Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Mieloji mano Džastina, — rašė Megė. — Be abejo, tu kaip visada elgiesi impulsyviai, todėl tikiuosi, kad šis laiškas pasieks tave laiku. Jei taip staigiai apsispręsti tave paskatino kas nors iš mano paskutiniųjų laiškų, tai atleisk Aš neturėjau minties sukelti tokią reakciją. Tikriausiai norėjau truputėlio užuojautos, bet vis pamirštu, kad tu tokia jautri, tiktai odą turi storą.

Taip, aš vieniša, baisiai vieniša. Tačiau jei tu grįši namo, nieko tai nepataisys. Jei nors valandėlę susimąstytum, pamatytum, kad tai liesa. Ko tikiesi pasiekti grįždama namo? Ne tavo galioje grąžinti man, ko netekau, to tu neatlyginsi. Ir netekau juk ne vien aš. Irtu, ir senelė, ir visi. Tu, regis, įsikalei į galvą, ir labai klaidingai kad esi dėl kažko atsakinga. Dabartinis tavo sumanymas man įtartinas, atrodo kaip atgailavimas. Tai išdidumas ir įsikalbėjimas, Džastina. Denas buvo suaugęs, ne mažas vaikas. Ir ne kas kitas, o aš sutikau, kad jis išvažiuotų iš Drohedos. Jei duočiausi užvaldoma tokių jausmų kaip tavo, lig šiol tebesigraužčiau, kam leidau jam gyventi taip, kaip jis norėjo, kol pagaliau išprotėčiau. Bet aš nekaltinu savęs. Niekas iš mūsų nėra Viešpats Dievas, beje, tuo įsitikinti aš turėjau daugiau progų negu tu.

Grįždama namo, tu atiduotum man savo gyvenimą kaip auką. Aš nenoriu tokios aukos. Niekada nenorėjau. Ir dabar nepriimsiu. Drohedoje tau ne vieta. Jei iki šiol dar nesupratai, kur tavo vieta, atsisėsk šią minutę ir rimtai susimąstyk. Kartais tu iš tikrųjų būni baisiai buka. Raineris labai mielas žmogus, bet dar nesu mačiusi vyro, kad būtų toks altruistas, kaip jis tau atrodo. Dėl Deno jis tavim rūpinasi, kurgi ne! Ateik į protą, Džastina!

Mano brangiausioji šviesa užgeso. Mums visiems užgeso. Ir nieko, absoliučiai nieko tu negali padaryti, nejaugi nesupranti? Aš neapsimetu, kad esu visai laiminga, tuo tik įžeisčiau tave. Ir negali žmogus būti visai laimingas. Bet jei manai kad mes Drohedoje per dienų dienas verkiam ir aimanuojant, tai labai klysti. Mes džiaugiamės gyvenimu, ir didelis mūsų džiaugsmas, kad tavo šviesa mums dar dega. Deno šviesa užgeso amžinai. Džastina, mieloji pasistenk su tuo susitaikyti.

Aišku, parvažiuok į Drohedą, mes labai lauksim. Bet tik ne visam laikui. Tu nebūsi laiminga čia pasilikusi. Tokia auka ne tik niekam nereikalinga, bet ir nenaudinga. Kai tavo tokia profesija, net vieneri metai, praleisti be teatro, tau brangiai atsieitų. Taigi pasilik ten, kur tavo vieta, kur esi tinkamiausia.

Skaudu. Kaip pirmomis dienomis po Deno mirties. Toks pat bergždžias, beprasmis, neišvengiamas skausmas. Tas pats kankinamas bejėgiškumas. Taip, žinoma, nieko ji negali padėti. Nėra ką daryti, nėra.

Kas čia šaukia? Užvirė arbatinis ir švilpia. Ša, vaikuti, ša! Patylėk, netrukdyk mamai! Ką reiškia būti vieninteliu mamos vaiku? Paklausk Džastiną, ji žino. Taip, Džastina gerai žino, ką reiškia būti vieninteliu vaiku. Bet aš ne tas vaikas, kurio jai reikia, tai vargšei senstančiai moteriai Australijos gilumoje. O mama, mama!.. Nejau manai, kad jei būtų tai žmogui įmanoma, aš neapsikeisčiau vietom? Mano gyvenimas vietoj jo gyvenimo, naujos lempos vietoj senų, kad grįžtų šviesa. Kaip neteisinga, kad mirė Denas... Ji teisybę sako. Jei grįšiu į Drohedą, Deno nesugrąžinsiu. Nors jis gulės ten per amžius, niekada nebegrįš. Šviesa užgeso, o aš uždegti jos negaliu. Bet aš supratau. Mano šviesa tebedega. Tiktai į Drohedą grįžti nereikia.

Duris atidarė Fricas, apsirengęs ne prašmatnia tamsiai mėlyna vairuotojo uniforma, o prašmatnia rytine mažordomo uniforma. Nusišypsojo, ceremoningai nusilenkė, senoviškai, grynai vokiškai stuktelėjo kulnimis, ir Džastina pagalvojo — ar jis ir Bonoj eina dvejopas pareigas?

