Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Mege, čia ponas Raineris Harthaimas, — supažindino Fiona, sustojusi prie savo krėslo.

— O! — nejučia šūktelėjo Megė, labai nustebusi, kad mato žmogų, kuris seniau užimdavo tiek vietos Džastinos laiškuose. Paskui prisiminė, kad yra šeimininkė. — Prašom, prašom sėstis, pone Harthaimai!

Jis taip pat žiūrėjo labai nustebęs.

— Jūs nė kiek nepanaši Į Džastiną, — pasakė sutrikęs.

— Taip, nepanaši, — sutiko Megė ir atsisėdo priešais.

— Aš jus palieku, Mege, ponas Harthaimas nori pasikalbėti su tavim. Kai reikės arbatos, paskambink, — paliepė Fija ir išėjo.

— Tai jūs Džastinos draugas iš Vokietijos, — tarė Megė, nežinodama, ką sakyti.

Jis išsitraukė portsigarą.

— Galima?

— Prašom.

— Gal ir jūs rūkysite, ponia O’Nyl?

— Dėkui, ne. Aš nerūkau. — Ji pasilygino suknelę. — Jūs taip toli nuo savo tėvynės, pone Harthaimai. Ar turit Australijoj reikalų?

Jis nusišypsojo pagalvojęs, ką ji pasakytų, jei sužinotų, kad jis faktiškai yra Drohedos šeimininkas. Tačiau neketino to jai sakyti, tegu visi čia mano, kad jų gerovė priklauso nuo visai nepažįstamo asmens, kuri jis pasamdė tarpininku.

— Prašom, ponia O’Nyl, vadinti mane Reineriu, — ištarė jis savo vardą taip, kaip jį tardavo Džastina, ir kartu pagalvojo, kad ši moteris negreit ims vadinti jį vardu; su svetimais ji labai santūri. — Ne, oficialių reikalų Australijoje neturiu, bet turėjau vieną svarbią priežastį. Norėjau pasimatyti su jumis.

— Su manim? — nustebo Megė. Ir tartum norėdama nuslėpti sumišimą, griebėsi saugesnės temos: — Mano broliai jus dažnai mini. Jūs buvot jiems labai malonus Romoje per Deno šventimus. — Deno vardą ji ištarė paprastai, be sielvarto, lyg dažnai jį tartų. — Tikiuosi, galėsite paviešėti keletą dienų ir su jais pasimatysite.

— Galėsiu, ponia O’Nyl, — sutiko jis lengvai.

Megei tas pokalbis pasirodė netikėtai keblus: nepažįstamas žmogus pareiškia, kad sukorė dvylika tūkstančių mylių vien norėdamas su ja pasikalbėti, o visiškai neskuba paaiškinti kodėl. Jis galų gale visai nieko, tik trupučiuką baugu su juo. Gal dėl to išmušė ją iš vėžių, kad su tokiais dar nebuvo susidūrusi. Staiga ji pamatė Džastinų visai kitokiomis akimis — jos duktė lyg niekur nieko bendrauja su tokiais žmonėmis kaip Raineris Merlingas Harthaimas! Pagaliau ji pagalvojo apie Džastinų kaip apie lygią sau moterį.

Nors nejauna ir žila, ji dar labai graži, galvojo Harthaimas, o ji sėdėjo ir mandagiai žiūrėjo į jį; jam tebebuvo keista, kad Džastina visai nepanaši į motiną, o juk Denas kaip iš akies trauktas kardinolas. Kokia ji turbūt vieniša! Tačiau jos gaila mažiau negu Džastinos, nes ji aiškiai atgavusi pusiausvyrą.

— Kaip Džastina? — paklausė Megė.

Jis truktelėjo pečiais.

— Deja, nežinau. Nemačiau jos nuo Deno mirties.

Megė neparodė nustebimo.

— Aš pati jos nemačiau nuo Deno laidotuvių, — atsiduso ji. — Tikėjausi, kad grįš namo, bet, atrodo, niekada negrįš.

Jis paguodžiamai numykė, tačiau Megė nuleido negirdom, kalbėjo toliau, bet jau kitokiu tonu, lyg ne jam, o sau pačiai:

— Droheda pasidarė kaip senelių prieglauda, — tarė ji. — Mums reikia jaunų, o jauna tik viena Džastina.

Gailesčio nebeliko; Raineris greitai palinko į Megę, jo akys blykstelėjo.

— Kalbat apie ją, tartum ji būtų daiktas, priklausantis Drohedai, — jo balsas dabar buvo šiurkštus. — Aš pareiškiu jums, ponia O’Nyl, kad taip nėra!

— Kokią teisę jūs turite spręsti, kas yra Džastina ir kam ji priklauso? — piktai paklausė Megė. — Juk pats sakėt, kad matėt ją dar prieš Deno mirtį, o nuo to laiko praėjo jau dveji metai!

— Taip, jūsų tiesa. Dveji metai. — Jis kalbėjo švelniau, naujai suvokęs, koks dabar turi būti jos gyvenimas. — Jūs laikotės labai tvirtai, ponia O’Nyl.

— Taip? — pamėgino ji nusišypsoti, žiūrėdama jam į akis.

Staiga jis pradėjo suprasti, ką bus matęs joje kardinolas, kad taip mylėjo. Džastina to neturi, bet juk ir jis nėra kardinolas Ralfas, jis ieško kita ko.

