Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Puikus, drauguži. Tik saugokitės srovės — mums per stipri. Tikriausiai kur nors toliau audra.

— Dėkui.

Denas nusišypsojo, nubėgo prie nekaltai raibuliuojančių bangelių ir pasinėrė į seklų vandenį tykiai, kaip ir dera puikiam plaukikui.

Keista, koks apgaulingas gali būti ramus vanduo. Srovė buvo klastinga. Denas jautė, kaip jį traukia už kojų gilyn, bet jis mokėjo gerai plaukti, tai nė kiek nesijaudino. Panėręs galvą, slyste slydo vandeniu, mėgavosi vėsa ir laisve. Kai stabtelėjęs permetė akimis krantą, abi vokietės movėsi gumines kepuraites ir juokdamosi bėgo prie vandens.

Jis sudėjo prie burnos rankas ir vokiškai šūktelėjo, kad laikytųsi seklumoje, nes toliau traukia gilyn, jos nusijuokė ir atsakydamos pamojavo. Denas vėl ėmė plaukti panėręs galvą, ir kartą jam pasigirdo, kad kažkas šaukia. Bet paplaukė dar kiek, paskui stabtelėjo — toje vietoje giluminė srovė buvo silpnesnė — ir ėmė plaukti stačiomis. Šaukė iš tikrųjų: atsigręžęs jis pamatė, kad moterys blaškosi, veidai iškreipti nuo šauksmo, viena tiesia aukštyn rankas, skęsta. Abu anglai krante jau atsistoję ir nenorom eina vandens link.

Denas apsivertė ant pilvo ir greitai ėmė plaukti, vis artyn, artyn. Į jį išsitiesė persigandusios rankos, įsikibo, nutempė po vandeniu; vieną moterį jam pasisekė sugriebti už liemens ir išlaikyti, kol apkvaitino, staigiai trinktelėjęs į pasmakrę, tada kitą sučiupo už maudymosi kostiumėlio raiščio, smarkiai stuktelėjo keliu į nugarą, ir jai užėmė kvapą. Kosėdamas, nes nutrauktas į dugną buvo nurijęs vandens, Denas atsigulė aukštielninkas ir ėmė tempti bejėges savo naštas į krantą.

Abudu anglai stovėjo vandeny iki pečių, toliau nesiryžo eiti, ir Denas nė kiek jų už tai nesmerkė. Kojų pirštais jis jau pasiekė dugną ir su palengvėjimu atsiduso. Visai netekęs jėgų, paskutinėmis antžmogiškomis pastangomis stumtelėjo moteris kranto link. Jos greitai atsipeikėjo ir vėl ėmė daužytis ir rėkti. Vos atgaudamas kvapą Denas dar įstengė nusišypsoti. Savo darbą jis padarė, nevykėliai anglai gali daryti kas reikia toliau. Kol jis ilsėjosi tankiai besikilnojančia krūtine, srovė ir vėl nutraukė jį tolyn, kojos jau nesiekė dugno, nors jis net išsitempė, mėgindamas pasiekti. Taip. Moterys buvo per plauką nuo pražūties. Jei jo nebūtų buvę, jos būtų tikrai paskendusios; anglai nebūtų jų išgelbėję — neturi jėgų, o gal nemoka. Bet, pasakė vidinis balsas, jos susimanė plaukti vien dėl to, kad būtų arčiau tavęs; kol tavęs nematė, nė neketino lįsti į vandenį. Tu kaltas, kad jos buvo pavojuje, tu kaltas.

Jis plūduriavo ant vandens, ir staiga baisus skausmas suspaudė krūtinę, tartum būtų pervėrusi ietis — nepakeliamas deginantis skausmas. Denas sušuko, išmetė rankas virš galvos, įtempė raumenis; traukė mėšlungis, skausmas stiprėjo, jis nuleido rankas, susiėmė už krūtinės, susirietė. Širdis! Man širdies priepuolis. Aš mirštu! Širdis! Aš nenoriu mirti! Dar nenoriu, dar nepradėjau savo darbo, dar nepradėjau savo darbo, dar nespėjau parodyti, ko esu vertas! Dieve gailestingas, padėk man! Aš nenoriu mirti! Aš nenoriu mirti!

Mėšlungis praėjo. Denas atsivertė aukštielninkas, ištiesė ant vandens glebias rankas, nors skausmas dar nebuvo liovęsis. Pro šlapias blakstienas jis žvelgė į nepasiekiamai aukštą dangaus skliautą. Tai čia ir yra Tavo ietis, kurios maldavau vos prieš valandą, pasikėlęs į puikybę. Leisk man kentėti, sakiau, suteik man kančią. Dabar, kai atėjo kančia, aš priešinuosi, nebeįstengdamas tobulai mylėti. Brangiausias Dieve, tai Tavo skausmas! Aš privalau priimti jį, privalau nesipriešinti, privalau neprieštarauti Tavo valiai. Tavo ranka galinga, ir šitas skausmas yra Tavo skausmas, kurį turėjai iškęsti ant kryžiaus. Mano Dieve, mano Dieve — aš esu Tavo. Jei tokia Tavo valia, tebūnie. Kaip kūdikis aš amžiams atsiduodu į Tavo rankas. Tu man per daug geras. Ką aš padariau, kuo nusipelniau tiek daug malonių iš Tavęs ir žmonių, kurie myli mane kaip nieką kitą? Kodėl man davei tiek daug, nors nesu to vertas? O, koks skausmas! Tu man toks geras. Tegul gyvenimas nebus ilgas, prašiau aš, ir jis nebuvo ilgas. Mano kančios bus trumpos, greitai pasibaigs. Greitai pamatysiu Tavo veidą, bet dabar, dar šiame gyvenime, dėkoju Tau. Koks skausmas! Mano brangiausias Dieve, Tu man per daug geras. Aš myliu Tave!

