvelgdavo į žmogų kaip į visai nepažįstamą. Kaip dabar į Reiną. Kaltas, aišku, pirmasis jų susitikimas, kai apsupta dvasininkų ji buvo suglumusi, pagauta baimės, kurią bandė nugalėti įžūlumu. Ji pastebėjo tik labiausiai krintančius į akis dalykus — tvirtą sudėjimą, plaukus, kokios jis tamsios odos. Paskui, kai nusivežė ją vakarienės, proga atidžiau įsižiūrėti buvo prarasta, nes išvaizdą užgožė asmenybė — ją taip sudomino, ką sako lūpos, kad nebežiūrėjo, kaip tos lūpos atrodo.

Ir visai jis ne baidyklė, nusprendė ji dabar. Jo išvaizda, ko gero, atitinka esmę, jame sumišę kas geriausia ir blogiausia. Jis tartum koks Romos imperatorius. Nenuostabu, kad taip myli šį miestą. Čia jo dvasios tėvynė. Platus veidas, išsišovę skruostikauliai, nedidelė kumpa nosis. Tankūs juodi antakiai nubrėžti tiesiai, ne pagal akiduobės išlinkį. Labai ilgos juodos it mergaitės blakstienos ir gana gražios tamsios akys, o vokai dažniausiai nuleisti, tarsi slėptų ką manąs. Bet gražiausia jo veide lūpos, ne storos ir ne plonos, ne per didelės ir ne per mažos, labai dailios formos, ryškiai apibrėžtos ir visada savotiškai tvirtai sučiauptos; sakytum, jei nelaikys jų taip suspaudęs, lūpos ims ir išduos visas jo paslaptis, ir paaiškės, kas jis toks yra. Įdomu žiūrinėti po dalelę veidą, taip gerai pažįstamą ir vis dėlto nepažįstamą.

Džastina atsigodo, pamačiusi, kad jis žiūri, kaip ji žiūri į jį, ir pasijuto tartum atsidūrusi nuoga priešais minią žmonių su akmenimis. Valandėlę į jos akis žvelgė jo akys, plačiai atmerktos, suklususios, bet ne nustebusios, greičiau susidomėjusios. Paskui Reinas ramiai nukreipė žvilgsnį atgal į Bobą ir visai vietoje paklausė apie australiškas avikirpes žirkles. Džastina mintyse sutramdė save — gana čia fantazuoti. Tačiau kaip nuostabu staiga pamatyti, kad žmogus, kuris tiek metų buvo draugas, galėtų būti mylimasis. Ir toji mintis nė kiek nebuvo nemaloni.

Po Artūro Lestrendžo buvo dar ne vienas, ir juokas jau nebeėmė. O, nuo tos atmintinos nakties aš nuėjau gana toli. Tik kažin ar iš tikrųjų žengiau bent žingsnį pirmyn? Labai malonu turėti vyriškį, ir tegu eina Denas po galais su savo vieninteliu. Aš nežadu įsitaisyti vienintelio, todėl su Reinu negulsiu, ne, ne. Per daug viskas pasikeistų ir netekčiau draugo. O draugo man reikia, be draugo negaliu. Turėsiu jį, kaip turiu Deną — vyriškį, kuris fiziškai nieko man nereiškia.

Bažnyčioje galėjo tilpti dvidešimt tūkstančių žmonių, todėl ji nebuvo prisikimšusi. Nėra pasaulyje Dievo šventovės, kuriai sukurti būtų atiduota tiek laiko, minčių ir genijaus; senoviniai pagonių kūriniai prieš ją nublanksta, pavirsta į nieką. Kiek čia meilės, kiek darbo. Bramantės bazilika, Mikelandželo kupolas, Berninio kolonada. Paminklas ne tik Dievui, bet ir žmogui. Giliai po šiuo confessio [* Kalbama apie Švento Petro baziliką kaip tikėjimo ramstį, tvirtovę] nedideliame mūro rūsyje palaidotas pats šventas Petras; čia buvo karūnuotas imperatorius Karolis Didysis. Regis, seniai nutilusių balsų aidas tebešnibžda šviesos gijų srautuose, seniai nebegyvi pirštai tebeglosto spindulių bronzą už didžiojo altoriaus ir glamonėja supintas bronzines baldakimo kolonas.

