Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Negaliu. Kad žinotumėt, kaip bijau! Čia ne išdidumas, ne pyktis, kad Ralfas paėmė viršų, nei dar kas, ką aš išgalvoju, kad niekas nebeklausinėtų. Dievas mato, aš jų abiejų taip pasiilgau, jog keliais nušliaužčiau, jei būčiau tikra, kad esu jiems reikalinga. Denas, taip, jis apsidžiaugtų man atvažiavus, o Ralfas? Jis užmiršo, kad aš iš viso gyvenu. Bijau, sakau jums. Tiesiog jaučiu — jei važiuosiu į Romą, kažkas atsitiks. Todėl ir nevažiuoju.

— Kas gi gali atsitikti, dėl Dievo meilės?

— Nežinau... Jei žinočiau, galėčiau priešintis. Čia tik nuojauta, tai kaip nuojautai pasipriešinti? O daugiau nėra nieko. Gal nujaučiu, kad dievai nori man atkeršyti.

Anė nusijuokė.

— Tu jau kaip kokia senė, Mege. Liaukis!

— Negaliu, negaliu! Ir tikrai aš jau sena.

— Kvailystės, tu dar tik vidutinio amžiaus, pilna energijos. Sveika ir pakankamai jauna, kad galėtum nuskrist lėktuvu.

— Ak, duokit man ramybę! — supyko Megė ir pasiėmė knygą.

Retkarčiais Romą užplūsta minia žmonių, atvykusių su ypatingu tikslu. Tai ne turistai, ne žioplinėtojai, dabarties relikvijose ieškantys šlovės, ne keleiviai, sustoję keletui valandų Romoje, vykdami iš punkto A į punktą B. Ne, tuos visus žmones jungia vienas bendras jausmas, jie kupini pasididžiavimo, nes atvyko pažiūrėti, kaip sūnus, sūnėnas, pusbrolis ar draugas bus įšvęstas į kunigus — didingoje bazilikoje, pačioje garbingiausioje pasaulio šventovėje. Apsistoja jie kukliuose pensionuose, ištaigiuose viešbučiuose, pas draugus ar gimines. Bet visi jaučia vienybę, santarvę vienas su kitu ir su visu pasauliu. Pareigingai viską apžiūri: Vatikano muziejų su Siksto koplyčia pabaigoje, kaip dovana už kantrybę; Forumą, Koliziejų, Apijaus kelią, laiptus Ispanijos aikštėje, godųjį Trevio fontaną, son et lumiére [* Spalvą ir garsą (pranc.) — skambiai krintančios fontano srovės vakare apšviečiamos]. Visa tai užpildo laiką laukiant tos dienos. Jiems bus suteikta ypatinga malonė — audiencija pas Šventąjį Tėvą. Roma nieko jiems negaili.

Šį kartą buvo ne taip, kaip visus anuos metus, ne Denas pasitiko perone Džastiną — jis buvo užsisklendęs vienumoje. Purvinu grindiniu kaip koks didelis žvėris slampinėjo Raineris Merlingas Harthaimas. Pasisveikindamas Džastinos nepabučiavo, niekada to nedarydavo, tik apkabino per pečius ir stipriai spustelėjo.

— Tikras lokys! — pasakė Džastina.

— Lokys?

— Anksčiau, kai tik susipažinom, galvodavau, kad jūs — kokia trūkstama grandis žmogaus raidos istorijoje, bet pagaliau nusprendžiau, kad jūs daugiau lokys negu gorila. Negerai buvo lyginti su gorila.

— O lokiai geri?

— Na, lokiai gal taip pat greitai gali mirtinai sudoroti, bet jie jaukesni prisiglausti. — Ji įsikabino jam už parankės ir lengvai prisiderino prie jo žingsnio, nes jie buvo beveik vienodo ūgio. — Kaip Denas? Ar matėt jį prieš užsidarymą? Vos neužmušiau Klaido, kam neleido išvažiuot anksčiau.

— Denas kaip visada.

— Neišvedėt jo iš kelio?

— Aš? Tikrai ne. Jūs labai gražiai atrodot, herzehert.

— Aš dabar baisiai gerutė ir Londone išpirkau pas siuvėjus viską. Kaip patinka mano naujas sijonukas? Vadinasi mini.

— Paėjėkit pirma manęs, pasakysiu.

Platus šilkinis sijonėlis buvo maždaug iki pusės šlaunų; kai Džastina pasisuko grįžti, jis siūbtelėjo aukštyn.

— Ką pasakysit, Reinai? Nepadoru? Paryžiuj dar nė vienos nemačiau su tokiu trumpu.

— Tai tik patvirtinimas, herzchen, kad turint tokias gražias kojas kaip jūsų būtų nepadoru nešioti sijoną bent milimetru ilgesnį. Romiečiai garantuotai su manim sutiks.

— Vadinasi, mano užpakalis bus pilnas mėlynių per valandą, net ne per dieną. Kad juos velniai! Nors žinot ką, Reinai?

