Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Ne, Reinai, nereikia! Aš nemoku, man neišeis. Tu manim nusivilsi!

— O, herzchen, puikiausiai moki, aš mačiau tave scenoj. Kaip gali abejoti, kai tu su manim?

Tai buvo taip teisinga, kad ašaros jai bematant nudžiūvo.

— Pabučiuok mane taip kaip Romoj, — sušnibždėjo Džastina.

Tiktai buvo visai ne taip kaip Romoj. Anas bučinys buvo staigus, veržlus, šiurkštus; šitas ilgesingas ir toks ilgas, kad galėjai justi jo skonį, kvapą ir pamažėle grimzti vis gilyn į geismingą saldybę. Džastinos pirštai grįžo prie marškinių sagų, Reino pirštai surado suknelės užtrauktuką, paskui jis paėmė jos ranką ir priglaudė sau po marškiniais, perbraukė per tankius minkštus krūtinės gaurus. Staiga jo lūpos stipriau prisispaudė jai prie kaklo, Džastiną smelkte nusmelkė silpnumas, vos ne alpulys, jai pasirodė, kad krinta, ir iš tikrųjų pamatė gulinti išsitiesusi ant švelnaus kaip šilkas kilimo, virš jos — Reinas. Marškinių jau nebebuvo, gal ir daugiau ko, ji nematė, pro jo pečius šmėžavo ir gaubė ją ugnies kaitra, priešais buvo gražios rūsčiai suspaustos lūpos. Tą jų rūstumą reikia panaikinti, kad daugiau niekada tokios nebebūtų... ji sukišo pirštus jam į plaukus ir prispaudė prie savęs jo galvų — tegul bučiuoja, dar stipriau, dar!

O, koks jausmas su juo. Tartum atradai kažką sava, atpažįsti jį visą lūpomis, rankomis, kūnu, ir vis dėlto jis lieka keistas, nerealus. Staiga pasaulis susitraukė iki mažučio plotelio, kurį židinio šviesa gynė nuo tamsos, — ji pasidavė visiems jo norams ir tada suprato tai, ką jis slėpė per visą pažinties laiką: vaizduotėje buvo ją turėjęs tūkstantį kartų. Tai sakė jai ir patirtis, ir naujai atsiradusi nuojauta. Ji buvo visiškai nuginkluota. Su kitu vyriškiu toks artumas, toks geidulingumas būtų sukėlęs pasibaisėjimą, bet jis mokėjo parodyti, kad viskas priklauso tik nuo jos, kad čia tik jos valia. Ir ji ta valia naudojosi, kol pagaliau suriko, kad liautųsi, taip stipriai spausdama jį glėbyje, jog jautė visus jo kaulus.

Pasitenkinimo kupinoje ramybėje slinko minutės. Dabar jie abu kvėpavo tuo pačiu ritmu, lėtai ir lengvai. Reino galva gulėjo Džastinai ant peties, jos koja — ant jo. Pamažu ji atleido rankas, ėmė mieguistai glostyti jam nugarą. Reinas atsiduso, atsivertė aukštielninkas, pasikeisdamas su ja vietomis ir visai nejučia kviesdamas ją dar giliau pasinerti į džiaugsmą būti kartu. Ji perbraukė ranka jam per šoną, delnas šiltu kūnu nuslinko iki slėpsnų ir apgaubė minkštą gyvą kauburėlį. Buvę meilužiai niekada tiek nedomino, kad būtų smalsavusi toliau, norėjusi tingaus, nieko nereikalaujančio žaidimo. Tačiau staiga žaidimas tapo nebe tingus ir nieko nereikalaujantis, bet taip nežmoniškai jaudinantis, kad ji ėmė vėl geisti Reino.

Ir vis dėlto buvo užklupta iš netyčių, kvapą užgniaužė nuostaba, kai jis staiga suėmė jos galvą ir prisitraukė taip arti, kad ji pamatė — nebėra rūstaus lūpų santūrumo, jos sudėtos kitaip ir tik jai. Ir tą akimirką Džastinos širdyje gimė švelnumas ir nuolankumas. Tai turbūt atsispindėjo veide, nes Reinas pažvelgė tokiomis nušvitusiomis akimis, kad ji nebegalėjo atlaikyti jo žvilgsnio, pasilenkė, sugriebė lūpomis jo viršutinę lūpą. Pagaliau susiliejo mintys ir jausmai, bet šauksmas nuslopo neišsiveržęs, begarsė džiaugsmo aimana taip sukrėtė visą kūną, kad ji nieko daugiau nebesuvokė, tik impulsyviai, aklai mėgavosi kiekvienos akimirkos laime. Pasaulis galų gale visiškai susitraukė, suėjo į save, ir nieko nebeliko.

Raineris turbūt visą laiką kūreno židinį, nes kai pro užuolaidų klostes prasismelkė švelni Londono diena, kambaryje tebebuvo šilta. Džastina pajuto, kad jis keliasi, ir baimingai sugriebė už rankos.

