Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Kad tave griausmas, Reinai, kaip tau ne gėda slapukauti, netikėli! Ar seniai turi?

— Apie mėnesį.

— Ir aną vakarą leidai man taip idiotiškai klausinėti ir nieko nesakei? Eik tu po velnių! — Iš piktumo Džastinai net liežuvis kliuvo.

— Norėjau pasakyti, bet kad tu taip juokingai galvojai — skraidau mat visą laiką — tai neatsispyriau pagundai dar kiek pavedžioti tave už nosies.

— Užmušt tave maža! — iškošė pro dantis Džastina, akys paplūdo ašaromis.

— Ne, herzchen, nepyk! Būk gerutė! Atvažiuok ir padėk man priimti svečius, tada galėsi apžiūrinėti mano rezidenciją kiek širdis geidžia.

— Kartu su penkiais milijonais kitų svečių, aišku! Tai ką, bijai vienas su manim pasilikti? Dėl savęs ar dėl manęs bijai?

— Tu nebūsi viešnia, — atsakė jis tik į jos tirados pradžią. — Būsi šeimininkė, o tai visai kas kita. Sutinki?

Džastina atgalia ranka nusišluostė ašaras ir piktai suniurnėjo:

— Taip!

Buvo daug smagiau, negu ji tikėjosi, nes Reino namai buvo iš tikrųjų gražūs, o jis pats taip gerai nusiteikęs, kad ir Džastina nebegalėjo atsispirti — užsikrėtė jo nuotaika. Šį kartą buvo apsirengusi visai padoriai, nors jo skoniui kiek per ryškiai: pažvelgęs į skaisčiai rožinę šilkinę suknelę, jis nejučia susiraukė, bet tuoj pasikišo jos ranką po paranke ir, kol dar nebuvo svečių, aprodė namą. Paskui visą vakarą laikėsi tiesiog pavyzdingai, prie visų buvo jai malonus ir draugiškas, ir ji pasijuto trokštama, reikalinga. Svečiai buvo baisiai dideli politiniai veikėjai, jai net nesinorėjo galvoti, kokias problemas jie sprendžia. Bet kartu ir paprastų paprasčiausi žmogeliai. Tuo blogiau.

— Dar būtų nieko, jei nors vienas pasižymėtų išrinktųjų bruožais, — tarė Džastina, kai jie išėjo; buvo malonu pasilikti dviese — kažin ar jau greit išveš ją namo? — Na, kaip Napoleonas ar Čerčilis. Jei jau esi valstybės veikėjas, tai gali būti įsitikinęs, kad esi likimo išrinktasis. Ar tu laikai save likimo išrinktuoju?

Reinas susiraukė.

— Kai vokiečio ko nors klausi, Džastina, galėtum geriau apgalvoti žodžius. Ne, nelaikau savęs likimo išrinktuoju, ir negerai, kai politikas taip apie save mano. Vienu kitu atveju gal kai kam ir tinka, nors abejoju, tačiau dažniausiai tokie žmonės užtraukia sau ir savo šaliai begalę nelaimių.

Džastina nenorėjo ginčytis. Svarbiausia, kad pradėjo pokalbį, o dabar nežymiai galima pereiti prie kitos temos.

— O jų žmonos — tai bent šutvė, tiesa? — paklausė ji atviraširdiškai. — Dauguma atrodė dar nederamiau apsirengusios negu aš, nors tu ir nemėgsti skaisčios rožinės spalvos. Ponia Kaipjiten dar nieko, ponia Kadją kur nesiskyrė nuo sienų apmušalų, o jau ponia Gremėzdą tiesiog siaubinga! Ir kaip vyras gali su tokia gyventi? Kaip vis dėlto kvailai vyrai išsirenka žmonas!

— Džastina! Kada tu išmoksi įsiminti pavardes? Gerai, kad mane ir pavarei, kokia gi tu būtum politiko žmona? Girdėjau, kaip miksėjai, pamiršusi jų pavardes. Labai daug vyrų, kurių žmonos siaubingos, puikiausiai klesti, ir tiek pat vyrų, kurių žmonos nuostabios, toli gražu neklesti. Galų gale tai visai nesvarbu, nes viską nulemia paties žmogaus savybės. Retas kuris veda grynai politiniais sumetimais.

Jis kaip ir anksčiau sugeba paimti viršų, ir tai tebepiktina; ji juokais nusilenkė, žemai, rytietiškai, norėdama paslėpti veidą, ir atsisėdo ant kilimo.

— Na nesisėsk ant grindų, Džastina!

Bet ji įžūliai parietė po savim kojas ir atsirėmė į židinio šoną, glostydama Natašą. Atvažiavusi čia pamatė, kad po kardinolo Vitorijo mirties Reinas pasiėmė jo katę ir, atrodė, labai ją myli, nors katė buvo jau sena ir kaprizinga.

— Ar jau sakiau, kad visam laikui išvažiuoju į Drohedą? — staiga paklausė ji.

