Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Kas atsitiko? — nekantriai pakartojo jis, susirūpinęs ir išsigandęs.

Megė pakėlė akis nuo savo kojų ir įdėmiai pažvelgė į jį.

Jos akyse kažkas baisaus, kažkas taip juoda ir šalta, jog pagaugai eina per odą; jis nejučia pakėlė ranką ir persibraukė per pašiurpusį sprandą.

— Deno nebėra, — pasakė Megė.

Jo ranka nusviro, nukrito lyg skudurinės lėlės ant purpurinio skreito, jis susmuko krėsle.

— Nebėra? — pakartojo iš lėto. — Nebėra Deno?

— Taip. Nuskendo prieš šešias dienas Kretoje, gelbėdamas kažkokias moteris.

Jis pasilenkė į priekį, užsidengė veidą rankomis.

— Nuskendo? — išgirdo Megė nuslopusį balsą. — Denas nuskendo? Mano gražusis berniukas? Neįmanoma! Denas... tobulas kunigas... koks aš neįstengiau būti. Jis turėjo visa, ko man stigo. — Balsas trūkinėjo. — Jis visada turėjo tai... mes visi pripažinom... visi, kurie nesam tobuli kunigai. Nuskendo? O Dieve gailestingas!

— Duok tam savo gailestingam Dievui ramybę, Ralfai, — tarė nepažįstamoji, sėdinti priešais. — Yra svarbesnių dalykų. Aš atvažiavau pagalbos, o ne žiūrėti į tavo sielvartą. Visas tas valandas lėktuve aš galvojau, kaip turėsiu tau pasakyti, visas valandas tik spoksojau pro langą į debesis ir žinojau, kad Deno nebėra. Po šito tavo skausmas manęs nejaudina.

Ir vis dėlto, kai jis, atitraukęs rankas, pakėlė veidą, jos užmirusi širdis sutvinksėjo, pašoko, ėmė daužytis. Deno veidas, jame įbrėžta tokia kančia, kokios Denui jau neteks patirti. O, dėkui Dievui! Dėkui Dievui, kad jis miręs, jam nereikės iškentėti to, ką iškentėjo šitas vyriškis, ką iškentėjau aš. Geriau būti mirusiam, negu kęsti tokį skausmą.

— Kuo aš galiu padėti, Mege? — paklausė jis tyliai, užgniauždamas savo jausmus ir imdamasis jos dvasios vadovo vaidmens.

— Graikijoj suirutė. Deną palaidojo kažkur Kretoj, ir aš negaliu sužinoti nei kur, nei kada, nei kodėl. Nebent dėl pilietinio karo jie labai ilgai negavo mano nurodymo parsiųsti jį lėktuvu namo, o Kretoje karšta kaip Australijoj. Kai niekas neatsišaukė, ten pagalvojo, kad jis neturi giminių, ir palaidojo. — Megė pasilenkė į priekį visa įsitempusi. — Ralfai, aš noriu atgauti savo berniuką, noriu jį atrasti ir parsigabenti, kad jis gulėtų ten, kur gimė ir užaugo, Drohedoj. Džimsui pažadėjau, kad jį pargabensiu į Drohedą, ir savo pažadą ištesėsiu, nors ir keliais reikėtų peršliaužti visas Kretos kapines. Net nemanyk paguldyti jį Romoje prie visų kunigų, Ralfai, kol gyva būsiu, taip nebus, aš per įstatymus jį išsireikalausiu. Jis turi grįžti namo.

— Niekas to neginčys, Mege, — švelniai pasakė jis. — Bažnyčiai tik reikia, kad jis būtų palaidotas pašventintoje žemėje. Aš pats esu pareiškęs norą, kad mane palaidotų Drohedoje.

— Aš negaliu prasimušti pro visą tą biurokratizmą, — kalbėjo toliau Megė, neklausydama jo. — Graikiškai nemoku, neturiu jokios galios nei įtakos. Todėl ir atėjau pas tave, Ralfai, pasinaudoti tavo galia ir įtaka. Grąžink man sūnų, Ralfai!

— Nesijaudink, Mege, mes jį grąžinsim, gal tik nelabai greitai. Dabar valdžioje kairieji, jie nusistatę prieš katalikus. Tačiau Graikijoje aš turiu draugų, ir viskas bus padaryta. Aš tuoj paleisiu suktis visus ratukus, nesijaudink. Jis yra Šventosios Katalikų bažnyčios kunigas, ir mes jį susigrąžinsim.

Jis jau buvo besiekiąs varpelio virvutės, bet nuo ledinio įnirtusio Megės žvilgsnio sustojo.

— Tu nesupratai, Ralfai. Aš nenoriu užsukti ratukų. Aš noriu susigrąžinti sūnų ne po savaitės ar mėnesio, o tuoj pat! Tu moki graikiškai, gali gauti vizas sau ir man, tu prasimuši. Važiuokim kartu į Graikiją, tuoj pat, padėk man atgauti sūnų.

Daug kas atsispindėjo jo akyse: švelnumas, užuojauta, sukrėtimas, sielvartas. Bet jo akyse buvo ir Bažnyčios tarno žvilgsnis — blaivus, logiškas, protingas.

— Mege, aš myliu tavo sūnų kaip savo paties, bet dabar negaliu išvykti iš Romos. Aš nesu laisvas asmuo — turėtum tai žinoti geriau už kitus. Kad ir kaip tave užjaučiu, kad ir kaip liūdžiu pats, aš negaliu išvažiuoti iš Romos per patį tokio svarbaus kongreso vidurį. Aš esu Šventojo Tėvo padėjėjas.

