Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Na žinoma!

Jis atsigulė ant palto, susidėjo po galva rankas ir tingiai jai nusišypsojo.

— Kiek tau metų, trisdešimt? O apsirengus be jokios sarmatos, kaip kokia mergiščia. Gal tau niekam kitam manęs nereikia, Džastina, bet kaip asmeninis patarėjas elegancijos klausimais aš tikrai esu būtinas.

Ji nusijuokė.

— Prisipažįstu, tuomet, kai bet kada galėjai prisistatyti, labiau rūpinausi išvaizda. Bet jei man trisdešimt, tai tu irgi jau nebe jauniklis. Keturiasdešimties, ne mažiau. Jau nebeatrodo, kad skirtumas toks didelis, tiesa? Tu suliesėjai. Ar tu sveikas, Reinai?

— Aš niekad ir nebuvau storas, tik stambus, o kai sėdžiu visą laiką prie stalo, tai ir susitraukiau, kur ten plėsies.

Džastina atsigulė kniūbsčia ir iš visai arti su šypsena pažvelgė jam į veidą.

— Ak, Reinai, kaip malonu su tavim! Tu vienas moki man nenusileisti.

— Vargšė Džastina! Bet tu dabar labai praturtėjai, tiesa?

— Pinigais? — Džastina linktelėjo. — Keista, kad kardinolas paliko man visus savo pinigus. Na, pusę man ir pusę Denui, bet aš, aišku, buvau vienintelė Deno paveldėtoja. — Jos veidas persikreipė, nors ir stengėsi būti rami. Ji nusisuko ir apsimetė žiūrinti į vieną narcizą geltonoje jūroje, kol susitvardė, kad nevirpėtų balsas. — Žinai, Reinai, kažin ką duočiau, kad galėčiau sužinoti, kas siejo kardinolą su mano šeima. Draugystė, tik tiek? Kažkas daugiau, kažkas paslaptinga. Bet kas, nežinau. Norėčiau žinoti.

— Nėra reikalo. — Jis atsistojo ir ištiesė ranką. — Eime, herzchen, pavaišinsiu tave pietumis kur nors, kur, tavo manymu, bus pakankamai akių pastebėti, kad baigėsi ilgai trukusi nesantaika tarp rudaplaukės australų kilmės aktorės ir vieno Vokietijos ministro. Mano, kaip donžuano, reputacija smarkiai nukentėjo, kai tu mane atstūmei.

— Atsargiau, drauguži. Manęs jau nebevadina rudaplauke australų kilmės aktore; dabar, po genialiai sukurto Kleopatros vaidmens, aš esu nuostabi, nepakartojama britų aktorė ticianiškais plaukais. Gal, sakysi, nežinai, kad kritikai mane vadina pačia egzotiškiausią paskutinių dešimtmečių Kleo?

Ji pakėlė ir išlenkė rankas egiptietiško hieroglifo poza.

— Egzotiškiausią? — paklausė jis abejodamas.

— Egzotiškiausią, — atsakė ji tvirtai.

Kardinolas Vitorijas buvo jau miręs, ir Reinas taip dažnai nebesilankė Romoje. Užtat dažnai lankėsi Londone. Iš pradžių Džastina buvo labai patenkinta ir nieko daugiau nesitikėjo, tik draugystės, bet kai laikui einant jis nei žodžiu, nei žvilgsniu neužsiminė apie jų ankstesnius santykius, Džastinai darėsi apmaudu ir netgi neramu. Ne, ji nenori kartoti to, kas buvo sykį, tvirtino ji sau; su tuo viskas baigta, jai daugiau nebereikia. Sąmonė neprisileido nė artyn ano Reino paveikslo, kurį buvo įstengusi nukišti taip giliai, jog prisimindavo tik išdavikiškuose sapnuose.

Pirmieji mėnesiai po Deno mirties buvo klaikūs, ji stengėsi užgniaužti norą būti su Reinu, troškimą jausti jį kūnu ir siela, o drauge žinojo, kad jis būtų su ja, jei tik ji leistų. Bet negalėjo to leisti, nes užstodamas jo vietą prieš akis stovėjo Deno veidas. Taip reikėjo — atsisakyti jo, stengtis sutrypti visas paskutines savo aistros kibirkštėles. Laikas ėjo, atrodė, kad Reino jau niekada nebebus jos gyvenime, ir kūnas pamažu nugrimzdo į neišjudinamą apatiją, o protas klusniai viską pamiršo.

Bet dabar, kai Reinas grįžo, darėsi vis sunkiau. Jai knietėjo paklausti, ar jis prisimena jų suartėjimą — nejau galėtų pamiršti? Jai, aišku, tie jausmai jau praėję, bet būtų buvę gera žinoti, kad jam — ne, tai yra kai turima omeny Džastina, ir vien tik Džastina.