— Neišeik!

— Aš neinu, herzchen. — Jis paėmė nuo sofos dar vieną pagalvę, pasikišo po galva, prisitraukė arčiau Džastiną ir tyliai atsiduso. — Tau gerai?

— Gerai.

— Nešalta?

— Ne, bet jei tau šalta, galim eit į lovą.

— Po to, kai tiek valandų mylėjau tave ant kailio? Koks nuosmukis! Net jei tavo paklodės būtų iš juodo šilko.

— Jos paprastos, baltos, medvilninės. O šitas Drohedos gabaliukas visai neblogas, tiesa?

— Drohedos gabaliukas?

— Kilimas. Jis iš Drohedos kengūrų, — paaiškino Džastina.

— Nei taip labai egzotiška, nei erotiška. Aš užsakysiu tau tigro kailį iš Indijos.

— Priminei tokį eilėraštuką, kurį girdėjau kadaise:

Su Elinora Glin gal norit nusidėti,

Karštai ją pamylėti

Ant tigro minkšto kailio?

O gal vilioja meilūs

Dviejų žaidimai dailūs

Ant kieno kito kailio?

— Na, herzchen, iš tikro tau metas atkusti! Atsidavusi Erotui ir Morfėjui, tu jau pusę paros neberodai plevėsiškumo, — nusišypsojo Reinas.

— Šiuo metu nematau reikalo būti plevėsa, — taip pat su šypsena atsakė Džastina. — Eilėraštukas apie tigro kailį savaime ištrūko, labai čia tiko, bet dabar jau ničnieko nebeturiu nuo tavęs slėpti, tai ir plevėsiškumas atpuolė. — Staiga ji patraukė orą, pajutusi nebešviežios žuvies kvapą. — Siaubas, tu juk taip ir negavai vakarienės, o dabar jau laikas pusryčiauti! Negi viena meile ir gyvensi!

— Žinoma, ne, jei ir toliau norėsi, kad taip uoliai ją įrodinėčiau.

— Bet ir pats prisidžiaugei iki valios.

— Teisybė. — Jis atsiduso, pasirąžė, nusižiovavo. — Kažin ar tu numanai, koks aš dabar laimingas.

— Turbūt numanau, — ramiai atsakė Džastina.

Reinas pasirėmė alkūne, įdėmiai pažvelgė.

— Atsakyk man, ar tik dėl Dezdemonos grįžai į Londoną?

Džastina sugriebusi skaudžiai nusuko jam ausį.

— Dabar mano eilė atsimokėti už visus tuos tardymus! O kaip tau atrodo?

Jis lengvai, su šypsena atgniaužė jos pirštus.

— Jei neatsakysi, herzchen, aš smaugsiu tave daug ilgiau negu Markas.

— Grįžau repetuoti Dezdemonos, bet dėl tavęs. Kai pabučiavai mane Romoj, pasidariau kaip nesava, ir tu gerai tai žinai. Tu labai protingas, Raineri Merlingai Harthaimai.

— Bent jau užteko proto suprasti, kad beveik iš pirmo pamatymo noriu turėti tave už žmoną, — atsakė jis.

Džastina ūmai atsisėdo.

— Žmoną?!

— Žmoną. Jei būčiau norėjęs meilužės, būčiau paėmęs prieš daug metų ir turėjęs. Žinau, kaip tavo galva veikia; tai būtų buvę nesunku. Bet taip nepadariau, nes norėjau, kad būtum mano žmona, o žinojau, kad dar nebuvai apsipratusi su mintim turėti vyrą.

— Kažin ar ir dabar apsipratusi, — tarė ji svarstydama.

Reinas atsistojo, pakėlė ir ją.

— Na, jau gali pasipraktikuoti, pataisyk ko nors pusryčiams. Jei čia būtų mano namai, to darbo imčiausi aš, bet virtuvė tavo, tu ir virk.

— Šįryt aš nieko prieš, bet tik pagalvok — pasmerkti save virtuvei iki gyvenimo galo? — ji papurtė galvą. — Man tai netinka, Reinai.

Ir vėl Romos imperatoriaus veidas, didingai ramus gresiančio maišto akivaizdoje.

— Džastina, čia ne juokai, o aš ne toks, su kuriuo būtų galima juokauti. Skubėti nereikia. Tu jau žinai, aš kantrus. Tiktai išmesk iš galvos, kad galima kaip nors apsieiti kitaip, be vedybų. Nenoriu būti tau niekas mažiau negu vyras.

— Teatro aš nemesiu! — pasišiaušė Džastina.

— Verfluchte kiste [* Velnio merga (vok.)], ar aš tau liepiu? Surimtėk, Džastina! Galima pagalvoti, kad noriu pasmerkti tave virtuvės katorgai iki gyvos galvos! Mes, kaip žinai, ne tokie jau vargšai. Galėsi turėti kiek širdis geidžia tarnaičių ir auklių vaikams, ir visa, ko reikės.