Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Mieloji mano Džastina, — rašė Megė. — Be abejo, tu kaip visada elgiesi impulsyviai, todėl tikiuosi, kad šis laiškas pasieks tave laiku. Jei taip staigiai apsispręsti tave paskatino kas nors iš mano paskutiniųjų laiškų, tai atleisk Aš neturėjau minties sukelti tokią reakciją. Tikriausiai norėjau truputėlio užuojautos, bet vis pamirštu, kad tu tokia jautri, tiktai odą turi storą.

Taip, aš vieniša, baisiai vieniša. Tačiau jei tu grįši namo, nieko tai nepataisys. Jei nors valandėlę susimąstytum, pamatytum, kad tai liesa. Ko tikiesi pasiekti grįždama namo? Ne tavo galioje grąžinti man, ko netekau, to tu neatlyginsi. Ir netekau juk ne vien aš. Irtu, ir senelė, ir visi. Tu, regis, įsikalei į galvą, ir labai klaidingai kad esi dėl kažko atsakinga. Dabartinis tavo sumanymas man įtartinas, atrodo kaip atgailavimas. Tai išdidumas ir įsikalbėjimas, Džastina. Denas buvo suaugęs, ne mažas vaikas. Ir ne kas kitas, o aš sutikau, kad jis išvažiuotų iš Drohedos. Jei duočiausi užvaldoma tokių jausmų kaip tavo, lig šiol tebesigraužčiau, kam leidau jam gyventi taip, kaip jis norėjo, kol pagaliau išprotėčiau. Bet aš nekaltinu savęs. Niekas iš mūsų nėra Viešpats Dievas, beje, tuo įsitikinti aš turėjau daugiau progų negu tu.

Grįždama namo, tu atiduotum man savo gyvenimą kaip auką. Aš nenoriu tokios aukos. Niekada nenorėjau. Ir dabar nepriimsiu. Drohedoje tau ne vieta. Jei iki šiol dar nesupratai, kur tavo vieta, atsisėsk šią minutę ir rimtai susimąstyk. Kartais tu iš tikrųjų būni baisiai buka. Raineris labai mielas žmogus, bet dar nesu mačiusi vyro, kad būtų toks altruistas, kaip jis tau atrodo. Dėl Deno jis tavim rūpinasi, kurgi ne! Ateik į protą, Džastina!

Mano brangiausioji šviesa užgeso. Mums visiems užgeso. Ir nieko, absoliučiai nieko tu negali padaryti, nejaugi nesupranti? Aš neapsimetu, kad esu visai laiminga, tuo tik įžeisčiau tave. Ir negali žmogus būti visai laimingas. Bet jei manai kad mes Drohedoje per dienų dienas verkiam ir aimanuojant, tai labai klysti. Mes džiaugiamės gyvenimu, ir didelis mūsų džiaugsmas, kad tavo šviesa mums dar dega. Deno šviesa užgeso amžinai. Džastina, mieloji pasistenk su tuo susitaikyti.

Aišku, parvažiuok į Drohedą, mes labai lauksim. Bet tik ne visam laikui. Tu nebūsi laiminga čia pasilikusi. Tokia auka ne tik niekam nereikalinga, bet ir nenaudinga. Kai tavo tokia profesija, net vieneri metai, praleisti be teatro, tau brangiai atsieitų. Taigi pasilik ten, kur tavo vieta, kur esi tinkamiausia.

Skaudu. Kaip pirmomis dienomis po Deno mirties. Toks pat bergždžias, beprasmis, neišvengiamas skausmas. Tas pats kankinamas bejėgiškumas. Taip, žinoma, nieko ji negali padėti. Nėra ką daryti, nėra.

Kas čia šaukia? Užvirė arbatinis ir švilpia. Ša, vaikuti, ša! Patylėk, netrukdyk mamai! Ką reiškia būti vieninteliu mamos vaiku? Paklausk Džastiną, ji žino. Taip, Džastina gerai žino, ką reiškia būti vieninteliu vaiku. Bet aš ne tas vaikas, kurio jai reikia, tai vargšei senstančiai moteriai Australijos gilumoje. O mama, mama!.. Nejau manai, kad jei būtų tai žmogui įmanoma, aš neapsikeisčiau vietom? Mano gyvenimas vietoj jo gyvenimo, naujos lempos vietoj senų, kad grįžtų šviesa. Kaip neteisinga, kad mirė Denas... Ji teisybę sako. Jei grįšiu į Drohedą, Deno nesugrąžinsiu. Nors jis gulės ten per amžius, niekada nebegrįš. Šviesa užgeso, o aš uždegti jos negaliu. Bet aš supratau. Mano šviesa tebedega. Tiktai į Drohedą grįžti nereikia.

Duris atidarė Fricas, apsirengęs ne prašmatnia tamsiai mėlyna vairuotojo uniforma, o prašmatnia rytine mažordomo uniforma. Nusišypsojo, ceremoningai nusilenkė, senoviškai, grynai vokiškai stuktelėjo kulnimis, ir Džastina pagalvojo — ar jis ir Bonoj eina dvejopas pareigas?