— Fricai, ar jūs tiktai pono Harthaimo nuolankus tarnas, ar ir jo asmens sargybinis?

Fricas liko ramus.

— Ponas Harthaimas savo kabinete, panele O’Nyl.

Reinas sėdėjo kiek palinkęs į priekį, žiūrėjo į ugnį, Nataša susirangiusi miegojo ant kilimėlio. Kai atsidarė durys, jis pažvelgė, bet nieko nepasakė ir, atrodo, neapsidžiaugė.

Džastina priėjo, atsiklaupė, priglaudė kaktą jam prie kelių.

— Reinai, aš taip gailiuosi, ir nėra man atleidimo už tuos metus, — sušnibždėjo ji.

Jis neatsistojo, nepakėlė jos, bet atsiklaupė šalia ant grindų.

— Stebuklas, — ištarė jis.

Džastina nusišypsojo.

— Juk tu tebemyli mane, tiesa?

— Taip, herzchen, tebemyliu.

— Aš taip tave skaudinau.

— Ne tuo būdu, kaip manai. Žinojau, kad myli mane, ir laukiau. Visada tikėjau, kad kantrusis galų gale laimi.

— Ir tu nusprendei palikti man pačiai susigaudyti. Nė kiek neišsigandai, kai pasakiau, kad išvažiuoju į Drohedą?

— Kaipgi ne, išsigandau. Jei čia būtų įsipynęs koks vyriškis, nebūčiau nerimavęs. Bet Droheda — rimta konkurencija. Taip, aš labai išsigandau.

— Tu žinojai, kad išvažiuosiu, dar kol nebuvau sakiusi, ar ne?

— Klaidas išdavė paslaptį. Paskambino man į Boną, klausė, ar negalėčiau kaip nors tavęs sustabdyti, ir aš pasakiau, kad palaikytų tave kokią savaitę ar dvi, o aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Bet ne jo labui, herzchen. Savo paties. Aš nesu altruistas.

— Ir mama taip sako. O šitas namas! Tu jį nusipirkai prieš mėnesį?

— Ne, jis ne mano. Bet jei tu ir toliau dirbsi teatre, tai mums reikės namų Londone, ir aš pažiūrėsiu, ar nebūtų galima jo įsigyti. Aišku, jei jis tau patinka. Net leisiu tau jį atnaujinti, tik pažadėk, kad neištaisysi rausvai ir oranžiškai.

— Niekad nemaniau, kad tu toks velnių priėdęs. Kodėl negalėjai paprastai pasakyti, kad tebemyli mane? Aš taip norėjau, kad pasakytum.

— Ne. Tu turėjai pati pamatyti ir pamatei.

— Deja, turbūt esu beviltiškai akla. Ne visai pati pamačiau. Mama privertė pagaliau atmerkti akis. Vakar gavau jos laišką, rašo, kad negrįžčiau namo.

— Nuostabi moteris tavo mama.

— Tai tu su ja esi kalbėjęs, Reinai? Kada?

— Buvau nuvažiavęs maždaug prieš metus. Droheda puiki vieta, bet ji ne tau, herzchen. Tai ir mėginau išaiškinti tavo mamai. Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, kad ji suprato, nors vargu ar pasakiau ką daugmaž suprantamai.

Džastina palietė pirštais jo lūpas.

— Aš buvau kupina abejonių, Reinai. Visą laiką. Ir, ko gero, taip bus visada.

— O, herzchen, ką tu kalbi! Man nieko kito nereikia, tik tavęs. Ir visas pasaulis tai žino jau daugelį metų. Bet meilės žodžiai nieko nereiškia. Aš būčiau galėjęs šaukte šaukti tau tūkstantį kartų per dieną, kad myliu, ir nė kiek nebūčiau išsklaidęs tavo abejonių. Todėl aš nekalbėjau apie savo meilę, Džastina, aš ja gyvenau. Kaip tu galėjai abejoti savo ištikimiausio riterio jausmais? — Reinas atsiduso. — Na, bent jau ne aš paskatinau tave grįžti. Gal ir ateityje pasikliausi motinos žodžiu.

— Nekalbėk taip! Vargšas Reinas, tavo kantrybę aš turbūt išsėmiau aliai lašelio! Nesigraužk, kad mama mane įkalbėjo. Tai visai neturi reikšmės! Aš gi nuolankiai klupau prieš tave.

— Bus gerai, jei nuolankumo užteks nors šiam vakarui, — tarė jis jau linksmiau. — Rytoj jis bus išgaravęs.

Įtampa atsileido, Džastina pajuto, kad blogiausia jau praėjo.

— Ir kas man labiausiai patinka — kad tu niekad man nenusileidi ir aš vis negaliu su tavim atsiteisti.

Jo pečiai suvirpėjo.

— Tai ir žiūrėk į ateitį jis šito taško, herzchen. Gyvenant su manim po vienu stogu gal ir pasitaikys proga duoti man grąžos. — Reinas bučiavo jos antakius, skruostus, akis. — Man tavęs reikia tik tokios, kokia esi, Džastina. Su kiekviena strazdanėle ir kiekviena smegenų ląstele.