— Mege, čia ponas Raineris Harthaimas, — supažindino Fiona, sustojusi prie savo krėslo.
— O! — nejučia šūktelėjo Megė, labai nustebusi, kad mato žmogų, kuris seniau užimdavo tiek vietos Džastinos laiškuose. Paskui prisiminė, kad yra šeimininkė. — Prašom, prašom sėstis, pone Harthaimai!
Jis taip pat žiūrėjo labai nustebęs.
— Jūs nė kiek nepanaši Į Džastiną, — pasakė sutrikęs.
— Taip, nepanaši, — sutiko Megė ir atsisėdo priešais.
— Aš jus palieku, Mege, ponas Harthaimas nori pasikalbėti su tavim. Kai reikės arbatos, paskambink, — paliepė Fija ir išėjo.
— Tai jūs Džastinos draugas iš Vokietijos, — tarė Megė, nežinodama, ką sakyti.
Jis išsitraukė portsigarą.
— Galima?
— Prašom.
— Gal ir jūs rūkysite, ponia O’Nyl?
— Dėkui, ne. Aš nerūkau. — Ji pasilygino suknelę. — Jūs taip toli nuo savo tėvynės, pone Harthaimai. Ar turit Australijoj reikalų?
Jis nusišypsojo pagalvojęs, ką ji pasakytų, jei sužinotų, kad jis faktiškai yra Drohedos šeimininkas. Tačiau neketino to jai sakyti, tegu visi čia mano, kad jų gerovė priklauso nuo visai nepažįstamo asmens, kuri jis pasamdė tarpininku.
— Prašom, ponia O’Nyl, vadinti mane Reineriu, — ištarė jis savo vardą taip, kaip jį tardavo Džastina, ir kartu pagalvojo, kad ši moteris negreit ims vadinti jį vardu; su svetimais ji labai santūri. — Ne, oficialių reikalų Australijoje neturiu, bet turėjau vieną svarbią priežastį. Norėjau pasimatyti su jumis.
— Su manim? — nustebo Megė. Ir tartum norėdama nuslėpti sumišimą, griebėsi saugesnės temos: — Mano broliai jus dažnai mini. Jūs buvot jiems labai malonus Romoje per Deno šventimus. — Deno vardą ji ištarė paprastai, be sielvarto, lyg dažnai jį tartų. — Tikiuosi, galėsite paviešėti keletą dienų ir su jais pasimatysite.
— Galėsiu, ponia O’Nyl, — sutiko jis lengvai.
Megei tas pokalbis pasirodė netikėtai keblus: nepažįstamas žmogus pareiškia, kad sukorė dvylika tūkstančių mylių vien norėdamas su ja pasikalbėti, o visiškai neskuba paaiškinti kodėl. Jis galų gale visai nieko, tik trupučiuką baugu su juo. Gal dėl to išmušė ją iš vėžių, kad su tokiais dar nebuvo susidūrusi. Staiga ji pamatė Džastinų visai kitokiomis akimis — jos duktė lyg niekur nieko bendrauja su tokiais žmonėmis kaip Raineris Merlingas Harthaimas! Pagaliau ji pagalvojo apie Džastinų kaip apie lygią sau moterį.
Nors nejauna ir žila, ji dar labai graži, galvojo Harthaimas, o ji sėdėjo ir mandagiai žiūrėjo į jį; jam tebebuvo keista, kad Džastina visai nepanaši į motiną, o juk Denas kaip iš akies trauktas kardinolas. Kokia ji turbūt vieniša! Tačiau jos gaila mažiau negu Džastinos, nes ji aiškiai atgavusi pusiausvyrą.
— Kaip Džastina? — paklausė Megė.
Jis truktelėjo pečiais.
— Deja, nežinau. Nemačiau jos nuo Deno mirties.
Megė neparodė nustebimo.
— Aš pati jos nemačiau nuo Deno laidotuvių, — atsiduso ji. — Tikėjausi, kad grįš namo, bet, atrodo, niekada negrįš.
Jis paguodžiamai numykė, tačiau Megė nuleido negirdom, kalbėjo toliau, bet jau kitokiu tonu, lyg ne jam, o sau pačiai:
— Droheda pasidarė kaip senelių prieglauda, — tarė ji. — Mums reikia jaunų, o jauna tik viena Džastina.
Gailesčio nebeliko; Raineris greitai palinko į Megę, jo akys blykstelėjo.
— Kalbat apie ją, tartum ji būtų daiktas, priklausantis Drohedai, — jo balsas dabar buvo šiurkštus. — Aš pareiškiu jums, ponia O’Nyl, kad taip nėra!
— Kokią teisę jūs turite spręsti, kas yra Džastina ir kam ji priklauso? — piktai paklausė Megė. — Juk pats sakėt, kad matėt ją dar prieš Deno mirtį, o nuo to laiko praėjo jau dveji metai!
— Taip, jūsų tiesa. Dveji metai. — Jis kalbėjo švelniau, naujai suvokęs, koks dabar turi būti jos gyvenimas. — Jūs laikotės labai tvirtai, ponia O’Nyl.
— Taip? — pamėgino ji nusišypsoti, žiūrėdama jam į akis.
Staiga jis pradėjo suprasti, ką bus matęs joje kardinolas, kad taip mylėjo. Džastina to neturi, bet juk ir jis nėra kardinolas Ralfas, jis ieško kita ko.