Ji atšlijo apstulbusi, įsižeidusi, paskui pakraipė galvą ir vos šyptelėjo, tartum pamačiusi, kad jos neklauso kažkoks negyvas daiktas; galiausiai suvirpėjo, apsilaižė lūpas ir lyg kam pasiryžusi išsitiesė krėsle.

— Ar tikrai tu myli mano sūnų kaip savo paties, Ralfai? — paklausė ji. — O ką tu darytum, jei čia būtų tavo sūnus? Ar taip ir pasakytum jo motinai: „Labai atsiprašau, bet aš neturiu laiko”? Ar pasakytum šitaip savo sūnaus motinai?

Deno akys, ir vis dėlto ne Deno. Žiūri į ją sumišusios, pilnos kančios, bejėgės.

— Aš neturiu sūnaus, — prašneko jis, — bet tarp daugelio dalykų, išmoktų iš tavo sūnaus, aš išmokau ir tokį: kad ir kaip būtų sunku, pirmiausia privalau atlikti savo priedermę Visagaliam Dievui.

— Denas buvo ir tavo sūnus, — pasakė Megė.

Jis nesusigaudydamas pažiūrėjo į ją.

— Ką?

— Aš pasakiau: Denas buvo ir tavo sūnus. Jis buvo pradėtas Metloke. Denas tavo, ne Luko O’Nylo.

— Tai... tai netiesa!

— Aš norėjau tau šito nesakyti niekada, net ir dabar, — tarė ji. — Ko turėčiau tau meluoti?

— Kad galėtum susigrąžinti Deną, — ištarė jis silpnu balsu.

Megė atsistojo, priėjo prie jo krėslo, apmušto raudonu brokatu, paėmė liesą ir sausą kaip pergamentas jo ranką, pasilenkė ir pabučiavo žiedą; nuo jos kvėpavimo tariant žodžius rubinas apsiblausė.

— Viskuo, kas tau yra šventa, Ralfai, aš prisiekiu, kad Denas tavo sūnus. Jis nebuvo ir negalėjo būti Luko. Prisiekiu jo mirtim.

Pasigirdo aimana, pro pragaro vartus įeinančios sielos šauksmas. Ralfas de Brikasaras parkrito ant tamsiai raudono kilimo nelyginant skaisti ką tik išlieto kraujo dėmė ir pravirko susiėmęs galvą rankomis, pirštus suleidęs į plaukus.

— Taip, verk! — pasakė Megė. — Verk dabar, kai jau žinai. Gerai, kad nors vienas iš tėvų gali lieti dėl jo ašaras. Verk, Ralfai! Dvidešimt šešerius metus aš turėjau tavo sūnų, o tu nežinojai, nesupratai. Net nepastebėjai, kad jūs panašūs kaip du vandens lašai! Mano motina priėmė jį, kai gimdžiau, ir ji suprato, o tu ne. Tavo rankos, kojos, tavo veidas, tavo akys, visas tavo kūnas. Tik plaukų spalvą jis turėjo savo, visa kita buvo kaip tavo. Ar dabar supranti? Kai siunčiau jį čia, parašiau tau: „Grąžinu, ką pavogiau”. Atsimeni? Tik pavogėm mes abu, Ralfai. Pavogėm tai, ką tu buvai savo įžadais atidavęs Dievui, ir dabar abu turim atsakyti.

Ji sėdėjo krėsle nepermaldaujama, negailestinga ir žiūrėjo į kančios draskomą žmogų purpurine sutana.

— Aš mylėjau tave, Ralfai, bet tu niekada nebuvai mano. Kas atiteko man iš tavęs, tas buvo pavogta. Aš išplėšiau iš tavęs Deną, tik tiek ir tegavau. Buvau prisiekusi, kad tu niekada to nesužinosi, kad negalėtum atimti jo iš manęs. Bet paskui jis pats savo valia nuėjo pas tave. Vadino tave tobulu kunigu. Kaip juokinga! Bet nė už ką pasaulyje nebūčiau įdavusi tau į rankas to ginklo — žinojimo, kad jis tavo sūnus. Jeigu ne tai, kas dabar atsitiko! Tik dėl to pasakiau. Bet dabar tai nebesvarbu. Jis nebepriklauso nei tau, nei man. Jis priklauso Dievui.

Kardinolas de Brikasaras išsinuomojo Atėnuose privatų lėktuvą; trise — jis, Megė ir Džastina — pargabeno Deną namo į Drohedą, tylūs sėdėjo lėktuve gyvieji, tylus gulėjo karste mirusysis, kuriam nieko šioje žemėje nebereikėjo.

Turiu atlaikyti šias mišias, rekviem savo sūnui. Mano sūnus, mano kūno dalelė. Taip, Mege, aš tavimi tikiu. Kiek atsipeikėjęs būčiau patikėjęs ir be tos baisios tavo priesaikos. Vitorijas suprato iš pirmo žvilgsnio, kai tik pamatė berniuką, aš taip pat turbūt žinojau širdies gilumoj. Kai išgirdau jį juokiantis tarp rožių, tai buvo tavo juokas... bet jis pažvelgė į mane mano akimis, kokios jos buvo nekaltais vaikystės metais. Fija suprato. Anė Miuler suprato. Bet mes, vyrai, ne. Neverti buvom, kad mums pasakytų. Jūs, moterys, taip manot ir saugot savo paslaptis keršydamos už paniekinimą, už tai, kad Dievas nesukūrė jūsų pagal savo paveikslą. Vitorijas žinojo, bet moteriška jo prigimtis liepė tylėti.