Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Iš viešbučio Raineris nusiuntė telegramą į Londoną; tekstas neprivalėjo išduoti jo pykčio, įsižeidimo ar nusivylimo. Jis parašė: TURIU GRĮŽTI Į BONĄ BET SAVAITGALĮ BŪSIU LONDONE KODĖL NEPASAKEI MAN MYLIU TAVE REINAS.

Bonoje ant rašomojo stalo Raineris rado skubų laišką nuo Džastinos ir registruotą paketą, kurį, kaip paaiškino sekretorė, atsiuntė kardinolo de Brikasaro patikėtiniai iš Romos. Pirmiausia jis atplėšė paketą ir sužinojo, kad pagal Ralfo de Brikasaro testamentą prie jo ir taip ilgo direktorysčių sąrašo prisidėjo dar viena — „Mitchar Limited”. Ir Droheda. Susierzinęs, bet ir savotiškai pamalonintas jis suprato: šitokiu būdu kardinolas jam sako, kad galų gale jo viltys pasiteisino ir karo metų maldos nenuėjo veltui. Į Rainerio rankas jis atiduoda Megės O’Nyl ir jos giminių ateitį. Bent taip išsiaiškino pats Raineris, nes kardinolo testamentas buvo dalykiškas, be jokių asmeniškumų. Kitoks būti neturėjo drąsos.

Jis numetė paketą į krepšį su paprasta neslapta korespondencija, į kurią būtina nedelsiant atsakyti, ir atplėšė Džastinos laišką. Nei kreipinio, nei pasisveikinimo.

Dėkui už telegramą. Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, kad tas paskutines savaites nepalaikėm ryšio, nes būčiau nepakentusi tavęs šalia. Kai pagalvodavau apie tave, mintis buvo tik viena — ačiū Dievui, kad tu nežinai. Gal tau ir sunku suprasti, bet aš nenoriu, kad būtum su manim. Skausmas negražus, Reinai, ir mano skausmas nepasidarys lengvesnis, jei tu į jį žiūrėsi. Turbūt pasakysi, kad tai įrodo, kaip mažai tave myliu. Jei iš tikro mylėčiau, instinktyviai pulčiau prie tavęs, tiesa? O aš nusigręžia.

Dėl to manyčiau, kad vienąkart mums reikia baigti, Reinai. Aš neturiu ko tau duoti ir nenoriu nieko iš tavęs. Jau pasimokiau, ką reiškia artimas žmogus, kai turi jį dvidešimt šešerius metus. Nebepakelčiau to dar kartą, tu ir pats sakei — prisimeni? — arba vedybos, arba visai nereikia. Tai aš ir pasirenku — visai nereikia.

Mama parašė, kad po kelią valandų, kai išvažiavau iš Drohedos, mirė kardinolas. Keista. Mama labai prislėgta jo mirties. Sakyt ji šito nesako, bet aš ją pažįstu. Labai stebiuosi, kodėl jūs taip jį mylėjot — ir mama, ir Denas, irtu. Man jis niekada nepatiko, atrodė toks saldžialiežuvis. Savo nuomonės nekeisiu vien todėl, kad jis mirė.

Tai va. Viskas. Aš gerai apgalvojau, Reinai. Visai nereikia — štai ką aš pasirinkau turėti iš tavęs. Prisižiūrėk save.

Ji pasirašė kaip visada stambiai, juodai — „Džastina”, laiškas buvo parašytas nauju jo dovanotu flomasteriu, kurį gavusi labai džiaugėsi, nes rašė riebiai ir ryškiai, atitiko jos reikalavimus.

Raineris nesulankstė laiško ir neįsidėjo į piniginę, bet ir nesudegino; pasielgė su juo taip kaip su visais popieriais, į kuriuos nereikia atsakyti: tik baigęs skaityti, perleido per elektrinį smulkintuvą, pritaisytą prie šiukšlių dėžės. Galvojo, kad Deno mirtis viskam padarė galą, Džastinos jausmai jau niekada nebenubus, ir jautėsi labai nelaimingas. Kokia neteisybė. Jis taip ilgai laukė.

Vis dėlto savaitgaliui nuskrido į Londoną, bet ne pasimatyti su ja, tačiau pamatė. Scenoje, kaip mylimą Mauro žmoną, Dezdemoną. Neįmanoma — nieko jis negali jai duoti, ko neduotų scena, bent kol kas. Taigi, mano brangioji! Išliek viską scenoje.

Tiktai visko išlieti scenoje ji negalėjo, nes buvo dar per jauna vaidinti Hekubą. Scena paprasčiausiai teikė ramybę ir užsimiršimą. Ji kartojo sau: laikas išgydo visas žaizdas — ir netikėjo tuo. Klausė save, kodėl taip ilgai tebėra skaudu. Kol Denas buvo gyvas, ji ne taip jau daug apie jį galvodavo, būdama atskirai, o kai jie suaugo ir pasirinko tokias, galima sakyti, priešingas profesijas, tai matydavosi gana trumpai. Bet kai jo nebeliko, atsirado tokia didžiulė tuštuma, jog ji neturėjo vilties kada nors ją užpildyti. Skaudžiausia būdavo, kai staiga susigriebdavo nejučia pagalvojusi: reikia neužmiršti šito pasakyti Denui, baisiai jam patiks. Taip kartojosi nuolat, ir sielvartui nebuvo galo. Jei viskas, susiję su jo mirtimi, nebūtų buvę taip siaubinga, ji gal būtų atsigavusi ir greičiau, bet tų kelių dienų košmaras nenyko iš atminties. Deno jai trūko neapsakomai; vis grįždavo ir grįždavo neįtikėtina mintis, kad Deno nebėra, kad Deno niekada nebebus.

