Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Bet kaip, Džastina? Kur? Romoj? Kodėl man nepaskambino Ralfas?

— Ne, ne Romoj. Kardinolas dar tikriausiai nieko nežino. Tas žmogus sakė, kad jis nuskendo, gelbėdamas kitus. Jam buvo atostogos, mama, ir kvietė mane kartu važiuoti, o aš nevažiavau, norėjau vaidinti Dezdemoną ir norėjau būti su Reinu. Kad aš ten būčiau buvus! Jei būčiau buvus, gal būtų nieko ir neatsitikę. O Dieve, ką gi man daryti?

— Liaukis, Džastina, — griežtai tarė Megė. — Negalvok taip, girdi? Denui tai būtų nemalonu, pati supranti. Visko atsitinka, o kodėl, nieko mes nežinom. Svarbiausia, kad tu sveika ir gyva, kad aš nepraradau jūsų abiejų. Dabar tik tave ir beturiu. Ak Džase, Džase, tu taip toli! Pasaulis toks didelis, per daug didelis. Parvažiuok į Drohedą! Negaliu, kai pagalvoju, kad tu ten viena.

— Ne, man reikia dirbti. Darbas man vienintelė išeitis. Jei nedirbsiu, išprotėsiu. Nenoriu jokių žmonių, jokių paguodų. Oi, mama! — Ji graudžiai pravirko. — Kaip mes gyvensim be jo?

Iš tikrųjų kaip? Ir argi čia gyvenimas? Dievas davė, Dievas ir pasiėmė. Dulkė buvai, dulke pavirsi. Gyventi reikia mums, nevykėliams. Dievas godus, pasiima sau pačius geriausius, palieka šitą pasaulį mums, kad čia vargtume.

— Niekas nežinom, kiek gyvensim, — tarė Megė. — Džase, labai dėkui, kad paskambinai, pati man pasakei.

— Negalėjau leisti, kad tokią žinią pasakytų svetimi, mama. Neįmanoma, kai pasako svetimi. Ką tu darysi? Ką tu gali padaryti?

Sukaupusi visą valią, Megė stengėsi per tą daugybę mylių sušildyti ir paguosti išsekusią savo mergaitės sielą. Sūnaus nebėra, duktė dar gyva. Reikia ją gelbėti. Jei tai įmanoma. Per visą savo gyvenimą Džastina mylėjo, regis, tik Deną. Nieko daugiau, net savęs nemyli.

— Džastina, mieloji, neverk. Pasistenk nesielvartauti. Jis to nenorėtų, juk nenorėtų? Parvažiuok namo, užsimiršk. Deną irgi parsivešim į Drohedą. Pagal įstatymus dabar jis vėl mano, jau nebepriklauso Bažnyčiai, ir jie man negalės sukliudyti. Tuoj pat paskambinsiu į Australijos konsulatą ir ambasadą Atėnuose, jei tik pavyks prisiskambinti. Jis būtinai turi grįžti namo! Negaliu pagalvoti, kad gulėtų kur nors toli nuo Drohedos. Jis čia užaugęs ir turi čia grįžti. Parvažiuok su juo, Džastina.

Bet Džastina susitraukusi sėdėjo ant grindų ir purtė galvą, tartum motina būtų galėjusi matyti. Namo? Ji niekada nebegalės grįžti namo. Jei būtų važiavusi su Denu, jis tebebūtų gyvas. Grįžti namo ir kasdien žiūrėti į veidų motinai iki pat jos gyvenimo pabaigos? Ne, ta mintis nepakeliama.

— Ne, mama, — pasakė Džastina, ašaros tekėjo veidu ir degino kaip išsilydęs metalas. Kas sugalvojo, kad didžios nelaimės sukrėsti žmonės neverkia? Nieko jie neišmano. — Aš pasiliksiu čia ir dirbsiu. Parvažiuosiu namo su Denu, bet paskui grįšiu čia. Aš negaliu gyventi Drohedoje.

Tris dienas truko betikslis tuščias laukimas, Džastina Londone, Megė ir visa šeima Drohedoje laukė nesulaukdami, pareigūnų tylėjime matydami mažytį vilties krislelį. O, iš tikrųjų, jei praėjo jau tiek laiko, paaiškės, kad čia buvo apsirikimas; jei būtų tiesa, lig šiol jau būtų pranešę! Denas šypsodamas įžengs pro duris ir pasakys, kad įvyko kvailas nesusipratimas. Graikijoje sukilimas, per tai gali atsitikti visokių kvailų klaidų. Denas įeis pro duris ir išjuoks visus, kad palaikė jį mirusiu, jis stovės čia aukštas, tvirtas ir gyvas ir juoksis. Ėmė stiprėti viltis, stiprėjo su kiekviena laukimo minute. Siaubinga, apgaulinga viltis. Jis gyvas, gyvas! Denas nenuskendo, kur jis nuskęs, juk buvo toks geras plaukikas, eidavo į audringą jūrą, o nieko neatsitikdavo. Taigi jie laukė, nepripažindami nelaimės, tikėdamiesi, kad paaiškės klaida. Pranešti pažįstamiems, duoti žinią į Romą dar suspės.

