Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

Megė atgavo visą savo energiją ir atkaklumą.

— Droheda irgi ne tokia jau bloga išeitis, — atkirto ji. — Jūs kalbat, sakytum ji čia save palaidotų, bet taip juk nėra. Ir sceną ji galėtų pasilikti. Čia yra puiki mėgėjų trupė. Net jei ji ištekės už Bojaus Kingo, kaip jau daugelį metų tikimės jo senelis ir aš, bus kam pasirūpinti jos vaikais, kai ji važinės, ir ne blogiau negu tuo atveju, jei ištekėtų už jūsų. Čia jos namai! Jai pažįstamas ir suprantamas mūsų gyvenimas. Jei Džastina pasirinks Drohedą, ji tai padarys puikiai žinodama, kas jos laukia. Ar galit pasakyti tą patį apie gyvenimą, kurį jūs jai pasiūlysit?

— Ne, — šaltai atsakė Harthaimas. — Bet Džastina gyvena netikėtumais. Drohedoje ji apkerpės.

— Jūs norit pasakyti, kad čia ji bus nelaiminga?

— Ne, ne visai. Jei jau nuspręs čia grįžti ir ištekės už Bojaus Kingo — o kas, tarp kitko, tas Bojus Kingas?

— Kaimynų ūkio, Bugelos, paveldėtojas ir Džastinos vaikystės draugas, kuris norėtų būti daugiau nei draugas. Jo senelis nori šių vedybų dinastijos sumetimais; aš noriu todėl, kad, mano supratimu, kaip tik to Džastinai ir reikia.

— Aišku. Na, jei Džastina čia grįš ir ištekės už Bojaus Kingo, ji išmoks būti laiminga. Bet laimė juk santykinis dalykas. Vargu ar ji būtų tokia laiminga kaip gyvendama su manim. Todėl, ponia O’Nyl, kad Džastina myli ne Bojų Kingą, o mane.

— Tuomet ji labai keistai reiškia savo meilę, — tarė Megė, traukdama varpelio virvutę, kad atneštų arbatos. — Be to, pone Harthaimai, kaip jau sakiau, jūs pervertinat mano įtaką Džastinai. Ji niekada neėmė nė trupinėlio į galvą, ką aš sakau, tuo labiau — ko noriu.

— Jūs protinga moteris, — atsakė jis. — Žinot pati, kad galite tai padaryti, jei panorėsite. Nieko daugiau neprašau, tik pagalvokit apie tai, ką sakiau. Neskubėkit, laiko yra. Aš kantrus.

— Tuomet jūs tiesiog retenybė, — nusišypsojo Megė.

Daugiau nei jis, nei ji nebelietė tos temos. Harthaimas išbuvo Drohedoje savaitę ir gyveno kaip paprastas svečias, nors Megei atrodė, kad stengiasi jai parodyti, kas jis per žmogus. Kad jis labai patinka jos broliams, buvo aišku: kai tik ganyklas pasiekė žinia, kad atvyko Raineris, visi susirinko namo ir prabuvo, kol jis išvažiavo į Vokietiją.

Fionai jis irgi patiko. Jos akys jau buvo taip nusilpusios, kad nebegalėjo tvarkyti sąskaitų knygų, bet sveikatos dar turėjo. Ponia Smit buvo mirusi praėjusią žiemą miegodama, sulaukusi gilios senatvės, ir nenorėdama užkarti pasenusioms, bet dar žvalioms Minei ir Ketei naujos ekonomės, Fiona perdavė sąskaitas visiškon Megės žinion ir ėmė daugiau ar mažiau sėkmingai eiti ponios Smit pareigas pati. Fija pirmoji suprato, kad Raineris buvo susijęs su ta Deno gyvenimo dalimi, kuri buvo niekam Drohedoje nežinoma, ir paprašė jį papasakoti. Raineris mielai sutiko, nes jau buvo pastebėjęs, kad namiškiai visai nevengia kalbėti apie Deną, ir su dideliu pasitenkinimu jie klausėsi kiekvieno naujo pasakojimo.

Megė buvo su juo santūri ir maloni, bet širdyje negalėjo užmiršti, ką jis buvo sakęs, ir nuolat galvojo apie pasiūlytąjį pasirinkimą. Ji jau seniai buvo netekusi vilties, kad Džastina sugrįš — o jis beveik užtikrino, kad tai visai įmanoma ir kad Džastina gali būti Drohedoje laiminga. Ir dar dėl vieno dalyko buvo jam nepaprastai dėkinga: jis išsklaidė jos baimę, kad Džastina bus iš kažkur sužinojusi, kas buvo Denui Ralfas.

O dėl vedybų su Reinu — tai ką ji gali padaryti, negi stums Džastiną, kur tos tikriausiai netraukia. O gal ji nė nenori nieko daryti? Reinas galiausiai ėmė jai visai patikti, bet jo laimė negalėjo rūpėti jai tiek kiek dukters, visos šeimos ar pačios Drohedos gerovė. Svarbiausia — ar taip labai reikalingas būsimai Džastinos laimei tasai Reinas? Nors jis ir tvirtino, kad Džastina jį myli, Megė niekaip negalėjo prisiminti, kad duktė būtų kada pasakiusi ką nors tokio, kas rodytų, jog Reinas jai taip pat daug reiškia, kaip kadaise reiškė Ralfas jai pačiai.