Denas guli ant laiptų kniūpsčias kaip negyvas. Apie ką jis galvoja? Ar kamuoja jį skausmas, dabar nederamas, kad neatvažiavo motina? Kardinolas Ralfas pažvelgė pro ašaras ir suprato — skausmo dabar nėra. Prieš tai buvo skaudu, taip; bus skaudu vėliau, be abejo. Bet dabar skausmo nėra. Dabar jo širdy vien šioji akimirka, šis stebuklas. Ir niekam ten daugiau nėra vietos — tik Dievui. Šiandien vienintelė, nepakartojama jo gyvenimo diena, ir niekas daugiau neturi reikšmės, tik tai, kad nuo šiandien jis atiduoda savo gyvenimą, savo sielą Dievui. Veikiausiai taip ir bus, bet ar daugeliui iš tikrųjų pavyko tai padaryti? Kardinolui Ralfui nepavyko, nors jis dar prisimena, kaip per savo įšventinimą buvo kupinas švento virpesio, tikėjimo stebuklu. Jis stengėsi atiduoti save visą, tačiau kažkiek pasiliko.

Mano įšventinimas nebuvo toks didingas, bet aš vėl išgyvenu jį per šitą berniuką. Ir stebiuosi, kas gi jis yra iš tiesų, — mes dėl jo baiminomės, o jis pragyveno tarp mūsų tiek metų ir neįsigijo net nedraugo, ką jau kalbėti apie tikrą priešą. Visi jį myli, ir jis myli visus. Jam niekada neateina į galvą, kad tai — nepaprastas dalykas. O vis dėlto iš pat pradžių neturėjo tokio tvirto pasitikėjimo savimi — mes jam davėm tą tvirtumą, ir gal tuo pateisinamas mūsų buvimas. Daugelis čia buvo įšvęsti į kunigus, tūkstančių tūkstančiai, tačiau ši diena ypatinga. O Mege! Kodėl gi tu neatvažiavai pasižiūrėti, kokią dovaną davei mūsų Viešpačiui — dovaną, kokios aš negalėjau duoti, nes Jam atidaviau pats save? Ir gal todėl Denas šiandien nepatiria skausmo. Nes šiandien man duota priimti jo skausmą ir išvaduoti jį. Aš verkiu jo ašaromis, aš liūdžiu vietoje jo. Taip ir turi būti.

Vėliau kardinolas Ralfas atsisukęs pažvelgė į eilę vyrų iš Drohedos neįprastais tamsiais kostiumais. Bobas, Džekas, Hiujis, Džimsas, Petsis. Tuščia vieta Megei, paskui Frenkas. Vienintelė Klierių moteris, Džastina, ugniniai plaukai prigesinti juodų mezginių šydo. Greta jos Raineris. Ir daugybė visai nepažįstamų žmonių, bet jie jaučia tą patį, kaip ir atvažiavusieji iš Drohedos. Tiktai jam šiandien visai kitaip, jam ši diena ypatinga. Jis jaučiasi beveik taip, kaip atiduodamas savo sūnų. Ralfas nusišypsojo, atsiduso. Kažin kaip jaučiasi Vitorijas, įšventinantis Deną į kunigus?

Gal dėl to, kad taip labai reikėjo motinos, per priėmimą Deno garbei, surengtą kardinolo Vitorijo ir kardinolo Ralfo, jis pirmiausia atsidūrė prie Džastinos. Su juoda sutana aukšta balta uždara apykakle jis atrodo nuostabiai, pagalvojo ji, tik visai nepanašus į kunigą. Jis kaip aktorius, vaidinantis kunigą, kol nepažvelgi į akis. O tada pamatai vidinę šviesą, tą kažką, kas daro jį kitokį, — nebe tik gražų, bet ir nepaprastą.

— Kunigas O’Nylas, — tarė ji.

— Dar nelabai galiu įsisąmoninti, Džase.

— Nesunku suprasti. Niekada nebuvau taip jautusis kaip Švento Petro bazilikoj, tai kaip tau viskas buvo, negaliu net įsivaizduoti.

— Na, tikriausiai gali, kažkur viduje. Jei visai negalėtum, nebūtum tokia puiki aktorė. Bet tau, Džase, tai eina iš pasąmonės ir sąmoningai neprasiveržia tol, kol pačiai neprireikia.

Jie sėdėjo ant sofutės toli kampe, ir niekas nepriėjo, netrukdė.