Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Bet telefonas skambino ir skambino. Gal čia Reinas? Ši mintis išjudino iš apsnūdimo, Džastina atsikėlė ir nusvirduliavo į svetainę. Vokiečių parlamentas susirinkęs į svarbią neatidėliotiną sesiją, Reino ji nematė jau visą savaitę, ir nėra ko tikėtis, kad susitiks anksčiau kaip dar po savaitės. Bet gal krizė ten jau išsisprendė, ir jis skambina, kad atvažiuoja.

— Alio?

— Panelė Džastina O’Nyl?

— Taip, aš klausau.

— Čia Australijos konsulatas, skambiname iš Oldvičo, suprantat? — Balso intonacijos buvo angliškos, vyriškis pasisakė ir pavardę, bet Džastina praleido negirdom, nes dabar reikėjo apsiprasti su faktu, kad skambina ne Reinas.

— Gerai, tegu bus Australijos konsulatas.

Žiovaudama ji stovėjo ant vienos kojos ir kasėsi ją kitos padu.

— Ar jūs turite brolį, poną Deną O’Nylą?

Džastinos akys plačiai atsimerkė.

— Taip, turiu.

— Ar jis šiuo metu Graikijoje, panele O’Nyl?

Abi kojos tvirtai įsirėmė į kilimą.

— Taip, teisingai.

Jai neatėjo į galvą pataisyti kalbant jį į, paaiškinti, kad Denas ne ponas, o kunigas.

— Panele O’Nyl, aš labai apgailestauju, man teko sunki pareiga pranešti jums blogą žinią.

— Blogą žinią? Blogą žinią? Kaip? Kas yra? Kas atsitiko?

— Labai apgailestauju, bet turiu jums pranešti, kad jūsų brolis, ponas Denas O’Nylas, vakar nuskendo Kretoje, kaip supratau, žuvo didvyriškai, gelbėdamas skęstančius. Tačiau suprantate, Graikijoje dabar perversmas, ir mus pasiekusi informacija nepilna ir, galimas dalykas, ne visai tiksli.

Telefonas stovėjo ant stalelio prie sienos, ir Džastina visu svoriu atsirėmė į ją, kelius pakirto, ji lėtai ėmė slinkti žemyn ir susmuko ant grindų. Ji neverkė ir nesijuokė, garsai, kuriuos ji tarė, buvo kažkas per vidurį, aiškiai girdimi kūkčiojimai. Denas nuskendo. Kukt. Denas nebegyvas. Kukt. Kreta... Denas... nuskendo. Kukt. Nebėra. Nebėra.

— Panele O’Nyl? Ar jūs klausot? Panele O’Nyl? — atkakliai klausė balsas ragelyje.

Mirė. Nuskendo. Mano brolis!

— Panele O’Nyl, atsakykit!

— Taip, taip, taip, taip, taip! O Dieve, aš klausau!

— Kaip suprantu, jūs esat artimiausia jo giminė, todėl mums reikia jūsų nurodymų, ką daryti su lavonu. Panele O’Nyl, ar jūs klausot?

— Taip, taip!

— Kaip pasakysite, ką daryti su lavonu, panele O’Nyl?

Lavonas! Jis dabar lavonas, nors sakytų „jo lavonas”, bet ne, tiktai lavonas. Denas, mano Denas. Jis yra lavonas.

— Artimiausia giminė? — išgirdo ji savo balsą, ploną ir silpną, traukomą kūkčiojimų. — Aš nesu Denui artimiausia. Artimiausia turbūt mama.

Tyla.

— Labai blogai, panele O’Nyl. Jei jūs nesat artimiausia, mes gaištam brangų laiką. — Pro mandagią užuojautą prasiveržė nekantravimas. — Jūs, matyt, nesuprantate, kad Graikijoje dabar vyksta perversmas, o nelaimė atsitiko Kretoje, ji dar toliau ir sunkiau užmegzti ryšį. Suprantate? Susisiekti su Atėnais faktiškai neįmanoma, ir mums duotas nurodymas nedelsiant pranešti artimiausių giminių norą, kaip pasielgti su lavonu. Ar jūsų motina namie? Gal galėtumėt ją pakviesti?

— Jos čia nėra. Ji Australijoj.

— Australijoj? O Viešpatie, dar blogiau! Dabar mes turėsim siųsti į Australiją telegramą, vėl susitrukdys. Jei jūs nesat artimiausia giminė, panele O’Nyl, tai kodėl jūsų brolio pase taip parašyta?

— Nežinau, — atsakė Džastina ir susigriebė, kad juokiasi.

— Duokit savo motinos adresą Australijoje, mes tuoj pat jai telegrafuosime. Mums reikia žinoti, ką daryti su lavonu! Kol telegramos suvaikščios, praeis dar dvylika valandų, manau, suprantat. Viskas ir taip sudėtinga, o čia dar tokia painiava.

— Tai paskambinkit jai. Negaiškit laiko su telegramom.

— Mūsų biudžete nenumatytos išlaidos tarptautiniams pokalbiams telefonu, panele O’Nyl, — griežtai atsakė balsas. — Tai prašom sakyti savo motinos pavardę ir adresą.

