Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kadangi buvo susituokęs tik civiliškai, Bažnyčia nebuvo kliūtis išsituokti su žmona; 1951 metais jis užmokėjo Anelizei Harthaim lygiai dukart kiek kainavo tuo metu abi jos pirmojo vyro gamyklos ir išsiskyrė su ja. Tačiau antrąsyk nevedė.

Tai, ką patyrė berniukas Rusijos šaltyje ir siaubuose, nepavertė jo į bedvasę žmogaus karikatūrą: tiktai kiek susilaikė švelnumo ir gerumo daigai, o suklestėjo kitos jo savybės — protas, beatodairiškumas, ryžtas. Tas, kuris neturi ko prarasti, vien tik laimi, bejausmio žmogaus niekas neįskaudins. Bent taip save įtikinėjo Harthaimas. Iš tikrųjų jis buvo keistai panašus į vyriškį, 1943 metais jo sutiktą Romoje; kaip ir Ralfas de Brikasaras, jis žinojo, kad daro blogai, bet vis tiek darė. Tas suvokimas nesustabdydavo jo nė akimirką, tiktai už sėkmę materialiuose dalykuose mokėjo širdies skausmu ir savigrauža. Daugeliui gali atrodyti, kad neverta mokėti tokios didelės kainos, bet jis būtų kentėjęs ir dvigubai daugiau. Laukė, kad ateis diena, kai jis valdys Vokietijų ir padarys ją tokią, apie kokią svajoja, — užkirs kelią arijų liuteronų moralei, suformuos platesnes pažiūras. Kadangi negalėjo pažadėti, jog daugiau nebenusidės, keletą kartų per išpažintį jam nedavė nuodėmių atleidimo, bet vis dėlto tikėjimas jo neapleido, kaip ir jis tikėjimo, kol pagaliau pasidarė toks turtingas ir galingas, jog iškilo aukščiau bet kokios kaltės, atliko atgailą, ir nuodėmės buvo atleistos.

1955 metais, jau būdamas vienas iš turtingųjų ir įtakingųjų žmonių naujojoje Vakarų Vokietijoje, ką tik išrinktas į Bonos parlamentą, jis nuvyko į Romą. Reikėjo susirasti kardinolą de Brikasarą ir parodyti, kokios galutinės jo maldų pasekmės. Kokį įsivaizdavo būsiant tą susitikimą, vėliau Harthaimas negalėjo prisiminti, bet nuo pradžios iki galo matė viena: Ralfas de Brikasaras juo nusivylęs. Žinojo ir pats kodėl, tad nereikėjo nė klausti. Bet tai, ką kardinolas pasakė išsiskiriant, buvo netikėta:

— Meldžiausi, kad jums pasisektų geriau negu man, juk jūs buvot toks jaunas. Nėra tokio tikslo, kuris pateisintų bet kokias priemones. Bet, matyt, mūsų pragaišties sėklos pasėjamos dar prieš mums gimstant.

Sugrįžęs į savo kambarį viešbutyje, Harthaimas apsiverkė, bet netrukus nusiraminęs ėmė galvoti: su praeitim baigta, ateityje aš būsiu toks, kaip jis tikėjosi. Ir kartais jam tai pavykdavo, kartais ne. Bet jis stengėsi. Draugystę su Vatikano vyrais ėmė vertinti labiau už visas žemiškas gėrybes, ir kai atrodydavo, kad tik jų paguoda išgelbės nuo nevilties, skubėdavo į Romų. Paguodos. Keistai jie paguosdavo. Nei rankų neuždėdavo, nei malonių žodžių nekalbėdavo. Įliedavo balzamo tiesiai iš širdies, tartum suprasdami jo skausmą.

Ir tą šiltą naktį, palydėjęs Džastiną į pensioną, jis ėjo Romos gatvėmis galvodamas, kad amžinai bus jai dėkingas. Nes dieną, stebėdamas, kaip ji narsiai laikosi per kalbų kankynę, pajuto, kaip jo širdyje suvirpo švelnumas. Toji miela pabaisa apsipylusi kraujais, bet nenugalėta. Ar suprato jie, kad ji lygi jiems, nė per colį ne mažesnė? Jam pasirodė, kad tokius jausmus galėtų sukelti duktė, kuria jis didžiuotųsi, tik dukters jis neturėjo. Todėl pagrobė Džastinų iš Deno, išsivežė, norėdamas pasižiūrėti, kaip atsiliepė jai susitikimas su galingąja dvasininkija ir su tuo Denu, kokio anksčiau nebuvo mačiusi, su Denu, kuris jau nebėra ir nebebus jai toks artimas.

Geriausia, ką turi jo Dievas, galvojo toliau Harthaimas, yra tai, kad Jis gali viską atleisti; Jis gali atleisti Džastinai jos įgimtą bedieviškumą, o jam tai, kad laiko užrakinęs savo jausmus, kol bus patogu, kaip štai dabar, paleisti juos laisvėn. Iš karto jis buvo beišsigąstąs — ar tik nebus pametęs rakto, bet greitai apsiramino. Jis nusišypsojo, numetė cigaretę. Raktas... Na, raktai kartais būna keistų formų. Tikriausiai prireikė kiekvieno tos rudos galvos garbanėlių vingio, kad atsirakintų sudėtingas mechanizmas; tikriausiai raudonajame kambaryje jo Dievas įdavė jam raudoną raktą.