Fantazijos. Nė kiek nepanašu, kad Reino kūnas ar siela džiūtų nuo neatlieptos meilės, ir jis niekada neparodė nė menkiausio noro atgaivinti tą jų gyvenimo laikotarpį. Ji reikalinga jam kaip draugė, jam visai patinka su ja draugauti. Na ir puiku! Juk ir ji to norėjo. Tiktai... nejaugi jis galėjo pamiršti? Ne, tai neįmanoma... bet galėjo ir pamiršti. Prakeikimas!

Nuo tokių minčių įžymiausias jos sezono vaidmuo, ledi Makbet, tą vakarą įgavo savotiško žiaurumo, visai nebūdingo įprastinei jos interpretacijai. Po to prastai miegojo, o rytą atėjo laiškas iš motinos, ir ją apėmė nesuprantamas nerimas.

Megė dabar parašydavo jai nedažnai, abiem atsiliepė ilgas atsiskyrimas, ir laiškai buvo dirbtini, be tikros gyvybės. O šis visai kitoks, jame girdėti ateinančios senatvės balsas, slepiamas nuovargis, kurį išduoda vienas kitas žodis, lyg ledkalnio viršūnė išlindęs virš nereikšmingų frazių. Džastinai nepatiko. Sensta. Mama sensta?!

Kas darosi Drohedoj? Gal mama stengiasi nuslėpti kokią rimtą bėdą? Gal serga senelė? Ar kuris dėdė? Ar, neduok Dieve, pati mama? Ji nesimatė su ja jau trejus metus; ir maža kas jiems galėjo per tą laiką nutikti — tai kas, kad jai neatsitiko nieko. Jei jos pačios gyvenimas vienodas ir nuobodus, nereikia manyti, kad ir visų jis toks pat.

Tas vakaras jai buvo laisvas, ir „Makbeto” šį sezonų beturėjo būti tik vienas spektaklis. Diena tęsėsi nepakenčiamai ilgai, net laukti, kol eis pietų su Reinu, nebebuvo taip malonu kaip paprastai. Mūsų draugystė nieko nebeduoda, išsivadėjo, viskas bergždžiai, kalbėjo ji sau, lįsdama į suknelę — tokio oranžinio atspalvio, kurio Reinas labiausiai nemėgo. Prieštvaninė seniena, atsilikėlis! Kad ir nepatinka ji tokia, kokia yra, niekur nedings, turės taikytis. Kedendama raukinukus apie gilių iškirptę ant nedidelės krūtinės, Džastina sugavo veidrodyje savo žvilgsnį ir gaižiai šyptelėjo. Ak, kiek bruzdesio! Pati elgiesi visai kaip tos moterys, kurias labiausiai niekini. Bet priežastis aiški. Išsikvėpei, pailsėti tau reikia. Garbė Dievui, jau galas tai ledi Makbet! Bet kas yra mamai?

Paskutiniu metu Reinas vis daugiau laiko praleisdavo Londone, ir Džastina stebėjosi, kad jam taip lengva skraidyti tarp Bonos ir Anglijos. Kai turi nuosavų lėktuvų, aišku, daug paprasčiau, bet vis tiek turėtum pavargti.

— Ir ko taip dažnai lakstai pas mane? — paklausė ji nei iš šio, nei iš to. — Visi Europos liežuvautojai rašo, kad tai labai gražu, bet aš, prisipažįstu, imu įtarti, ar tik nesu tau dingstis lankytis Londone.

— Teisybė, kartais naudojuos tavim kaip priedanga, — ramiai sutiko Reinas. — Atvirai pasakius, tavo dėka aš nemažai kam muilinu akis. Bet susitikimai su tavim nevargina, juk man tai malonu. — Tamsios jo akys tiriamai pažvelgė jai į veidų. — Šįvakar tu tokia tyli, herzchen. Ar turi kokį rūpestį?

— Ne, nieko. — Ji paknaibė šaukštuku desertą ir atstūmė nesuvalgiusi. — Šiaip tokia smulkmena. — Mes jau nebesusirašinėjam su mama kas savaitę — kai taip seniai nesimatėm, ir rašyti nebėra apie ką, bet šiandien gavau iš jos tokį keistą laišką. Nepanašų į kitus.

Reinas išsigando; Megė iš tikrųjų galvojo ilgai, bet širdis jam sako, kad čia jos pirmas ėjimas, ir ne jo naudai. Ji nori atgauti dukterį, susigrąžinti į Drohedą, pratęsti dinastiją.

Per stalą jis paėmė Džastiną už rankos; subrendusi ji pasidarė gražesnė, pagalvojo jis, ir ta klaiki suknelė negadina. Raukšlelės teikia padaužiškam veidui orumo, kurio anksčiau stigo, ir jame jau matyti charakteris — na, charakterio ir anksčiau buvo į valias. Bet ar tai tikras, vidinis, ar tik paviršinis subrendimas? Čia ir yra visa Džastinos bėda, ji pati nenori net pažvelgti sau vidun.

— Tavo mama labai vieniša, — tarė jis, sudegindamas visus tiltus. Jei Megė to nori, kaip jis gali laikyti ją neteisia, o save teisiu? Džastina jai duktė. Megė turbūt pažįsta ją kur kas geriau negu jis.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x