— Taip, jūs laikotės labai tvirtai, — pakartojo jis.

Ji iš karto sugavo paslėptąją prasmę ir krūptelėjo.

— Iš kur jūs žinot apie Deną ir Ralfą? — paklausė virpančiu balsu.

— Susiprotėjau. Nesijaudinkit, ponia O’Nyl, niekas daugiau nežino. Aš supratau, nes pažinojau kardinolą nuo seno, dar gerokai prieš susipažindamas su Denu. Romoje visi manė, kad kardinolas yra jūsų brolis, Deno dėdė, bet Džastina paneigė tai pačią pirmą dieną, kai mudu susitikom.

— Džastina? Nejaugi Džastina!.. — sušuko Megė.

Jis sugriebė Megę už rankos — ji paklaikusiai daužė kumščiu sau į kelį.

— Ne, ne, ne, ponia O’Nyl! Džastina to net nenumano ir duok Dieve, kad niekada nesužinotų! Ji šiaip netyčia prasitarė, patikėkite!

— Ar jūs tuo įsitikinęs?

— Taip, prisiekiu.

— Tai dėl Dievo, kodėl gi ji neparvažiuoja namo? Kodėl manęs neaplanko? Kodėl nenori manęs nė matyti?

Ne tik žodžiai, bet ir ilgesys balse pasakė jam, kaip kankinasi Džastinos motina, kad jau dvejus metus nėra dukters. Jo kelionės tikslas pasidarė nebe toks svarbus, dabar buvo svarbiau kas kita — išsklaidyti Megės baimę.

— Dėl to aš kaltas, — tarė jis tvirtai.

— Jūs? — nesuprato Megė.

— Džastina ketino važiuoti su Denu į Graikiją ir yra įsitikinusi, kad jei būtų važiavusi, jis tebebūtų gyvas.

— Niekai! — tarė Megė.

— Na žinoma. Bet tik mums taip atrodo, o Džastinai ne. Jūs turit ją įtikinti.

— Aš? Jūs nesuprantat, pone Harthaimai. Džastina niekada gyvenime manęs neklausė, o dabar aš nebeturiu jai absoliučiai jokios įtakos. Ji nenori manęs net matyti.

Balse buvo girdėti neviltis, bet ne pažeminimas.

— Aš pakliuvau į tuos pačius spąstus kaip ir mano motina, — kalbėjo ji toliau paprastai, dalykiškai. — Droheda visas mano gyvenimas... namas... knygos. Čia aš esu reikalinga, čia yra prasmė gyventi. Čia žmonės, kuriems aš esu parama. Vaikams niekada mano paramos nereikėjo, jūs žinot. Niekada.

— Netiesa, ponia O’Nyl. Jei taip būtų, Džastina be jokio sąžinės graužimo galėtų parvažiuoti namo. Jūs nepakankamai vertinat jos meilę jums. Kai sakau, kad esu kaltas dėl to, ką dabar išgyvena Džastina, turiu omeny jos pasilikimą Londone per mane, norą būti su manimi. Bet kankinasi ji dėl jūsų, o ne dėl manęs.

Prabilo Megės išdidumas.

— Ji neturi teisės dėl manęs kankintis! Tegu kankinasi dėl savęs, jei taip jai reikia, bet tik ne dėl manęs. Nieku gyvu ne dėl manęs!

— Tai jūs tikit, kad ji nieko nežino apie Deną ir kardinolą?

Jos laikysena pasikeitė, tarsi jo žodžiai būtų priminę, kad dar daug kas kita yra pastatyta ant kortos, o ji išleido tai iš akių.

— Taip, — atsakė ji. — Tikiu.

— Aš atvažiavau pas jus todėl, kad Džastinai reikia jūsų pagalbos, o paprašyti neįstengia, — pasakė Raineris. — Jūs turit jų įtikinti, kad ji privalo suimti save į rankas ir vėl gyventi tikrą gyvenimą — ne Drohedos, bet savo pačios gyvenimą, kuris su Droheda neturi nieko bendra.

Jis atsilošė krėsle, užsikėlė koją ant kojos ir vėl užsidegė cigaretę.

— Džastina dabar apsivilko ašutinę, bet ne dėl ko reikėtų. Ir jai tai išaiškinti galėtumėte tik jūs. Tačiau perspėju: jei taip padarysit, ji niekada negrįš namo, o jei ir toliau galvos kaip dabar, galų gale, ko gero, susimanys grįžti čia visam laikui.

— Scena tokiai moteriai kaip Džastina dar ne viskas, — kalbėjo jis toliau, — ir ateis diena, kai ji tai supras. Tada jai prisireiks artimų žmonių — arba giminių ir Drohedos, arba manęs. — Jis nusišypsojo žvelgdamas į Megę išmintingomis akimis. — Bet vien artimų žmonių Džastinai taip pat nebus gana, ponia O’Nyl. Jei Džastina pasirinks mane, ji galės pasilikti ir sceną, o Droheda šito negali jai duoti. — Dabar jis žvelgė į ją rūsčiai, kaip į priešą. — Aš atvažiavau paprašyti jus pasistengti, kad ji pasirinktų mane. Gal jums pasirodys žiauru, kad taip kalbu, bet man ji reikalinga labiau negu jums.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x