— Fricai, ar jūs tiktai pono Harthaimo nuolankus tarnas, ar ir jo asmens sargybinis?

Fricas liko ramus.

— Ponas Harthaimas savo kabinete, panele O’Nyl.

Reinas sėdėjo kiek palinkęs į priekį, žiūrėjo į ugnį, Nataša susirangiusi miegojo ant kilimėlio. Kai atsidarė durys, jis pažvelgė, bet nieko nepasakė ir, atrodo, neapsidžiaugė.

Džastina priėjo, atsiklaupė, priglaudė kaktą jam prie kelių.

— Reinai, aš taip gailiuosi, ir nėra man atleidimo už tuos metus, — sušnibždėjo ji.

Jis neatsistojo, nepakėlė jos, bet atsiklaupė šalia ant grindų.

— Stebuklas, — ištarė jis.

Džastina nusišypsojo.

— Juk tu tebemyli mane, tiesa?

— Taip, herzchen, tebemyliu.

— Aš taip tave skaudinau.

— Ne tuo būdu, kaip manai. Žinojau, kad myli mane, ir laukiau. Visada tikėjau, kad kantrusis galų gale laimi.

— Ir tu nusprendei palikti man pačiai susigaudyti. Nė kiek neišsigandai, kai pasakiau, kad išvažiuoju į Drohedą?

— Kaipgi ne, išsigandau. Jei čia būtų įsipynęs koks vyriškis, nebūčiau nerimavęs. Bet Droheda — rimta konkurencija. Taip, aš labai išsigandau.

— Tu žinojai, kad išvažiuosiu, dar kol nebuvau sakiusi, ar ne?

— Klaidas išdavė paslaptį. Paskambino man į Boną, klausė, ar negalėčiau kaip nors tavęs sustabdyti, ir aš pasakiau, kad palaikytų tave kokią savaitę ar dvi, o aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Bet ne jo labui, herzchen. Savo paties. Aš nesu altruistas.

— Ir mama taip sako. O šitas namas! Tu jį nusipirkai prieš mėnesį?

— Ne, jis ne mano. Bet jei tu ir toliau dirbsi teatre, tai mums reikės namų Londone, ir aš pažiūrėsiu, ar nebūtų galima jo įsigyti. Aišku, jei jis tau patinka. Net leisiu tau jį atnaujinti, tik pažadėk, kad neištaisysi rausvai ir oranžiškai.

— Niekad nemaniau, kad tu toks velnių priėdęs. Kodėl negalėjai paprastai pasakyti, kad tebemyli mane? Aš taip norėjau, kad pasakytum.

— Ne. Tu turėjai pati pamatyti ir pamatei.

— Deja, turbūt esu beviltiškai akla. Ne visai pati pamačiau. Mama privertė pagaliau atmerkti akis. Vakar gavau jos laišką, rašo, kad negrįžčiau namo.

— Nuostabi moteris tavo mama.

— Tai tu su ja esi kalbėjęs, Reinai? Kada?

— Buvau nuvažiavęs maždaug prieš metus. Droheda puiki vieta, bet ji ne tau, herzchen. Tai ir mėginau išaiškinti tavo mamai. Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, kad ji suprato, nors vargu ar pasakiau ką daugmaž suprantamai.

Džastina palietė pirštais jo lūpas.

— Aš buvau kupina abejonių, Reinai. Visą laiką. Ir, ko gero, taip bus visada.

— O, herzchen, ką tu kalbi! Man nieko kito nereikia, tik tavęs. Ir visas pasaulis tai žino jau daugelį metų. Bet meilės žodžiai nieko nereiškia. Aš būčiau galėjęs šaukte šaukti tau tūkstantį kartų per dieną, kad myliu, ir nė kiek nebūčiau išsklaidęs tavo abejonių. Todėl aš nekalbėjau apie savo meilę, Džastina, aš ja gyvenau. Kaip tu galėjai abejoti savo ištikimiausio riterio jausmais? — Reinas atsiduso. — Na, bent jau ne aš paskatinau tave grįžti. Gal ir ateityje pasikliausi motinos žodžiu.

— Nekalbėk taip! Vargšas Reinas, tavo kantrybę aš turbūt išsėmiau aliai lašelio! Nesigraužk, kad mama mane įkalbėjo. Tai visai neturi reikšmės! Aš gi nuolankiai klupau prieš tave.

— Bus gerai, jei nuolankumo užteks nors šiam vakarui, — tarė jis jau linksmiau. — Rytoj jis bus išgaravęs.

Įtampa atsileido, Džastina pajuto, kad blogiausia jau praėjo.

— Ir kas man labiausiai patinka — kad tu niekad man nenusileidi ir aš vis negaliu su tavim atsiteisti.

Jo pečiai suvirpėjo.

— Tai ir žiūrėk į ateitį jis šito taško, herzchen. Gyvenant su manim po vienu stogu gal ir pasitaikys proga duoti man grąžos. — Reinas bučiavo jos antakius, skruostus, akis. — Man tavęs reikia tik tokios, kokia esi, Džastina. Su kiekviena strazdanėle ir kiekviena smegenų ląstele.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x