— Reikia manyti, kad anksčiau ar vėliau su Džastina susitiksit, — tarė Megė Reinui, kai vežė į oro uostą. — Ir norėčiau, kad nepasakytumėt jai, jog buvote Drohedoje.

— Kaip jums patinka, — atsakė jis. — O aš prašau tik, kad pagalvotumėt ir neskubėtumėt.

Tačiau net kartodamas savo prašymą jis negalėjo atsikratyti jausmo, kad Megė iš jo apsilankymo gavo daugiau negu jis.

Balandžio vidury, kai buvo praėję dveji su puse metų nuo Deno mirties, Džastiną apėmė nenugalimas noras pamatyti ką kita, ne vien begalines namų eiles ir minias paniurusių žmonių. Tokią gražią, pavasariškai švelnią ir nekarštą dieną mūrinis Londonas jai staiga tapo nepakenčiamas. Ir ji sėdo į metro ir nuvažiavo Į Kju Gardensą [* Didelis botanikos sodas vakarinėje Londono dalyje] labai patenkinta, kad antradienis ir ten beveik nebus žmonių. Tų vakarą ji turėjo laisvą, todėl nebaisu, kad ir pavargs klaidžiodama nuošaliais takeliais.

Sodą ji, aišku, gerai pažino. Londone kiekvieną, atvažiavusį iš Drohedos, džiugino daugybė simetriškų gėlynų, bet Kju buvo visai kitoniškas. Seniau Džastina čia eidavo nuo balandžio iki spalio pabaigos, nes kiekvienų mėnesį žydėdavo vis kitos gėlės.

Labiausiai ji mėgo balandžio vidurį — tada pilna azalijų ir narcizų ir žydi medžiai. Ir buvo ten tokia vietelė, už kurią jaukesnių ir malonesnių nedaug terasi pasaulyje, taigi ji atsisėdo ant drėgnos žemės, norėdama vienatvėje pasidžiaugti jos grožiu. Kiek tik akis užmato, nusitiesęs narcizų kilimas; to linguojančių geltonų varpelių kilimo vidury stovi didelis migdolų medis, o jo šakos taip apkibusios žiedais, kad svyra iki žemės tarytum žiedų kriokliai — tobuli ir tapybiški kaip japonų paveiksluose. Tokia ramybė. Neįmanoma praeiti pro šalį.

Ji atmetė galvą, stengdamasi įsiminti idealų žydinčio migdolo grožį ribuliuojančios auksinės jūros vidury, ir staiga į tų paveikslą įsibrovė kažkas ne taip gražu. Ogi tai Raineris Merlingas Harthaimas atsargiai žingsniavo tarp narcizų, kresną jo kūną nuo žvarboko vėjelio saugojo neišvengiamas vokiškas odinis paltas, pasidabruotuose plaukuose žvilgėjo saulė.

— Persišaldysi inkstus, — pasakė jis, nusivilko paltą ir patiesė pamušalu į viršų, kad abu galėtų atsisėsti.

— Kaip tu mane suradai? — paklausė Džastina, užsirangydama ant rudo šilkinio pamušalo kampo.

— Ponia Keli pasakė, kad išvažiavai į Kju. O toliau buvo nesunku. Ėjau ėjau ir atradau.

— Ir turbūt manai, kad aš iš džiaugsmo pulsiu tau ant kaklo?

— Na ir kaip? Ar pulsi?

— Nebūtum Reinas — amžinai atsakai klausimu į klausimą. Ne, aš nesidžiaugiu. Jau maniau, būsiu visiems laikams atsikračius.

— Sunku gero žmogaus atsikratyti. Kaip gyveni?

— Gerai.

— Atsigavai nors kiek?

— Ne.

— Na, to ir reikėjo tikėtis. Bet aš pradėjau suprasti, kad jei jau mane pavarei, tai per savo išdidumą niekada nežengsi pirmo žingsnio, kad susitaikytume. O aš, herzchen, esu tiek protingas, jog žinau — su išdidumu kad ir į lovą atsigulsi, vis tiek būsi vienišas.

— Tik nesumanyk jį išspyręs pasidaryt vietos sau, nes jau sakiau: šitoms pareigoms tavęs neimu.

— Ir man tavęs daugiau dėl to nereikia.

Staigus atsakymas ją suerzino, bet dėdamasi, kad jai tik palengvėjo, paklausė:

— Tikrai?

— Jei reikėtų, argi būčiau taip ilgai be tavęs ištvėręs? Buvo trumpalaikis susižavėjimas ir praėjo, bet tavo draugystė man tebėra brangi ir man stigo tavęs kaip draugės.

— O, Reinai, ir man!

— Na tai ir gerai. Vadinasi, į draugus aš tinku?