Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Bet telefonas skambino ir skambino. Gal čia Reinas? Ši mintis išjudino iš apsnūdimo, Džastina atsikėlė ir nusvirduliavo į svetainę. Vokiečių parlamentas susirinkęs į svarbią neatidėliotiną sesiją, Reino ji nematė jau visą savaitę, ir nėra ko tikėtis, kad susitiks anksčiau kaip dar po savaitės. Bet gal krizė ten jau išsisprendė, ir jis skambina, kad atvažiuoja.

— Alio?

— Panelė Džastina O’Nyl?

— Taip, aš klausau.

— Čia Australijos konsulatas, skambiname iš Oldvičo, suprantat? — Balso intonacijos buvo angliškos, vyriškis pasisakė ir pavardę, bet Džastina praleido negirdom, nes dabar reikėjo apsiprasti su faktu, kad skambina ne Reinas.

— Gerai, tegu bus Australijos konsulatas.

Žiovaudama ji stovėjo ant vienos kojos ir kasėsi ją kitos padu.

— Ar jūs turite brolį, poną Deną O’Nylą?

Džastinos akys plačiai atsimerkė.

— Taip, turiu.

— Ar jis šiuo metu Graikijoje, panele O’Nyl?

Abi kojos tvirtai įsirėmė į kilimą.

— Taip, teisingai.

Jai neatėjo į galvą pataisyti kalbant jį į, paaiškinti, kad Denas ne ponas, o kunigas.

— Panele O’Nyl, aš labai apgailestauju, man teko sunki pareiga pranešti jums blogą žinią.

— Blogą žinią? Blogą žinią? Kaip? Kas yra? Kas atsitiko?

— Labai apgailestauju, bet turiu jums pranešti, kad jūsų brolis, ponas Denas O’Nylas, vakar nuskendo Kretoje, kaip supratau, žuvo didvyriškai, gelbėdamas skęstančius. Tačiau suprantate, Graikijoje dabar perversmas, ir mus pasiekusi informacija nepilna ir, galimas dalykas, ne visai tiksli.

Telefonas stovėjo ant stalelio prie sienos, ir Džastina visu svoriu atsirėmė į ją, kelius pakirto, ji lėtai ėmė slinkti žemyn ir susmuko ant grindų. Ji neverkė ir nesijuokė, garsai, kuriuos ji tarė, buvo kažkas per vidurį, aiškiai girdimi kūkčiojimai. Denas nuskendo. Kukt. Denas nebegyvas. Kukt. Kreta... Denas... nuskendo. Kukt. Nebėra. Nebėra.

— Panele O’Nyl? Ar jūs klausot? Panele O’Nyl? — atkakliai klausė balsas ragelyje.

Mirė. Nuskendo. Mano brolis!

— Panele O’Nyl, atsakykit!

— Taip, taip, taip, taip, taip! O Dieve, aš klausau!

— Kaip suprantu, jūs esat artimiausia jo giminė, todėl mums reikia jūsų nurodymų, ką daryti su lavonu. Panele O’Nyl, ar jūs klausot?

— Taip, taip!

— Kaip pasakysite, ką daryti su lavonu, panele O’Nyl?

Lavonas! Jis dabar lavonas, nors sakytų „jo lavonas”, bet ne, tiktai lavonas. Denas, mano Denas. Jis yra lavonas.

— Artimiausia giminė? — išgirdo ji savo balsą, ploną ir silpną, traukomą kūkčiojimų. — Aš nesu Denui artimiausia. Artimiausia turbūt mama.

Tyla.

— Labai blogai, panele O’Nyl. Jei jūs nesat artimiausia, mes gaištam brangų laiką. — Pro mandagią užuojautą prasiveržė nekantravimas. — Jūs, matyt, nesuprantate, kad Graikijoje dabar vyksta perversmas, o nelaimė atsitiko Kretoje, ji dar toliau ir sunkiau užmegzti ryšį. Suprantate? Susisiekti su Atėnais faktiškai neįmanoma, ir mums duotas nurodymas nedelsiant pranešti artimiausių giminių norą, kaip pasielgti su lavonu. Ar jūsų motina namie? Gal galėtumėt ją pakviesti?

— Jos čia nėra. Ji Australijoj.

— Australijoj? O Viešpatie, dar blogiau! Dabar mes turėsim siųsti į Australiją telegramą, vėl susitrukdys. Jei jūs nesat artimiausia giminė, panele O’Nyl, tai kodėl jūsų brolio pase taip parašyta?

— Nežinau, — atsakė Džastina ir susigriebė, kad juokiasi.

— Duokit savo motinos adresą Australijoje, mes tuoj pat jai telegrafuosime. Mums reikia žinoti, ką daryti su lavonu! Kol telegramos suvaikščios, praeis dar dvylika valandų, manau, suprantat. Viskas ir taip sudėtinga, o čia dar tokia painiava.

— Tai paskambinkit jai. Negaiškit laiko su telegramom.

— Mūsų biudžete nenumatytos išlaidos tarptautiniams pokalbiams telefonu, panele O’Nyl, — griežtai atsakė balsas. — Tai prašom sakyti savo motinos pavardę ir adresą.