Ketvirtą rytą Džastina gavo žinią. Sunkiai kaip kokia senutė vėl nukėlė ragelį, paprašė Australijos.

— Mama?

— Džastina?

— Mama, jį jau palaidojo, nebegalima parsivežti namo! Ką dabar daryti? Jie sako, kad Kreta didelė, kaip vadinasi tas kaimas, nežino, o kol atėjo telegrama, jį kažkas pasiėmė ir užkasė. Jis guli kažkur, net kapas be jokios žymės! Aš negaliu gauti vizos į Graikiją, niekas nenori padėti, visiškas chaosas. Ką dabar darysim, mama?

— Susitiksim Romoj, Džastina, — pasakė Megė.

Visi, išskyrus Anę Miuler, tebebuvo prie telefono, dar neatsigavę nuo sukrėtimo. Vyrai, per tris dienas pasenėję, rodos, dvidešimčia metų, ir Fija, visai žila; tartum susigūžusi paukštė ji niūrinėjo po namus ir kalbėjo: „Ak, kodėl gi turėjo žūti jis? O aš gyvenu! Aš tokia sena, tokia sena! Aš jau galiu mirti, kodėl gi mirė jis? Kodėl ne aš? Aš tokia sena!” Anė gulėjo netekusi jėgų, o ponia Smit, Minė ir Ketė dieną naktį liejo ašaras.

Padėjusi telefono ragelį, Megė tylom apžvelgė visus. Štai ir visa, kas liko iš Drohedos. Krūvelė senukų ir senučių, palaužtų, bevaisių.

— Denas dingo, — tarė ji. — Niekas negali jo rasti, palaidotas kažkur Kretoj. Taip toli! Kaip jis gali gulėti taip toli nuo Drohedos? Važiuoju į Romą pas Ralfą, pas Ralfą de Brikasarą. Tik jis vienas gali mums padėti.

Į kardinolo de Brikasaro kabinetą įėjo sekretorius.

— Jūsų Eminencija, atleiskite, kad trukdau, bet jus nori matyti viena dama. Aš paaiškinau, kad dabar vyksta kongresas, kad jūs labai užsiėmęs ir negalite nieko priimti, bet ji sako, jog sėdės vestibiulyje, kol jums atsiras laiko.

— Gal ją ištiko kokia nelaimė, kunige?

— Didelė nelaimė, Jūsų Eminencija. Aiškiai matyti. Liepė pranešti, jog ji — Megė O’Nyl. — Tą svetimšališką vardą ir pavardę jis ištarė gana keistai.

Kardinolas Ralfas pašoko, veidas liko be lašelio kraujo, baltas, kaip ir jo plaukai.

— Jūsų Eminencija! Jums bloga?

— Ne, kunige, aš jaučiuosi visai gerai, dėkui. Kol neduosiu kitų nurodymų, atšaukite visus numatytus susitikimus ir tuoj pat atveskite pas mane ponią O’Nyl. Ir netrukdykite, nebent manęs prireiktų Šventajam Tėvui.

Kunigas nusilenkė, išėjo. O’Nyl! Aišku! Jaunojo Deno pavardė, kaipgi jis užmiršo! Bet kad kardinolo rūmuose visi jį vadina tiesiog Denu. Ajajai, didelė klaida, kad liepėjai laukti. Jei Denas Jo Eminencijos mylimas sūnėnas, tai ponia O’Nyl — jo mylima sesuo.

Kai Megė įėjo, kardinolas Ralfas vos ją pažino. Paskutinį kartą buvo matęs prieš trylika metų; jai penkiasdešimt treji, o jam septyniasdešimt vieneri. Abu jau nejauni, nebe jis vienas. Iš veido ji ne kažkiek pasikeitusi, tik bruožai sustingę ir išraiška ne tokia, kokią vaizdavosi. Vietoj švelnumo atsiradęs atšiaurumas, kandumas, vietoj romumo — tvirtumas; ji panaši į senstančią atkaklią kankinę, ne į susimąsčiusią jo svajonių šventąją. Nuostabiai graži kaip ir pirma, akys tebėra skaisčios, sidabriškai pilkos, bet ir veido, ir akių grožis surūstėjęs, kadaise tokie ryškūs plaukai nublukę, pasidarę rusvi kaip Deno, tik be gyvo spindesio. Labiausiai trikdo tai, kad ji nepasižiūri į jį ilgėliau, ir jis nespėja patenkinti nekantraus ir meilaus smalsumo.

Su šia Mege jis nemokėjo pasisveikinti.

— Prašom sėstis, — lyg nesavas mostelėjo į krėslą.

— Dėkui, — atsakė ji taip pat nenatūraliai.

Tik tada, kai ji atsisėdo ir jis galėjo nužvelgti ją visą, pastebėjo, kaip sutinusios jos kojos ir kulkšnys.

— Mege! Nejaugi tu skridai visą kelią iš Australijos, niekur nesustodama pailsėti? Kas atsitiko?

— Taip, skridau be perstojo, — atsakė ji. — Dvidešimt devynias valandas nuo Džilio iki Romos sėdėjau lėktuvuose ir daugiau nieko neveikiau, tik žiūrėjau pro langą į debesis ir galvojau. — Jos balsas buvo šaltas, piktas.