Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Prabilk, Ralfai de Brikasarai, atverk lūpas, pakelk rankas palaiminimui suteikti, giedok lotyniškai už mirusiojo sielą. Jis buvo tavo sūnus. Tu jį mylėjai labiau negu jo motiną. Taip, labiau. Nes jis buvo tavo paties pakartojimas, tik dar tobulesnis. In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti.. .[* Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... (Lot.)] Koplyčia buvo pilna žmonių, buvo visi, kas tik galėjo atvažiuoti. Kingai, O’Rokai, Deiviai, Pju, Makvinai, Gordonai, Karmaiklai, Houptonai. Ir Klieriai, ir visi, kurie gyvena Drohedoje. Viltis žlugo, šviesa užgeso. Prieš juos dideliam švininiam karste guli kunigas Denas O’Nylas, nuklotas rožėmis. Kodėl visada, kai atvažiuoji į Drohedą, žydi rožės? Spalis, pats pavasario gražumas. Kurgi nežydės. Pats laikas.

Sanctus... Sanctus... Sanctus... [* Šventas... šventas... šventas... (Lot.)]

Ir atsivers tau rojaus vartai. Mano Denai, mano gražuoli sūnau. Taip geriau. Nebūčiau norėjęs, kad tu pasidarytum toks, koks aš dabar esu. Nežinau, kam tau tai sakau. Tau nereikia sakyti, niekada nereikėjo. Tai, ką aš suradau ilgai ieškodamas, tu žinojai savaime. Ne tu nelaimingas, nelaimingi mes, kurie pasiliekame. Pasigailėk mūsų ir padėk mums, kai išmuš ir mūsų valanda.

Ite, Missa est... Requiescant in pace... [* Eikite, mišios baigtos... Tegu ilsisi ramybėje... (Lot.)]

Į lauką per veją, pro blyškiuosius eukaliptus, pro rožes, pipirmedžius, į kapines. Miegok ramiai, Denai, nes tik gerieji miršta jauni. Kodėl mes taip liūdim? Tu laimingas, taip greit ištrūkai iš šio vargingo gyvenimo. Gal tai ir yra pragaras — ilgas ilgas amžius žemės vergijoj? Gal pragaro kančias iškenčiam tebegyvendami...

Diena praėjo, laidotuvininkai išvažinėjo, savieji slankiojo po namus vengdami vienas kito; kardinolas Ralfas pasižiūrėjo į Megę iš ryto ir daugiau nebeturėjo jėgų ją matyti. Džastina išvažiavo su Džiną ir Bojum Kingais, norėjo suspėti į vakarinį Sidnėjaus lėktuvą, paskui į naktinį Londono. Kardinolas neprisiminė, kad būtų nors kartą girdėjęs jos kimų kerintį balsą ar matęs keistas, labai šviesias akis. Nuo tada, kai susitiko su juo ir Mege Atėnuose iki išvažiavo su Kingais, ji buvo kaip šešėlis ir nė akimirką nenusimetė kaukės. Kodėl ji nepakvietė Rainerio Harthaimo, nepaprašė, kad būtų šalia? Juk tikriausiai žino, kaip jis ją myli, kaip norėtų dabar su ja būti? Ši mintis šmėstelėjo kardinolui Ralfui ne kartą, ir jis buvo manęs pats paskambinti Raineriui dar vykdamas iš Romos, bet galva buvo taip išvargusi, jog tuoj vėl pamiršdavo.

Keisti tie Klieriai. Nemėgsta sielvarto valandą būti su žmonėmis, jiems tada geriau būti vieniems.

Po pietų, kurių niekas nevalgė, svetainėje su kardinolu pasiliko tiktai Fiona ir Megė. Visi trys tylėjo, griausmingai tiksėjo paauksuotas bronzos laikrodis ant marmurinio židinio atbrailos, ir nutapytos Merės Karson akys su iššūkiu žvelgė į Fionos senelę kitame kambario gale. Fija ir Megė sėdėjo ant kreminės sofos kone suglaudusios pečius; kardinolas Ralfas neprisiminė, kad seniau jos būtų buvusios taip arti viena kitos. Bet jos nesikalbėjo, nežiūrėjo nei viena į kitą, nei į jį.

Jis pamėgino suprasti, ką darė negerai. Per daug buvo to negerumo, štai kas. Išdidumas, garbės troškimas, kartais nesiskaitymas su kitais. Ir tarp viso to sužydusi meilė Megei. Bet didžiausio džiaugsmo, kurį toji meilė davė, jis taip ir nežinojo. Tačiau koks skirtumas, jei ir būtų žinojęs, kad Denas jo sūnus? Ar būtų įmanoma mylėti berniuką labiau, negu jis mylėjo? Ar būtų pasirinkęs kitą gyvenimo keltą, jei būtų žinojęs, kad turi sūnų? Taip! — šaukė jo širdis. Ne, — šaipėsi protas.

