Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Nenuostabu, kad jums čia nekaršta, — nusijuokė jis, kaip paprastai, be garso; senų laikų įprotis, kai juoktis balsu būtų reiškę rizikuoti gyvybe. — Nuo karščio jūs turbūt ir esat tokia kieta.

— Jūs gerai mokat šnekamąją anglų kalbą, bet daugiau amerikietišką. O aš buvau manius, kad mokėtės kuriame nors liuksusiniame Anglijos universitete.

— Ne. Pradžia buvo belgų stovykloj — mokiausi iš paprastų anglų kareivių, kalbančių kokni, škotų ir vidurio anglų dialektu, ir susikalbėti galėdavau tik su tuo, kuris buvo mane mokęs. Juk tą patį žodį kiekvienas jų tarė savaip. Kai grįžau į Vokietiją, ėjau kiek tik galėjau į kiną ir pirkau kokias tik įmaniau gauti angliškas plokšteles, o buvo tik amerikiečių komikų įrašai. Bet namie aš jas leidau ir leidau, kol pagaliau pramokau angliškai tiek, kad jau galėjau mokytis toliau.

Džastina, kaip įpratusi, buvo nusiavusi batelius; jau anksčiau jis baisėjosi matydamas ją einant basą šaligatviu, kur galėtų iškepti kiaušinis, ar grindinio akmenimis.

— Kaip gatvės vaikigalis! Apsiaukit!

— Aš juk australe, mūsų pėdos plačios, ir batai spaudžia. Mat pas mus niekad nebūna iš tikrųjų šalta, ir kai tik galim, vaikštom basi. Aš galiu pereiti per ganyklą, kur pilna dagių, ir nieko nejausiu, tik paskui išsitraukysiu spyglius, — pasakė ji didžiuodamasi. — Turbūt ir po žarijas galėčiau vaikščioti. — Paskui staiga paklausė: — Ar jūs mylėjot savo žmoną, Reinai?

— Ne.

— O ji?

— Taip. Antraip kam būtų už manęs ėjusi.

— Vargšelė! Pasinaudojot ir pametėt.

— Nusivylėt manim?

— Ne, turbūt ne. Greičiau dėl to žaviuosi jumis, tikrai. Bet man jos labai gaila, ir nuo to dar labiau tvirtėja ryžtas atsilaikyti neįkritus į tas pačias išrūgas.

— Žavitės manim? — apstulbęs paklausė Raineris.

— Kodėl ne? Aš neieškau jumyse to, ko, be abejo, norėjo žmona, tiesa? Jūs man patinkat, jūs man draugas. O ji mylėjo jus, buvot jai vyras.

— Man atrodo, herzchen, — tarė jis liūdnai, — kad garbėtroškos nebūna labai geri savo moterims.

— Todėl, kad garbėtroškos pasirenka visiškas minkštakūnes, kurios tik: „Taip, brangusis, ne, brangusis, tris maišus jau pripyliau, brangusis, kur liepsi padėti?” Sumautas reikalas! Jei būčiau jūsų žmona, būčiau pavarius jus... žinot kur, bet ji garantuotai nė pusės žodelio prieš nėra pasakiusi, ką?

Rainerio lūpos suvirpėjo.

— Taip. Vargšė Anelizė. Ji buvo tikra kankinė, nemokėjo nei taip tvirtai gintis, nei taip gražiai kalbėti. Gaila, kad nėra australiškų filmų, pramokčiau jūsų žargono.

Plačiais, tvirtais kojų pirštais įsikibusi į fontano kraštą iš vidinės pusės, ji praradusi pusiausvyrą susvyravo, bet tuoj vėl atsitiesė.

— Ką gi, jūs galų gale gerai su ja pasielgėt. Atsikratėt jos. Jai be jūsų kur kas geriau, tik ji turbūt taip nemano. O aš galiu jus turėti, nes niekada jums neleisiu gadinti man nervų.

— Jūs tikrai kieta, Džastina. Ir iš kur taip viską apie mane sužinojot?

— Paklausiau Deną. Aišku, Denas negi pasakys ką, tik nuogus faktus, o išvadas pati padariau.

— Ir, be abejo, pasiremdama didžiule savo patirtimi. Kokia apgavikė! Sako — puiki aktorė, bet aš negaliu tuo patikėti. Kaip galite vaizduoti jausmus, kurių pati niekada nepatyrėt? Emociniu atžvilgiu jūs atsilikusi labiau negu dauguma penkiolikmečių.

Džastina nušoko nuo fontano krašto, atsisėdo norėdama apsiauti ir nusiminusi pakrutino kojų pirštus.

— Kojos ištino, velniai rautų.

Nebuvo matyti, kad ją supykdė ar įžeidė paskutiniai Rainerio žodžiai, regis, ji negirdėjo. Sakytum prasidėjus kaltinimams ar priekaištams ji tiesiog ima ir išjungia kažkokį vidinį klausos įtaisą. Turbūt nemažai buvo jų prisiklausius. Stebuklai, kad ji dar nebuvo pradėjus nekęsti Deno.

