Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Taip, gal ir taip, — susiraukė Džastina, — bet aš negaliu atsikratyti nuojautos, kad už to slypi kažkas daugiau. Juk vieniša ji buvo labai daug metų, tai kodėl dabar staiga atsirado kažkas nauja? Niekaip negaliu suprasti šito, Reinai, tai man tikriausiai ir kelia nerimą.

— Man regis, tu pamiršti jos amžių. Labai galimas dalykas, jog dabar ją ėmė slėgti tai, su kuo seniau lengvai susidorodavo. — Reino žvilgsnis staiga nutolo, lyg jis būtų įtemptai galvojęs visai ne apie tai, ką kalba. — Džastina, prieš trejus metus ji neteko vienintelio sūnaus. Gal manai, kad laikui einant skausmas silpsta? Man rodos, kuo toliau, tuo darosi blogiau. Jo nebėra, o dabar tikriausiai galvoja, kad ir tavęs nebeturi. Juk tu net nenuvažiuoji jos aplankyti.

Džastina užsimerkė.

— Nuvažiuosiu, Reinai, nuvažiuosiu. Garbės žodis, ir jau greitai. Aišku, teisybę sakai, kaip ir visada. Niekad nemaniau, kad pasigesiu Drohedos, bet paskutiniu metu galvoju apie ją net su meile. Lyg iš tikrųjų jai priklausyčiau.

Reinas staiga žvilgtelėjo į laikrodį, liūdnai nusišypsojo.

— Deja, šįvakar vienas iš tų atvejų, kai pasinaudojau tavim kaip priedanga, herzchen. Man tikrai nepatogu, kad negaliu tavęs palydėti, bet mažiau kaip po valandos turiu susitikti su tokiu labai svarbiu veikėju vienoje labai slaptoje vietoje, ir važiuoti ten turiu savo automobiliu, kurį vairuoja triskart patikrintas superpatikimas Fricas.

— Ak, apsiausto ir špagos riteri! — atsakė, slėpdama nuoskaudą. — Dabar aišku, kodėl vis turiu važinėti taksi. Mane galima patikėt ir taksistui, o Bendrosios rinkos ateities nieku gyvu, a? Tiek jau to, nereikia man nei taksi, nei tavo superpatikimo Frico, parvažiuosiu ir metro. Dar nevėlu. — Jo pirštai glebiai gulėjo ant Džastinos plaštakos; ji pakėlė jo ranką, priglaudė sau prie skruosto, staiga pabučiavo. — Ak, Reinai, nežinau, ką be tavęs ir daryčiau!

Reinas įsikišo tą ranką kišenėn, atsistojo, apėjo apie jos kėdę, atitraukė ją kita ranka.

— Aš tavo draugas, — atsakė jis. — Draugai ir yra tam, kad be jų nėra kas daryti.

Bet eidama namo Džastina vėl susimąstė ir netrukus visiškai nusiminė. Šįvakar jie pirmąkart palietė daugiau ar mažiau asmeniškus dalykus, ir kas iš to? Atseit motina baisiai vieniša, sensta, jai reikia parvažiuoti namo. Aplankyti, pasakė jis, bet Džastinai atrodė, kad jis turėjo omeny— visam laikui. Vadinasi, tai, ką jautė praeity, viskas jau iš tikrųjų praeity, ir jis neturi jokio noro savo jausmų atgaivinti.

Anksčiau jai net į galvą neateidavo, kad gali Reinui nusibosti, pasidaryti kliūtis, dalelė praeities, kurią jis norėtų padoriai nukišti užmirštin kur nors į tokių vietą kaip Droheda; gal taip ir yra? Bet kodėl tada prieš devynis mėnesius jis vėl atėjo į jos gyvenimą? Ėmė jos gailėtis? Jaučiasi jai kuo nors skolingas? Mano, kad dėl Deno reikia pastūmėti ją prie motinos? Deną jis labai mylėjo, ir kas žino, apie ką jie kalbėdavosi Romoje, kai jos nebūdavo? Gal Denas tada prašė ją pagloboti, ir Reinas dabar globoja? Palaukė kiek reikiant ir, kai jau nusprendė, kad ji nebeparodys jam durų, grįžo į jos gyvenimą vykdyti Denui duoto pažado. Taip, greičiausiai taip ir yra. Aišku, Reinas jos nebemyli. Gal anksčiau kuo nors jį ir traukė, bet seniai viskas išblėso; pagaliau ji ir elgėsi su juo pasibaisėtinai. Tai gali kaltinti vien pati save.

Taip prisigalvojusi ji iš graužaties ėmė verkti, paskui vargais negalais susitramdė, paliepė sau nebekvailioti, vartėsi nuo vieno šono ant kito, niurkė pagalvę, bergždžiai stengdamasi užmigti. O vėliau tik gulėjo paslika ir mėgino skaityti pjesę. Po kelių puslapių žodžiai ėmė išdavikiškai lietis krūvon, plaukti šalin, ir nors visaip mėgino seniai išbandytais būdais nugrūsti neviltį į pačią tolimiausią sąmonės kertelę, neviltis vis tiek ją užvaldė. Pagaliau, kai pro langus prasismelkė vėlyva murzina Londono aušra, Džastina atsisėdo prie rašomojo stalo; jai buvo šalta, tolumoj ūžė mašinos, atsidavė drėgme, burnoj buvo rūgštu. Ir staiga pasirodė, jog Droheda — nuostabiausia vieta. Malonus tyras oras, natūralūs gamtos garsai. Ramybė.