Reinas ėmė iš portsigaro cigaretę; stambūs pirštai nestabtelėjo, nesuvirpėjo, ramiai darė toliau ką darę.

— Puikiai žinai, kad nesakei.

— Tai dabar sakau.

— Ir seniai taip nusprendei?

— Prieš penkias dienas. Tikiuosi išvažiuoti šios savaitės pabaigoje. Kuo greičiau, tuo geriau.

— Suprantama.

— Ir tai visa, ką gali man pasakyti?

— O ką daugiau, nebent tiek, kad linkiu tau laimės visuose darbuose.

Jis atsakė taip šaltakraujiškai, jog Džastina krūptelėjo.

— Ką gi, dėkui! — nerūpestingai tarė ji. — Ar džiaugiesi, kad nebelįsiu tau į akis?

— Tu nelendi man į akis, Džastina, — atsakė jis.

Džastina paleido Natašą, pasiėmė žarsteklį ir pradėjo įnirtingai stumdyti nuodėgulius; siūbtelėjo aukštyn kibirkštys, nuodėguliai sutrupėjo — beliko krūvelė žarijų, ir nuo židinio einantis karštis bemat sumažėjo.

— Mumyse turbūt tūno griovimo demonas, noras išblaškyti ugnį. Taip greičiau ateina galas. Bet galas gražus, tiesa, Reinai?

Tačiau jam, matyt, buvo neįdomu, kas atsitinka ugniai, kai išblaškai, nes paklausė:

— Tai, vadinas, pabaigoj savaitės, ką? Laiko negaišti.

— O kam gaišt?

— O teatras?

— Tas teatras jau vemt verčia. Ir po ledi Makbet man nebėra ką ten daryti.

— Ak, Džastina, nebūk maža! Kai pradedi taip šnekėti, tai norisi stverti tave ir gerai papurtyti! Kodėl negali paprastai pasakyti, kad teatras tavęs nebetraukia ir kad pasiilgai namų?

— Gerai, gerai, gerai! Sakyk sau kaip nori, po perkūnais! Aš nepataisoma plevėsa. Atsiprašau, kad buvau tokia nemandagi! — Džastina pašoko. — Kur mano batai, kad juos velniai! Kur paltą nukišai?

Pasirodė Fricas, padavė batus ir paltą ir parvežė namo. Reinas atsiprašė, kad negali palydėti, turįs darbo, bet kai ji išvažiavo, jis ilgai sėdėjo prie naujai užkurtos ugnies su Nataša ant kelių ir visai neatrodė turįs darbo.

— Na, — tarė Megė motinai, — manau, mes pasielgėm teisingai.

Fiona pasižiūrėjo į ją trumparegiškai, linktelėjo.

— O, taip, neabejoju. Džastinos bėda ta, kad ji nesugeba nuspręsti tokių dalykų, todėl kas mums beliko daryti. Turėjom už ją nuspręsti.

— Nelabai malonu būti Viešpaties Dievo vaidmenyje. Man atrodo, žinau, ko ji iš tikro nori, bet jeigu galėčiau pasakyti jai tiesiai į akis, ji vis tiek neprisipažintų.

— Klierių išdidumas, — šyptelėjo Fija. — Išlenda tame žmoguje, iš kurio visai nesitiki.

— Na ką tu, ne vien Klierių išdidumas! Man visada atrodė, kad yra šiek tiek prisidėję ir Armstrongai.

Bet Fiona papurtė galvą.

— Ne. Kad ir kam aš dariau tai, ką dariau, išdidumas čia niekuo dėtas. Senatvė taip pat turi prasmę, Mege. Duoda mums prieš mirtį atsikvėpti, kad pamatytume, kodėl gyvenom taip, o ne kitaip.

— Jei tik tiek nesukrioštam, kad nieko nebenuvokiam, — sausai atsakė Megė. — Bet tau tai negresia. Turbūt ir man.

— Gal senatviškas sukvailėjimas yra duodamas kaip malonė tiems, kurie neturi drąsos pažvelgti į praeitį. Šiaip ar taip, tu dar ne tokia sena, kad galėtum sakyti išvengusi silpnaprotystės. Palauk dar dvidešimt metelių.

— Dar dvidešimt! — su baime pakartojo Megė. — Taip ilgai!

— Na, galėjai padaryti tuos metus ne tokius vienišus, argi ne? — paklausė Fija, stropiai megzdama.

— Taip, galėjau. Bet neverta, mama. Kaip sakai? — su vos juntama abejone balse ji pabaksnojo Džastinos laišką senovinio virbalo galeliu. — Aš ilgai drebėjau. Nuo tada, kai buvo atvažiavęs Raineris, sėdėjau ir laukiau, kad gal nieko nereikės man daryti, gal išsispręs be manęs. Tačiau, pasirodo, jo teisybė. Galų gale teko spręsti man.

— Na, turi sutikti, kad aš irgi šiek tiek prisidėjau, — įsižeidė Fija. — Tai yra po to, kai tu kiek aptramdei savo išdidumą ir viską man papasakojai.