Ir dar — buvo įsitikinusi, kad per mažai jam padėjo. Atrodė, visi, išskyrus ją vieną, manė, kad jis tobulybė, kad neturi tokių bėdų kaip visi žmonės, bet Džastina žinojo, kiek jis turėjo abejonių, kaip kankinosi dėl savo nevertumo, kaip stebėjosi, ką žmonės dar mato jame, be gražaus veido ir kūno. Vargšas Denas, jis taip ir nesuprato, kad žmonės jį mylėjo už gerumą. Baisu prisiminti, kad jam padėti jau per vėlu.

Sielojosi ji ir dėl motinos. Jei Deno mirtis šitaip sukrėtė ją, ką tada turi jausti mama? Pagalvojus apie tai, norėjosi šaukti, verkti, bėgti šalin nuo minčių, prisiminimų. Stovėjo prieš akis dėdės, kokie jie buvo per Deno šventimus Romoje, išdidžiai atstatę krūtines kaip išpūstagurkliai karveliai. Tai ir yra visų blogiausia — matyti motiną ir kitus Drohedoje apimtus nevilties, be paguodos.

Turėk sąžinės, Džastina. Ar iš tikrųjų tai blogiausia? Ar nėra kas labiau neduotų tau ramybės? Ji negalėjo atsikratyti minčių apie Reiną ir apie tai, ką laikė išdavyste Deno atžvilgiu. Kad patenkintų savo aistrą, ji išleido Deną į Graikiją vieną patį, o jei būtų važiavusi kartu, jis gal būtų likęs gyvas. Aišku, ne kitaip. Denas žuvo dėl to, kad jai, savanaudei, rūpėjo vien Reinas. Brolio nebesusigrąžins, jau per vėlu, bet jei niekada daugiau nebesusitikdama su Reinu kaip nors išpirktų kaltę, dėl to verta kentėti ir ilgesį, ir vienatvę.

Taip ir ėjo savaitės, mėnesiai. Metai, dveji metai. Dezdemona, Ofelija, Porcija, Kleopatra. Nuo pat pradžių Džastina buvo patenkinta, kad žmonėse moka laikytis kaip niekur nieko, tartum jos pasaulis nebūtų sugriuvęs; ji stengėsi kalbėti, juoktis, bendrauti visai kaip anksčiau. Jei ir pasikeitė, tai tik tiek, kad pasidarė kiek jautresnė, kitų skausmą ėmė išgyventi kaip savo. Bet apskritai iš pažiūros tebebuvo ta pati Džastina — energinga, savarankiška, įžūli, kandi, lengvabūdė.

Du sykius buvo bevažiuojanti į Drohedą, antrą sykį net nusipirko bilietą į lėktuvą. Ir abu sykius paskutinę minutę atsirado nepaprastai svarbi priežastis, dėl kurios nebegalėjo išvažiuoti; bet ji žinojo, kad tikroji priežastis — bailumas ir kaltės pajautimas. Džastina neturėjo jėgų pažiūrėti motinai į akis; juk tada išeis aikštėn visa liūdna teisybė ir prasiverš greičiausiai su baisiu sielvartu ir raudom, kurių lig tol įstengė išvengti. Tegu visi Drohedoje, ypač motina, ir toliau ramiai gyvena manydami, kad bent Džastinai nieko neatsitiko, kad nelaimė jos nepalaužė. Taip, geriau nesirodyti Drohedoje. Daug geriau.

Megė susigriebė dūsaujanti ir užgniaužė atodūsį. Jei taip negeltų visų kaulų, galėtų pasibalnoti arklį ir pajodinėti, bet šiandien skauda vien nuo tokios minties. Kada nors kitą dieną, kai artritas taip nekamuos.

Ji išgirdo privažiuojant automobilį, kažkas pabaladojo belstuku į žalvarinę avino galvą prie durų, pasigirdo kalbantis, jos motinos balsas, žingsniai. Ne Džastina, tai ar ne vis tiek, kas atvažiavo.

— Mege, — pašaukė Fiona nuo verandos durų, — pas mus svečias. Gal ateitum vidun?

Svečias buvo gana išvaizdus, nebe pirmos jaunystės, bet galėjo būti ir jaunesnis, negu atrodė. Į nieką nepanašus, tik gal kupinas tokios pat galios ir pasitikėjimo savimi, kokį turėjo Ralfas. Turėjo. Būtasis veiksmažodžio laikas, dabar iš tikrųjų viskas būtajame laike.