Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

— Taip, tu man padėjai, — švelniai atsakė Megė.

Tiksėjo senas laikrodis; abiejose porose rankų greitai švysčiojo vėžlio kiauto virbalai.

— Sakyk, mama, — staiga paklausė Megė. — Kodėl tave taip palaužė Deno mirtis? Nei dėl tėtės, nei dėl Frenko ar Stju taip nebuvo.

— Palaužė? — Fiona nuleido ant kelių mezginį — mezgė ji taip pat gerai kaip ir tada, kai matė puikiai. — Ką nori tuo pasakyti?

— Na, tu kaip negyva pasidarei.

— Po visų taip buvo. Bet buvau tada jaunesnė, turėjau daugiau jėgų nuslėpti. Ir blaivesnį protą. Kaip tu dabar. Bet Ralfas žinojo, ką aš jaučiau, kai žuvo tėtė ir Stju. Tu buvai per jauna ir nesupratai. — Ji nusišypsojo. — O Ralfą aš, žinai, dievinau. Jis buvo toks... ypatingas. Visai kaip Denas.

— Taip. Aš net nepagalvojau, kad tu tai matei — na, jų prigimties panašumą. Keista. Tu man tokia nesuprantama. Aš taip mažai apie tave težinau.

— Reikia manyti! — prunkštelėjo Fija. Jos rankos tebegulėjo ant kelių. — Grįžkim prie anos kalbos, Mege. Jei dabar padėsi Džastinai, tai, sakyčiau, iš savo bėdų pasimokei daugiau negu aš iš savųjų. Nepasirūpinau tavim, kai Ralfas prašė. Nieko nenorėjau, tik savo prisiminimų... tik prisiminimų. O tau nėra pasirinkimo. Tu teturi vien prisiminimus.

— Taip, prisiminimai didelė paguoda, kai atlėgsta skausmas. Argi ne? Dvidešimt šešerius metus aš turėjau Deną ir dabar įpratau galvoti, kad tai, kas jį ištiko, turi būt į gera, kad šitaip jis gal išvengė kokių tikrai baisių kančių, kurių nebūtų įstengęs ištverti. Kaip Frenkas, tik dėl ko nors kita. Yra dalykų, blogesnių už mirtį, mes abi tai žinom.

— Ir tau nė kiek neskaudu? — paklausė Fija.

— O, iš pradžių buvo skaudu, bet aš įveikiau save.

Fija vėl ėmėsi mezgimo.

— Vadinasi, kai mes išmirsim, čia nieko nebeliks, — tyliai prabilo ji. — Nebebus Drohedos. Na, istorijos knygose bus apie ją kelios eilutės, atvažiuos kada į Džilį koks rimtas jaunuolis, paieškos ir pasiklausinės, kas ką prisimena, ir parašys apie Drohedą knygą. Apie paskutinį iš didžiųjų Naujojo Pietų Velso ūkių. Bet nė vienas skaitytojas niekada nesužinos, kaip buvo iš tikrųjų, jie negali to žinoti. Kad žinotum, reikia čia gyventi.

— Taip, — atsakė Megė, ji mezgė kaip mezgusi. — Reikia čia gyventi.

Anomis dienomis sukrėstai ir sielvarto prislėgtai Džastinai buvo lengva atsisveikinti su Reinu per laišką, netgi savotiškai malonu — kankinuosi aš, tai ir tu pasikankink. Bet šį kartą Reinas laikėsi tokios padėties, kad laišku nepavarysi. Juodu turėjo papietauti savo pamėgtame restorane. Jis nepakvietė į namus Park Leine — Džastina nusivylė, bet nenustebo. Be jokios abejonės, jis ir paskutinį sudie ištars maloniai prižiūrimas Frico. Tikrai jis nepasitiki savimi.

Pirmą kartą gyvenime Džastina pasirūpino apsirengti pagal jo skonį; velniūkštis, kuris paprastai skatindavo puoštis oranžiniais raukinukais, regis, keikdamas išsinešdino. Reinas mėgo griežtą stilių, ir ji apsivilko ilga lig žemės šilkinio trikotažo suknele — tamsiai raudona, uždaru kaklu ir siauromis rankovėmis. Užsisegė platų suktų aukso gijų koljė su granatais ir perlais ir tokias pat apyrankes ant abiejų rankų. Kokie siaubingi, siaubingi plaukai. Niekaip jų nesutvarkysi, kad jam patiktų. Daugiau negu paprastai pasidažė — nuslėps nusiminimo pėdsakus. Štai šitaip. Bus gerai, jei tik nežiūrės iš labai arti.

Žiūrėti, regis, nebuvo linkęs; šiaip ar taip, nepasakė, kad ji atrodo nesveika ar pavargusi, kad pakuotis daiktus — nuobodi būtinybė. Visai nebe tas Reinas. O po kiek laiko pasidarė toks visiškai nebe tas, kad jai ėmė atrodyti — ateina pasaulio pabaiga.