Diena lėkte pralėkė kaip viena akimirka. Bet pažvelgęs į laikrodį jis pamatė, kad dar nevėlu; aišku, dabar, kai Jo Šventenybė popiežius guli mirties patale, žmogus, kuris turi tokią galią Vatikane, dar nemiegos, kaip ir jo naktininkė katė. Baisus žagsulys nedideliame Kastel Gandolfo kambarėlyje, persikreipęs liesas, išblyškęs, asketiškas veidas, kurį tiek daug metų vainikavo tiara; jis miršta, o buvo didis popiežius. Tegu sako, kas ką nori, jis buvo didis. Kad mylėjo vokiečius, kad ir dabar nori girdėti kalbant vokiškai, argi tai ką nors keičia? Ne Raineriui spręsti.

Be to, ką Raineris norėjo žinoti dabar, Kastel Gandolfe jam nepasakys. Ir jis lipa marmuriniais laiptais į purpurinį ir skaisčiai raudoną kambarį pasikalbėti su Vitoriju Skarbanca, kardinolu di Kontiniu— Verčeze. Su tuo, kuris gali būti naujas popiežius, bet gali ir nebūti. Jau trejus metus Raineris stebi, kaip protingos, meilės kupinos juodos akys žvelgia ten, kur jas labiausiai traukia; taip, geriau eiti atsakymų pas jį, o ne pas kardinolą de Brikasarą.

— Niekad nemaniau, kad ištarsiu tokius žodžius, bet, ačiū Dievui, mes važiuojam į Drohedą, — pasakė Džastina, nesutikusi įmesti monetos į Trevio fontaną. — Ketinom pasižvalgyti po Prancūziją ir Ispaniją, o vis dar tebesam Romoj, ir aš čia taip niekam nereikalinga kaip bamba. Jau tie broliai!

— Hmmm, tai jūs manot, kad bambos nereikalingos? Kiek prisimenu, tos pačios nuomonės laikėsi Sokratas, — tarė Raineris.

— Sokratas? Neprisimenu! Juokinga, o juk Platoną beveik visą esu skaičiusi.

Staigiai pasisukusi ji pasižiūrėjo į jį ir pagalvojo, kad apsirengęs paprastai, kaip bet kuris turistas, jis atrodo gražiau negu su tuo solidžiu kostiumu, kuriuo vilkėjo Vatikane.

— Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad bambos nereikalingos. Norėdamas tai įrodyti, savąją išsuko ir išmetė lauk.

Džastinos lūpos virptelėjo.

— Ir kas tada?

— Jam nusmuko toga.

— Ak jūs, sukčiau! — sukikeno Džastina. — Beje, togų Atėnuose tada niekas nedėvėjo. Bet mane ima siaubas, nes jaučiu, kad jūsų anekdotas su moralu. — Jos veidas surimtėjo. — Kodėl jūs terliojatės su manim, Reinai?

— Užsispyrėlė! Aš gi jau sakiau, kad mano vardą reikia tarti Raineris, ne Reineris.

— Ak, nieko jūs nesuprantat, — pasakė Džastina, mąsliai žiūrėdama į raibuliuojantį vandenį — purviną baseiną, primestą purvinų monetų. — Ar esat buvęs Australijoj?

Jo pečiai susipurtė nuo begarsio juoko.

— Dukart vos nepatekau ten, herzchen, bet pasisekė išvengti.

— Na, jei būtumėt buvęs, suprastumėt. Jūsų vardas, kaip aš jį tariu, australui turi stebuklingų prasmę, angliškai tai reiškia lietų. O lietus — gyvybė dykumoje.

Apstulbęs jis numetė cigaretę.

— Džastina, ar tik manęs neįsimylėjot?

— Kaip gerai tie vyrai apie save galvoja! Bet turiu jus nuvilti — neįsimylėjau. — Paskui, lyg norėdama sušvelninti šiurkščius žodžius, paėmė jam už rankos, spustelėjo. — Čia kas kita, daug geriau.

— Kas gali būt geriau negu įsimylėti?

— Bet kas, man rodos. Aš visai nenoriu nieko įsimylėti.

— Gal ir teisingai. Per ankstyvas įsimylėjimas pakerta sparnus. O kas yra daug geriau?

— Atrasti draugą. — Ji paglostė jam ranką. — Juk jūs mano draugas?

— Taip. — Šypsodamas jis įmetė į fontaną pinigėlį. — Na va! Per tuos metus esu čia sumetęs gal tūkstantį markių, nes noriu užsigarantuoti, kad ir vėl pajusiu pietų karštį. Kartais per košmarus šulu kaip kadaise.

— Reikėtų jums pajusti tikrą pietų karštį, — pasakė Džastina, — kai šešėlyje šimtas penkiolika, jei tą šešėlį išvis surandi.