— Ponia Megė O’Nyl, — padiktavo Džastina. — Droheda, Džilenbounas, Naujasis Pietų Velsas, Australija. — Nežinomus jam pavadinimus ji susakė paraidžiui.

— Dar kartą reiškiu jums nuoširdžią užuojautą, panele O’Nyl.

Ragelyje klaktelėjo, pasigirdo vientisas gaudesys — linija laisva.

Džastina sėdėjo ant grindų, ragelį paleido ant kelių. Tai klaida, viskas paaiškės. Kad nuskęstų Denas, kuris plaukia kaip čempionas! Ne, tai netiesa! Bet tai tiesa, Džastina, tu pati žinai, nevažiavai kartu, nesaugojai jo, ir jis paskendo. Buvai jo gynėja nuo pat kūdikystės ir dabar turėjai ten būti. Jei nebūtum galėjusi išgelbėti, būtum nuskendusi kartu su juo. O nevažiavai su juo tik todėl, kad norėjai į Londoną, norėjai prisišaukti Reiną, norėjai su juo mylėtis.

Kaip sunku galvoti. Viskas taip sunku. Nieko ji nebegali daryti, net kojos neklauso. Neįmanoma atsikelti, ji niekad nebeatsikels. Sąmonėje nebeliko vietos niekam, tik Denui, ir mintys vis arčiau ir arčiau sukosi apie Deną. Kol staiga ji pagalvojo apie motiną ir apie visus Drohedoje. O Dieve, praneš ir ten, praneš mamai, visi sužinos. Mama net nematė, koks mielas buvo jo veidas tą paskutinę dieną Romoje. Telegramą greičiausiai nusius į Džilio policiją, ir senasis seržantas Ernas sės į savo automobilį, nuvažiuos visas tas mylias iki Drohedos ir pasakys mamai, kad jos vienintelio sūnaus nebėra gyvo. Ne jam dera tai padaryti, jis beveik visai svetimas. Ponia O’Nyl, reiškiu jums nuoširdžią, kuo nuoširdžiausią užuojautą, jūsų sūnus nebegyvas. Atsainūs, mandagūs, tušti žodžiai... Ne! Aš negaliu leisti, kad jai taip pasakytų, jai, juk ji ir mano motina! Ne taip, ne taip, kaip aš turėjau tai išgirsti.

Džastina nusitraukė ant kelių visų aparatą, pakėlė ragelį prie ausies, surinko numerį.

— Stotis? Prašom tarptautinę. Alio? Noriu užsakyti skubų su Australija, Džilenbounas vienas du vienas du. Ir labai prašau, kuo greičiau.

Atsiliepė pati Megė. Buvo vėlu, Fiona jau gulėjo. O Megei tuo metu anksti gulti nesinorėjo, ji sėdėdavo ir klausydavosi svirplių ir varlių, snūduriuodavo su knyga, galvodavo apie praeitį.

— Alio?

— Jums skambina iš Londono, ponia O’Nyl, — pranešė Heizlė iš Džilio.

— Sveika, Džastina, — ramiai tarė Megė. Džasė retkarčiais paskambindavo, pasiklausdavo, kaip klojasi.

— Mama? Čia tu, mama?

— Taip, čia aš, — švelniai atsakė Megė, pajutusi, kad Džastinos balsas kaip nesavas.

— Mama! Oi, mama! — Ragelyje pasigirdo lyg kūkčiojimas, lyg rauda. — Mama, Deno nebėra gyvo! Nebėra!

Žemė atsivėrė po kojų. Gili gili duobė, bedugnė. Megė įkrito, virš galvos susivėrė kraštai, ir ji niekada, niekada, kol bus gyva, iš ten neišlips. Ką dar gali dievai padaryti? Nežinojo, kai šito klausė. Kaip galėjo klausti, kaip galėjo nežinoti? Neerzink dievų, jie mėgsta keršyti. Manė, kad pagaliau bus už viską atsiteisusi — kai nenuvažiavo pasižiūrėti į jį pačią gražiausią jo gyvenimo akimirką, pasidžiaugti jo džiaugsmu. Denas bus laisvas ir nuo atpildo, ir nuo jos. Ji nematys jo veido, brangiausio pasaulyje, ir tuo atsiteis. Duobės kraštai susiglaudė, trūksta oro. Megė stovėjo ir suvokė — per vėlu.

— Džastina, brangioji mano, nusiramink, — tarė Megė tvirtai, balsas nesuvirpėjo. — Nusiramink ir papasakok. Ar tu tikrai žinai?

— Man paskambino iš Australijos konsulato, pamanė, kad aš jam artimiausia giminė. Kažkoks siaubingas tipas, ir tiktai klausė, ką aš noriu daryti su lavonu. Visą laiką sakė apie Deną „lavonas”. Lyg jis nebeturėtų vardo, o būtų nei šis, nei tas. — Megė išgirdo jos kuktelėjimą. — Dieve, kaip tam žmogėnui turbūt buvo bjauru kalbėti! Mama, mama, Deno nebėra!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x