Baisus virpulys supurtė nurimusį, laukiantį kūną. Deno lūpos sukrutėjo, sušnibždėjo Dievo vardą, pamėgino nusišypsoti. Tada akių lėlytės išsiplėtė, visiems laikams išstūmė iš akių mėlynę. Pagaliau pasiekę krantą anglai numetė verkiančias moteris ant smėlio ir stovėjo dairydamiesi Deno. Tačiau rami mėlyna jūra plytėjo dyka; bangelės ūžčiojo į krantą ir traukėsi atgal. Denas buvo dingęs.

Kažkas prisiminė, kad netoliese yra karinis amerikiečių aerodromas, ir nubėgo pagalbos. Nepraėjus nė pusvalandžiui po Deno dingimo, pakilo sraigtasparnis, pašėlusiai plakdamas orą ir sukdamas vis didesnius ratus, ėmė tolti nuo kranto, ieškoti. Niekas nesitikėjo ką nors pamatyti. Skenduoliai nugrimzta į dugną ir neiškyla keletą dienų. Praėjo valanda; tada už penkiolikos mylių nuo kranto jie pamatė Deną, ramiai plūduriuojanti gelmėje, jo rankos buvo ištiestos, veidas pakeltas į dangų. Pirmą akimirką pagalvojo, kad jis gyvas, sušuko iš džiaugsmo, bet kai sraigtasparnis nusileido prie pat vandens, jog tas net ėmė šnypšdamas putoti, paaiškėjo, kad Denas miręs. Per radiją buvo praneštos koordinatės, ten išskubėjo kateris ir po trijų valandų grįžo atgal.

Žinia pasklido apylinkėje. Kretiečiai mėgdavo žiūrėti, kaip Denas eina, mėgdavo persitarti vienu kitu droviu žodžiu. Mylėjo jį, nors ir nepažino. Jie susispietė prie jūros, moterys, visos juodais drabužiais kaip kokios varnos, vyrai senos mados plačkelnėmis, baltų marškinių apykaklės prasegtos, rankovės paraitotos. Jie stovėjo būreliais, tylėjo, laukė.

Kateris priplaukė, apkūnus seržantas nušoko ant smėlio, apsigręžė paimti į vilnonę antklodę suvynioto kūno. Paėjo kelis žingsnius nuo vandens ir su savo padėjėju paguldė naštą ant smėlio. Antklodė prasiskleidė; suošė garsus kretiečių šnabždesys. Jie apstojo aplink, glaudė kryželius prie nugairintų lūpų, moterys tyliai rypavo, iš krūtinių sklido pratisi, kone melodingi atodūsiai — sielvartingi, labai žemiški, kupini moteriškos kantrybės.

Buvo apie penkias; saulė slinko vakarop už niūrios uolos, bet dar užteko šviesos matyti tamsų žmonių būrelį pakrantėje, ilgą sustingusį kūną ant smėlio — jo auksinę odą, užmerktas akis sulipusiomis nuo sūraus vandens blakstienomis, šypsančias pamėlusias lūpas. Atsirado neštuvai, ir visi kartu, Kretos kaimiečiai ir amerikiečiai kareiviai, nunešė Deną nuo jūros.

Atėnuose buvo sumaištis, šėlstančios minios buvo suardžiusios bet kokią tvarką, tačiau Amerikos karinių oro pajėgų pulkininkas, laikydamas rankoje melsvą australišką Deno pasą, per radiją susisiekė su savo viršininkais. Kaip ir visi dokumentai, pasas nieko nesakė apie Deną. Apie profesiją buvo pasakyta „Studentas”, o gale tarp artimiausių giminių buvo įrašyta Džastina ir jos Londono adresas. Pulkininko nedomino giminystės laipsnis, jis užsirašė jos pavardę, nes Londonas kur kas arčiau Atėnų negu Droheda. Mažame viešbučio kambarėlyje juodas lagaminėlis su sutana ir kitais daiktais, rodančiais, kad jis kunigas, nebuvo atidarytas; kartu su lagaminu jis laukė nurodymų, kur turi būti nusiųstas.

Kai devintą ryto suskambo telefonas, Džastina apsivertė ant kito šono, atmerkė vieną apsiblaususią akį ir gulėjo toliau, keikdama nelemtąjį daiktą, prisiekinėdama, kad ims vienąkart ir išjungs. Tegu sau visi mano, kad reikia ir dera dienos darbus pradėti devintą ryto, bet kodėl jiems atrodo, kad ir ji turi taip daryti?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x