— Sunku atsakyti į tokį klausimą, — tarė Džastina. — Turbūt sugebu kaip nors pavaizduoti, antraip nebūčiau tokia gera aktorė, tiesa? Tačiau aš gyvenu tartum... laukdama. Ne scenoje. Aš saugau save, negaliu plėšytis ne scenoje. Juk tiek daug reikia atiduoti, ar ne? O scenoje aš jau nebe aš, gal teisingiau pasakius, ten yra daugybė vienas po kito einančių mano „aš”. Mumyse visuose turbūt pilna visokiausių „aš”, kaip jums atrodo? Man teatras pirmiausia yra protas ir tik paskui jausmas. Protas išlaisvina jausmą ir ištobulina jį. Juk negana šiaip verkti, šaukti ar įtikinamai juoktis. Suprantat, tai nuostabu. Įsigyveni į savo kitą „aš”, kuo galėčiau būti, jei būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės. Čia ir yra visa paslaptis. Ne pasidarai kita moterimi, bet taip įsijauti į jos gyvenimą, tarsi ji — tai aš. Ir tada ji tampa manimi. — Džastina taip įsitraukė, jog nebegalėjo ramiai nusėdėti ir pašoko. — Įsivaizduojat, Reinai! Po dvidešimties metų galėsiu sau pasakyti: aš žudžiau, pati žudžiausi, buvau išprotėjusi, aš gelbėjau vyrus ir žlugdžiau juos. O! Tam galo nėra!

— Ir vis tai būsit jūs. — Harthaimas atsistojo, vėl paėmė ją už rankos. — Taip, jūsų teisybė, Džastina. Be scenos neapsieisit. Kam kitam pasakyčiau: vis tiek išsidūksi, bet kai žmogus toks kaip jūs, nesu tikras, kad tai įmanoma.

18

Namiškiai Drohedoje norėdami būtų galėję įsivaizduoti, kad Roma ir Londonas nė kiek ne toliau už Sidnėjų ir kad suaugę Denas ir Džastina tebėra vaikai ir mokosi Sidnėjaus pensione. Aišku, jie negalėjo parvažiuoti namo kaip seniau per visas, net ir trumpas atostogas, bet kartą per metus praleisdavo Čia bent mėnesį. Atsirasdavo paprastai rugpjūtį ar rugsėjį, iš pažiūros nė kiek nepasikeitę. Labai jauni. Ir koks skirtumas, ar jiems penkiolika ir šešiolika, ar dvidešimt dveji ir dvidešimt treji? Drohedoje visi gyveno laukdami to mėnesio pavasario pradžioje, bet nieku gyvu nekartojo kiekvienam žingsny: „Na, jau tik kelios savaitės liko!” arba: „Dieve, dar nė mėnuo nepraėjo, kai jie išvažiavo!” Bet jau nuo liepos visų žingsniai pasidarydavo smagesni ir veiduose atsirasdavo nuolatinės šypsenos. Virtuvėje, ganyklose, svetainėje buvo iš anksto galvojama apie dovanas ir pramogas.

Tarpais tarp atostogų buvo laiškai. Jie daugiausia atspindėjo autorius, bet kartais atsitikdavo priešingai. Pavyzdžiui, buvo galima pagalvoti, kad Denas rašys kruopščiai ir reguliariai, o Džastina retkarčiais brūkštels ką nors padrikai. Kad Fija iš viso nerašys. Kad broliai Klieriai parašys vos dukart per metus. Kad Megė duos uždirbti paštui rašydama kasdien bent jau Denui. Kad ponia Smit, Minė ir Ketė siųs tik atvirukus gimtadienių ir Kalėdų proga. O Anė Miuler dažnai rašys Džastinai, bet nesusirašinės su Denu.

Deno ketinimai buvo geri ir jis iš tikrųjų rašė reguliariai. Tik visa bėda, kad užmiršdavo išsiųsti savo pastangų vaisus, ir, būdavo, praeina du ar trys mėnesiai, o iš jo nė žodelio, bet po to vienu kartu Droheda gauna bent dešimt laiškų. Iškalbioji Džastina siuntė ilgiausius laiškus, jie buvo tikras sąmonės srautas, taip šiurkščiai atviras, jog skaitantieji raudonavo ir baisėdamiesi aikčiojo, bet kartu ir žavėjosi.

Megė tiktai kartą per dvi savaites parašydavo abiem vaikams. Džastina iš senelės laiškų negaudavo, o Denas gaudavo gana dažnai. Jam taip pat nuolatos duodavo žinią visi dėdės — apie žemę, avis, Drohedos moteriškių sveikatą, mat jie laikė savo pareiga užtikrinti sūnėną, kad namie viskas gerai. Tačiau Džastinos atžvilgiu tokios pareigos nejautė, ir pati Džastina būtų stebėjusis, kad jie rašo. O ponia Smit, Minė, Kėtė ir Anė Miuler susirašinėjo su Denu ir Džastina taip, kaip ir reikėjo tikėtis.