Ji pasiėmė vieną iš savo juodų flomasterių ir pradėjo rašyti laišką motinai; berašant ašaros nudžiūvo.

Tikiuosi tu vis dėlto supranti, kodėl po Deno mirties nebuvau namie, — rašė ji, — bet nesvarbu, ką apie tai galvoji, žinau, būsi patenkinta, kad sumaniau ištaisyti savo klaidą ir parvažiuoti visai.

Taip. Aš grįžtu namo visai, mama. Tu sakei teisybę — ateis laikas, kai imsiu ilgėtis Drohedos. Paplasnojau, paskrajojau ir pamačiau, kad visa taip man nereikalinga. Ir ko man visą gyvenimą trypti tą sceną? O ką daugiau čia turiu, be scenos? Aš noriu kažko patikimo, pastovaus, nesikeičiančio, todėl ir grįžtu į Drohedą, nes ten visa tai yra. Gana tuščių svaičiojimų. Kas žino, gal ištekėsiu už Bojaus Kingo, jei jis dar neapsigalvojo, ir pagaliau padarysiu gyvenime ką nors naudinga, prigimdysiu gyventojų Šiaurės Vakarų lygumoms. Aš pavargau, mama, taip pavargau, kad nebežinau pati ką kalbu, ir nebeturiu jėgų parašyti visa, ką jaučiu.

Na, pasistengsiu tai padaryti kitą kartą. Ledi Makbet daugiau nebebus, o ką darysiu ateinantį sezoną, dar nenusprendžiau, taigi jei dabar atsisveikinsiu su scena, niekam nepatogumų nepridarysiu. Aktorių Londone knibždėte knibžda. Klaidas ras kuo mane pakeisti per dvi sekundes, bet tau manęs nėra kuo pakeisti, juk nėra? Labai gailiuosi, kad net trisdešimt vienerių metų prireikė tam suprasti.

Jei man nebūtų padėjęs Reinas, gal būčiau dar ir nesusiprotėjusi, bet jis toks nuovokus. Jis tavęs nėra matęs, bet, atrodo, pažįsta geriau kaip aš. Juk sakoma — iš šalies geriau matyti. Šiuo atveju tai teisybė. Man jis jau įkyrėjo, amžinai seka mane nuo savo olimpinių aukštumų. Turbūt įsivaizduoja, kad yra įsipareigojęs ar pažadėjęs Denui, ir nuolatos trukdo, vis landžioja pas mane; bet galiausiai supratau, kad tai aš jam trukdau. Jei grįšiu į Drohedą visam laikui, tas įsipareigojimas, ar skola, savaime pasinaikins, tiesa? Turės būti bent dėkingas, kad nebereikės skraidyti į Londonu.

Kai tik viską susiorganizuosiu, vėl tau parašysiu, kada laukti. Tuo tarpu atsimink, kad aš saviškai vis tiek tave myliu.

Vardą ji pasirašė be įprastinio įmantrumo, panašiau kaip tuomet, kai pareigingai rašydavo namo iš pensiono, stebima ereliško priekabios vienuolės žvilgsnio. Tada sulenkė lapelius, įdėjo į oro pašto voką ir užrašė adresą. Kai ėjo į teatrą, į paskutinį „Makbeto” spektaklį, išsiuntė.

Ir tuoj pat pradėjo ruoštis išvažiuoti iš Anglijos. Klaidas susinervino, taip pagavo šaukti, jog Džastiną net ėmė krėsti drebulys, bet rytą Klaidas buvo jau visai kitoks ir tik kiek bambėdamas geraširdiškai pasidavė. Perleisti butą buvo nesunku, nes Džastina gyveno madingame rajone; telefonas skambėjo kas penkias minutes, ir ji pagaliau nukėlusi padėjo ragelį. Ponia Keli, kuri tvarkė butą nuo senų laikų, kai tik Džastina atvažiavo į Londoną, liūdnai trepseno tarp medžio drožlių ir dėžių sąvartyno, apverkdama savo likimą, ir slapčia vėl dėdavo ragelį ant telefono, tikėdamasi, kad gal paskambins kas nors, turintis galios įkalbėti Džastiną, kad pasiliktų.

Per tą šurmulį iš tikrųjų paskambino vienas toks turintis galios, bet ne tam, kad įkalbėtų Džastinų pasilikti; Reinas net nežinojo, kad ji išvažiuoja. Jis tik paprašė, kad ji pabūtų šeimininkė per kviestinius pietus, kuriuos jis rengia savo namuose Park Leine.

— Ką, kokiuose namuose Park Leine? — suspiegė apstulbusi Džastina.

— Na, Anglija vis aktyviau dalyvauja Europos ekonominėje bendrijoje, tai aš čia praleidžiu labai daug laiko ir man patogiau, kai turiu šiokį tokį pied-a-terre [* Prieglobstis (pranc.)], todėl ir išsinuomojau namą Park Leine.