— Ponia Megė O’Nyl, — padiktavo Džastina. — Droheda, Džilenbounas, Naujasis Pietų Velsas, Australija. — Nežinomus jam pavadinimus ji susakė paraidžiui.

— Dar kartą reiškiu jums nuoširdžią užuojautą, panele O’Nyl.

Ragelyje klaktelėjo, pasigirdo vientisas gaudesys — linija laisva.

Džastina sėdėjo ant grindų, ragelį paleido ant kelių. Tai klaida, viskas paaiškės. Kad nuskęstų Denas, kuris plaukia kaip čempionas! Ne, tai netiesa! Bet tai tiesa, Džastina, tu pati žinai, nevažiavai kartu, nesaugojai jo, ir jis paskendo. Buvai jo gynėja nuo pat kūdikystės ir dabar turėjai ten būti. Jei nebūtum galėjusi išgelbėti, būtum nuskendusi kartu su juo. O nevažiavai su juo tik todėl, kad norėjai į Londoną, norėjai prisišaukti Reiną, norėjai su juo mylėtis.

Kaip sunku galvoti. Viskas taip sunku. Nieko ji nebegali daryti, net kojos neklauso. Neįmanoma atsikelti, ji niekad nebeatsikels. Sąmonėje nebeliko vietos niekam, tik Denui, ir mintys vis arčiau ir arčiau sukosi apie Deną. Kol staiga ji pagalvojo apie motiną ir apie visus Drohedoje. O Dieve, praneš ir ten, praneš mamai, visi sužinos. Mama net nematė, koks mielas buvo jo veidas tą paskutinę dieną Romoje. Telegramą greičiausiai nusius į Džilio policiją, ir senasis seržantas Ernas sės į savo automobilį, nuvažiuos visas tas mylias iki Drohedos ir pasakys mamai, kad jos vienintelio sūnaus nebėra gyvo. Ne jam dera tai padaryti, jis beveik visai svetimas. Ponia O’Nyl, reiškiu jums nuoširdžią, kuo nuoširdžiausią užuojautą, jūsų sūnus nebegyvas. Atsainūs, mandagūs, tušti žodžiai... Ne! Aš negaliu leisti, kad jai taip pasakytų, jai, juk ji ir mano motina! Ne taip, ne taip, kaip aš turėjau tai išgirsti.

Džastina nusitraukė ant kelių visų aparatą, pakėlė ragelį prie ausies, surinko numerį.

— Stotis? Prašom tarptautinę. Alio? Noriu užsakyti skubų su Australija, Džilenbounas vienas du vienas du. Ir labai prašau, kuo greičiau.

Atsiliepė pati Megė. Buvo vėlu, Fiona jau gulėjo. O Megei tuo metu anksti gulti nesinorėjo, ji sėdėdavo ir klausydavosi svirplių ir varlių, snūduriuodavo su knyga, galvodavo apie praeitį.

— Alio?

— Jums skambina iš Londono, ponia O’Nyl, — pranešė Heizlė iš Džilio.

— Sveika, Džastina, — ramiai tarė Megė. Džasė retkarčiais paskambindavo, pasiklausdavo, kaip klojasi.

— Mama? Čia tu, mama?

— Taip, čia aš, — švelniai atsakė Megė, pajutusi, kad Džastinos balsas kaip nesavas.

— Mama! Oi, mama! — Ragelyje pasigirdo lyg kūkčiojimas, lyg rauda. — Mama, Deno nebėra gyvo! Nebėra!

Žemė atsivėrė po kojų. Gili gili duobė, bedugnė. Megė įkrito, virš galvos susivėrė kraštai, ir ji niekada, niekada, kol bus gyva, iš ten neišlips. Ką dar gali dievai padaryti? Nežinojo, kai šito klausė. Kaip galėjo klausti, kaip galėjo nežinoti? Neerzink dievų, jie mėgsta keršyti. Manė, kad pagaliau bus už viską atsiteisusi — kai nenuvažiavo pasižiūrėti į jį pačią gražiausią jo gyvenimo akimirką, pasidžiaugti jo džiaugsmu. Denas bus laisvas ir nuo atpildo, ir nuo jos. Ji nematys jo veido, brangiausio pasaulyje, ir tuo atsiteis. Duobės kraštai susiglaudė, trūksta oro. Megė stovėjo ir suvokė — per vėlu.

— Džastina, brangioji mano, nusiramink, — tarė Megė tvirtai, balsas nesuvirpėjo. — Nusiramink ir papasakok. Ar tu tikrai žinai?

— Man paskambino iš Australijos konsulato, pamanė, kad aš jam artimiausia giminė. Kažkoks siaubingas tipas, ir tiktai klausė, ką aš noriu daryti su lavonu. Visą laiką sakė apie Deną „lavonas”. Lyg jis nebeturėtų vardo, o būtų nei šis, nei tas. — Megė išgirdo jos kuktelėjimą. — Dieve, kaip tam žmogėnui turbūt buvo bjauru kalbėti! Mama, mama, Deno nebėra!