Jis pagiežingai užsipuolė save. Kvailys! Kaip tu nesupratai, kad Megė negalėjo grįžti pas Luką. Kaip tu iš karto nesupratai, kieno vaikas yra Denas. Ji taip didžiavosi juo! Tik tiek ir tegavau iš tavęs, pasakė ji Romoj. Ką gi, Mege... Gavai su juo visa, kas geriausia. Dieve brangus, Ralfai, kaip tu galėjai nepažinti, kad jis tavo? Turėjai suprasti, kai atėjo pas tave suaugęs, jei nesupratai anksčiau. Ji laukė, kad pamatytum pats, kaip ji troško, kad pamatytum; jei būtum pamatęs, keliais būtų pas tave atšliaužusi. Bet tu buvai aklas. Tu nenorėjai matyti. Būti kardinolu Ralfu Rauliu de Brikasaru — štai ko tu norėjai; to norėjai labiau negu jos, labiau negu savo sūnaus. Labiau negu savo sūnaus!

Kambary jau seniai kažkas tyliai šūkčiojo, šlamėjo, šnabždėjosi; laikrodis tiksėjo į taktą su jo širdimi. Paskui jau nebe į taktą. Tai jis išsimušė iš ritmo. Megė ir Fija buvo atsistojusios ir plaukiojo jam prieš akis, jų persigandę veidai šmėkščiojo tirštame neapčiuopiamame rūke, jos kažką sakė jam, bet jis negirdėjo.

— A-a-a! — suriko jis, kai suprato.

Skausmo jis beveik nejautė, tik pajuto, kaip Megė jį apkabino ir kaip jo galva nusviro jai ant peties. Tačiau jis dar įstengė pasisukti ir pasižiūrėti jai į akis. Pamėgino ištarti: „Atleisk man”, bet pamatė, kad ji seniai atleido. Ji žinojo, kad turėjo pasiėmusi, kas geriausia. Tada jis norėjo pasakyti pačius tinkamiausius žodžius, kurie ją amžiams paguostų, bet suprato, kad nė to nereikia. Ji tokia, gali ištverti viską. Viską! Jis užsimerkė ir paskutinį kartą užsimiršo Megės glėbyje.

VII

1965—1969

DŽASTINA

19

Sėdėdamas Bonoje prie rašomojo stalo su rytmetinės kavos puoduku, Raineris perskaitė laikraštyje apie kardinolo de Brikasaro mirtį.

Kelių pastarųjų savaičių politinė audra pradėjo rimti, ir jis buvo nusiteikęs maloniai pasiskaityti; nuotaiką taisė ir tai, kad jau greitai susitiks su Džastina; paskutiniu metu ji tylėjo, bet jis nesijaudino. Jai tai būdinga, ji dar toli gražu nesutinka pripažinti, kaip labai prie jo prisirišusi.

Tačiau žinia apie kardinolo mirtį išblaškė visas mintis apie Džastiną. Po dešimties minučių jis jau sėdėjo prie „Mersedeso” 280 SL vairo ir dūmė greitkelio link. Vargšas senukas Vitorijas turbūt toks vienišas, juk ir pačiais geriausiais laikais jį slėgė sunki našta. Mašina važiuoti bus greičiau: kol važiuotų į oro uostą, lauktų lėktuvo, paskui tenai — iš oro uosto, jis jau ir bus Vatikane. Ir bent turi ką veikti, gali daryti tai, kas priklauso nuo jo paties, — taip pat svarbus motyvas tokio charakterio žmogui.

Iš kardinolo Vitorijo jis sužinojo viską, kas atsitiko, ir iš pradžių buvo taip sukrėstas, jog net nesusimąstė, kodėl gi to nepranešė Džastina.

— Jis buvo atėjęs pas mane, paklausė, ar aš žinojau, kad Denas jo sūnus, — kalbėjo silpnas balsas, o silpnos rankos glostė melsvai pilką Natašos nugarą.

— Ir ką jūs pasakėt?

— Pasakiau, kad taip spėjau. Daugiau negalėjau jam pasakyti. Ak, koks buvo jo veidas! Aš neišlaikęs apsiverkiau.

— Ta žinia, aišku, jį ir pribaigė. Kai paskutinį kartą matėmės, pamaniau, kad jis nesveikas, bet kai patariau pasirodyti gydytojui, jis tik nusijuokė.

— Viskam Dievo valia. Turbūt nepažinojau nė vieno taip daug kentėjusio žmogaus kaip Ralfas de Brikasaras. Mirtis jam suteiks ramybę, kurios negalėjo rasti gyvendamas.

— O berniukas, Vitorijau! Kokia tragedija!

— Jūs taip manot? O aš manyčiau, kad tai gražu. Esu tikras, kad Denas sutiko mirtį su džiaugsmu, ir nenuostabu, kad Viešpats nebelaukė ilgiau ir pasiėmė Deną pas save. Aš liūdžiu, taip, bet ne dėl berniuko. Dėl jo motinos, kuri turi tiek kentėti. Ir dėl sesers, dėdžių, senelės. O dėl jo ne, neliūdžiu. Kunigas O’Nylas buvo kone tobulai tyros sielos ir minčių. Kas jam mirtis? Tik perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Mums tas perėjimas nebus toks lengvas.