Džastina stengėsi, kad pietūs būtų nusisekę, linksmi, kad paskui laiškuose būtų galima prisiminti su malonumu, bet Reinas jai nepadėjo. Jei būtų galėjusi įtikinti save, kad jis nusiminęs dėl išsiskyrimo, būtų buvę gerai. Bet negalėjo. Reino nuotaika ne tokia. Atrodo tolimas tolimas, lyg sėdėtum priešais iškirptą iš popieriaus atvaizdą, kuris tik ir laukia, kad papūstų vėjelis ir nuneštų jį kuo toliau nuo jos. Sakytum jis jau seniai su ja atsisveikinęs, ir šis susitikimas nebereikalingas.

— Ar jau gavai laišką iš motinos? — paklausė jis mandagiai.

— Ne, bet, po teisybei, ir nelaukiu. Ji tikriausiai iš džiaugsmo žado netekus.

— Ar norėtum, kad Fricas nuvežtų tave rytoj į oro uostą?

— Dėkui, ne, nuvažiuosiu taksi, — atsakė ji šiurkščiai. — Nenoriu palikti tave be jo paslaugų.

— Rytoj visą dieną būsiu posėdžiuose, todėl jokių nepatogumų man dėl to nekils.

— Sakiau, kad važiuosiu taksi!

Reinas pakėlė antakius.

— Nereikia šūkauti, Džastina. Daryk kaip nori. Man vis tiek.

Jis jau nebevadino jos herzchen; paskutiniu metu ji pastebėjo, kad girdi įprastinį malonų žodelį vis rečiau, o šįvakar Reinas neištarė jo nė karto. O, koks liūdnas, slegiantis susitikimas! Greičiau viskas pasibaigtų! Džastina pasijuto, kad žiūri į jo rankas ir stengiasi prisiminti jų prisilytėjimų, bet negali. Kodėl gyvenimas nėra glotnus ir gerai sutvarkytas, kodėl turi atsitikti tokie dalykai kaip Denui? Gal dėl to, kad pagalvojo apie Deną, Džastinai staiga pasidarė taip nyku, jog nebegalėjo išsėdėti nė minutes ilgiau, atsirėmė delnais į krėslo ranktūrius.

— Gal jau einam iš čia? — paklausė ji. — Man tiesiog skelia galvą.

Prie Džastinos gatvelės Reinas padėjo jai išlipti iš automobilio, liepė Fricui apvažiavus kvartalą sugrįžti ir mandagiai kaip svetimą paėmė už parankės. Stingdančioje Londono dulksnoje jie lėtai nuėjo per grindinio akmenis, aplinkui aidėjo jų žingsniai. Liūdni, vieniši žingsniai.

— Tai ką, Džastina, atsisveikinam, — tarė jis.

— Na, bent tuo tarpu, — gyvai atsakė Džastina, — bet ne amžinai. Aš retkarčiais atvažiuosiu į Londoną, tikiuosi, kad ir tu rasi laiko apsilankyti Drohedoje.

Reinas papurtė galvą.

— Ne. Atsisveikinam visam laikui. Man atrodo, mudu vienas kitam nebereikalingi.

— Nori pasakyti, kad aš tau nebereikalinga, — tarė ji ir gana natūraliai nusijuokė. — Ką gi, Reinai! Nesigailėk manęs, aš ištversiu.

Reinas paėmė jos ranką, pabučiavo, atsitiesė, nusišypsojo jai į akis ir nuėjo.

Ant kilimėlio prie durų gulėjo laiškas iš motinos. Džastina pasilenkusi jį paėmė, numetė čia pat rankinę, paltą, batus ir nuėjo į svetainę. Prikandusi lūpą sunkiai atsisėdo ant dėžės su daiktais ir susimąsčiusi valandėlę žiūrėjo su nuostaba ir gailesčiu į puikų Deno portretą — Denas buvo nusifotografavęs įšventinimo proga. Paskui pasijuto kojų pirštais glostanti susuktą kengūrų kailių kilimą, nepatenkinta susiraukė ir greitai atsistojo.

Nueit į virtuvę — štai ko dabar jai reikia. Taigi ji nuėjo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą, išsitraukė tirpios kavos ir grietinėlės. Leisdama iš čiaupo vandenį kavai apsidairė išplėtusi akis, lyg matydama savo virtuvę pirmą kartą. Įdrėskimai tapetuose, puošnus filodendras, kabantis pintinėje nuo lubų, laikrodis — juodas kačiukas — mojuoja uodega ir varto akis, palydėdamas taip tuščiai švaistomą laiką. Grifelinėje lentelėje parašyta: ĮSIDĖTI PLAUKŲ ŠEPETĮ. Ant stalo prieš kelias savaites jos pieštas Reino galvos eskizas. Ir cigarečių pakelis. Ji išsiėmė cigaretę, užsidegė, užkaitė arbatini ir pamatė, kad rankoj tebeturi sugniaužusi motinos laišką. Galima perskaityti, kol vanduo užvirs. Džastina atsisėdo prie stalo, sprigtelėjo žemėn Reino portretą ir pasidėjo ant jo kojas. Va šitaip, Raineri Merlingai Harthaimai! Tu man buvęs nebuvęs, didysis diktatoriau, pašaipusis frice su odiniu paltu. Aš tau nebereikalinga, a? Na ir tu man nebereikalingas!