— Ką?

— Man dar nėra įžnybęs nė vienas kunigas. Visus tuos metus, kai lakstau po Vatikaną, nė karto neturėjau tos garbės. Tai ir pagalvojau, jeigu apsivilksiu mini, gal dar sugundysiu kokį prelatą.

— Greičiau mane, — nusišypsojo Raineris.

— Ką, nejaugi? Tokia oranžinė? Maniau, jums bjauru žiūrėt į mane oranžiniais drabužiais, kai plaukai oranžiniai.

— Tokia gyva spalva — uždega jausmus.

— Tyčiojatės, — pasipiktino Džastina ir įsėdo į jo uždarą „Mersedesą” su vokiška vėliavėle, plevėsuojančia ant gaubto. — Kada gi gavot tą vėliavą?

— Kai gavau naują vyriausybinį postą.

— Ne be reikalo įsidėmėjau žinutę iš „News of World”! Matėt?

— Juk žinot, laikraštpalaikių aš neskaitau, Džastina.

— Na ir aš ne, bet kažkas man parodė, — atsakė ji, paskui prašneko aukštesniu, siaubingai pamaivišku balsu, vaizduodama prasčiokę su aristokratiškomis pretenzijomis: „Tokia ir tokia, kylanti rudaplaukė australų kilmės aktorė, palaiko labai širdingus santykius su tokiu ir tokiu, Vakarų Vokietijos ministrų kabineto nariu”.

— Ką jie gali žinoti, kiek laiko mes pažįstami, — ramiai pasakė Raineris, ištiesė kojas, patogiai atsisėdo.

Džastina pritariamai nužvelgė jo apsirengimą — labai nerūpestingas, labai itališkas. Ir jis neatsilieka nuo Europos madų, net drįsta nešioti tinklinius trikotažinius marškinėlius, kuriais apsivilkę italai demonstruoja savo krūtinių gaurus.

— Jums nereikėtų vilkėti kostiumo, marškinių su apykakle ir kaklaraiščių, — netikėtai pasakė ji.

— Taip? Kodėl gi?

— Jūsų stilius kaip tik toks, koks dabar — pabrėžiantis vyriškumą: auksinis medalionas su grandinėle ant plaukuotos krūtinės. Kai būnat su kostiumu, atrodo, kad turit pilvuką vietoj talijos, o juk iš tikrųjų taip nėra.

Valandėlę Raineris žvelgė į ją nustebęs, paskui jo akių išraiška pasidarė budri — Džastina vadino tai „mąslaus susikaupimo žvilgsniu”.

— Pirmąkart, — pasakė jis.

— Kas pirmąkart?

— Per septynerius metus, kai mes pažįstami, jūs niekad nieko nesakydavot apie mano išvaizdą, o jei atsiliepdavot, tai tik niekinamai.

— Oi, ką jūs, nejaugi? — Džastina net kiek susigėdo. — Labai dažnai pagalvoju apie jūsų išvaizdą, bet kad niekinamai, tai jau ne. — Ir kažkodėl skubiai pridūrė: — Apie tai, kaip jūs atrodot su kostiumu.

Jis neatsakė, tiktai šypsojosi, tartum pagalvojęs apie ką labai malonaus.

Po šio ramaus parvažiavimo su Raineriu kitos dienos buvo anaiptol neramios. Kai tik jie grįžo aplankę kardinolą de Brikasarą ir kardinolą di Kontinį— Verčezę, Rainerio išnuomotas limuzinas pristatė į jų viešbutį visus atvykusius iš Drohedos. Džastina paslapčiom stebėjo, kokį įspūdį padarys Raineriui jos giminės — dėdės. Džastina buvo įsitikinusi, kad motina apsigalvos ir atvažiuos į Romą, ir ieškojo jos akimis, bet nerado. Tai buvo žiaurus smūgis; Džastina pati nesuprato, ar jai skaudžiau dėl Deno, ar dėl jos pačios. Tačiau tuo tarpu čia sugužėjo dėdės, ir jai, aišku savaime, reikėjo juos priimti.

O, kokie jie drovūs! Ir neatskirsi, kuris čia. Kuo toliau, tuo labiau panašėja. O Romoje krinta į akis kaip... na, kaip avių augintojai iš Australijos, atvykę paviešėti į Romą. Visi kaip vienas apsirengę taip, kaip rengiasi turtingi žemvaldžiai vykdami į didelį miestą: gelsvai rudi jojimo batai su elastiniais šonais, neaiškios spalvos kelnės, rusvi sunkios pūkuotos vilnos sportiniai švarkai, įskelti šonuose, su daugybe odinių antsiuvų, balti marškiniai, megzti vilnoniai kaklaraiščiai, pilkos plačiakraštės plokščiu viršum skrybėlės. Taip pasirodęs Sidnėjuje velykinės parodos dienomis nenustebinsi nieko, bet Romoje, vasarai baigiantis, tai neregėta.