— Taip, jūs laikotės labai tvirtai, — pakartojo jis.
Ji iš karto sugavo paslėptąją prasmę ir krūptelėjo.
— Iš kur jūs žinot apie Deną ir Ralfą? — paklausė virpančiu balsu.
— Susiprotėjau. Nesijaudinkit, ponia O’Nyl, niekas daugiau nežino. Aš supratau, nes pažinojau kardinolą nuo seno, dar gerokai prieš susipažindamas su Denu. Romoje visi manė, kad kardinolas yra jūsų brolis, Deno dėdė, bet Džastina paneigė tai pačią pirmą dieną, kai mudu susitikom.
— Džastina? Nejaugi Džastina!.. — sušuko Megė.
Jis sugriebė Megę už rankos — ji paklaikusiai daužė kumščiu sau į kelį.
— Ne, ne, ne, ponia O’Nyl! Džastina to net nenumano ir duok Dieve, kad niekada nesužinotų! Ji šiaip netyčia prasitarė, patikėkite!
— Ar jūs tuo įsitikinęs?
— Taip, prisiekiu.
— Tai dėl Dievo, kodėl gi ji neparvažiuoja namo? Kodėl manęs neaplanko? Kodėl nenori manęs nė matyti?
Ne tik žodžiai, bet ir ilgesys balse pasakė jam, kaip kankinasi Džastinos motina, kad jau dvejus metus nėra dukters. Jo kelionės tikslas pasidarė nebe toks svarbus, dabar buvo svarbiau kas kita — išsklaidyti Megės baimę.
— Dėl to aš kaltas, — tarė jis tvirtai.
— Jūs? — nesuprato Megė.
— Džastina ketino važiuoti su Denu į Graikiją ir yra įsitikinusi, kad jei būtų važiavusi, jis tebebūtų gyvas.
— Niekai! — tarė Megė.
— Na žinoma. Bet tik mums taip atrodo, o Džastinai ne. Jūs turit ją įtikinti.
— Aš? Jūs nesuprantat, pone Harthaimai. Džastina niekada gyvenime manęs neklausė, o dabar aš nebeturiu jai absoliučiai jokios įtakos. Ji nenori manęs net matyti.
Balse buvo girdėti neviltis, bet ne pažeminimas.
— Aš pakliuvau į tuos pačius spąstus kaip ir mano motina, — kalbėjo ji toliau paprastai, dalykiškai. — Droheda visas mano gyvenimas... namas... knygos. Čia aš esu reikalinga, čia yra prasmė gyventi. Čia žmonės, kuriems aš esu parama. Vaikams niekada mano paramos nereikėjo, jūs žinot. Niekada.
— Netiesa, ponia O’Nyl. Jei taip būtų, Džastina be jokio sąžinės graužimo galėtų parvažiuoti namo. Jūs nepakankamai vertinat jos meilę jums. Kai sakau, kad esu kaltas dėl to, ką dabar išgyvena Džastina, turiu omeny jos pasilikimą Londone per mane, norą būti su manimi. Bet kankinasi ji dėl jūsų, o ne dėl manęs.
Prabilo Megės išdidumas.
— Ji neturi teisės dėl manęs kankintis! Tegu kankinasi dėl savęs, jei taip jai reikia, bet tik ne dėl manęs. Nieku gyvu ne dėl manęs!
— Tai jūs tikit, kad ji nieko nežino apie Deną ir kardinolą?
Jos laikysena pasikeitė, tarsi jo žodžiai būtų priminę, kad dar daug kas kita yra pastatyta ant kortos, o ji išleido tai iš akių.
— Taip, — atsakė ji. — Tikiu.
— Aš atvažiavau pas jus todėl, kad Džastinai reikia jūsų pagalbos, o paprašyti neįstengia, — pasakė Raineris. — Jūs turit jų įtikinti, kad ji privalo suimti save į rankas ir vėl gyventi tikrą gyvenimą — ne Drohedos, bet savo pačios gyvenimą, kuris su Droheda neturi nieko bendra.
Jis atsilošė krėsle, užsikėlė koją ant kojos ir vėl užsidegė cigaretę.
— Džastina dabar apsivilko ašutinę, bet ne dėl ko reikėtų. Ir jai tai išaiškinti galėtumėte tik jūs. Tačiau perspėju: jei taip padarysit, ji niekada negrįš namo, o jei ir toliau galvos kaip dabar, galų gale, ko gero, susimanys grįžti čia visam laikui.
— Scena tokiai moteriai kaip Džastina dar ne viskas, — kalbėjo jis toliau, — ir ateis diena, kai ji tai supras. Tada jai prisireiks artimų žmonių — arba giminių ir Drohedos, arba manęs. — Jis nusišypsojo žvelgdamas į Megę išmintingomis akimis. — Bet vien artimų žmonių Džastinai taip pat nebus gana, ponia O’Nyl. Jei Džastina pasirinks mane, ji galės pasilikti ir sceną, o Droheda šito negali jai duoti. — Dabar jis žvelgė į ją rūsčiai, kaip į priešą. — Aš atvažiavau paprašyti jus pasistengti, kad ji pasirinktų mane. Gal jums pasirodys žiauru, kad taip kalbu, bet man ji reikalinga labiau negu jums.
Читать дальше