Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Gyventi tame name, Botvel Gardense, buvo kur kas įdomiau, negu lavintis Kaloudeno teatre, kur ištisai teko tūnoti užkulisiuose, žiūrėti, kaip repetuoja kiti, retkarčiais pabūti statiste ir mokytis ilgiausias Šekspyro, Šo ir Šeridano ištraukas.

Botvel Gardense buvo iš viso šeši butai, be tų kambarių, kuriuose gyveno pati šeimininkė, ponia Divain. Šešiasdešimt penkerių metų ponia Divain buvo gimusi Londone, turėjo kiek išvirtusias akis ir įprotį gailiai šnirpščioti nosimi, didžiai niekino Australiją ir australus, tačiau nemanė esant žema plėšti iš jų nuomą. Didžiausias jos rūpestis buvo išlaidos dujoms ir elektrai, o didžiausia silpnybė — Džastinos artimiausias kaimynas, jaunas anglas, kuris linksmai naudojosi savo tautiniu pranašumu.

— Aš nieko prieš kai kada pamaloninti senutėlę, pasikalbėti apie tėvynę, — prisipažino jis Džastinai. — Užtat ji prie manęs nesikabina. Jums, mergytės, net žiemą neleidžia įsijungti elektrinių radiatorių, o man pati davė ir leidžia šildytis nors ir visą vasarą, jei užsimanyčiau.

— Kiaulė, — abejingai pasakė Džastina.

Jis buvo komivojažierius, Piteris Vilkinsas. Jį patraukė šviesios intriguojančios Džastinos akys, ir jis pakvietė:

— Užsuk kada, išgersim arbatos.

Džastina ėmė užsukinėti, ištaikydama laiką, kai aplinkui pavydžiai nešniukštinėjo ponia Divain, ir puikiai įgudo atsiginti nuo Piterio. Visokie darbai Drohedoje bei jodinėjimas buvo sustiprinę ją fiziškai, o kad žemiau juostos smūgiuoti nedera, jai buvo nė motais.

— Eik tu po velnių, Džastina! — Piteris kone užduso nuo skausmo, net ašaros ištryško. — Gana jau laužytis, mergyt. Vis tiek amžinai nekalta nebūsi. Juk ne Viktorijos laikų Anglijoj gyvenam, visai nėra reikalo saugot save, kol ištekėsi.

— Aš ir neketinu saugot save, kol ištekėsiu, — atsakė Džastina, taisydamasi suknelę. — Tik dar nenusprendžiau, kam suteiksiu tą garbę.

— Yra kam girtis! — piktai atšovė jis; Džastina sudavė tikrai skaudžiai.

— Žinau, Pitai. Aš — vieni šakaliai, manęs neįžeisi. Tačiau kiek vyrų nepaiso kokia, kad tik būtum neliesta.

— Ir moterų! Pažiūrėk į apačią!

— Žinau, žinau, — atsakė Džastina.

Dvi merginos, gyvenančios apačioje, buvo lesbietės ir labai apsidžiaugė Džastinai atsikėlus, kol pagaliau susigaudę, kad jos ne tik jai nerūpi, bet nekelia nė mažiausio susidomėjimo. Iš pradžių Džastina nesuprato jų užuominų, bet kai jos narsiai viską išdėstė kuo aiškiausiai, ji tik abejingai truktelėjo pečiais. Po kurio laiko santykiai nusistovėjo geri, ir su savo bėdomis jos bėgdavo pasiguosti pas Džastiną, ji pasidarė neutralia jų patikėtine, saugiu uostu per audras; davusi laidų, ištraukė Bilę iš kalėjimo, nuvežė Bobę į ligoninę, kad išplautų skrandį, kai toji labai susipykusi su Bile kažko prisirijo, bet nepalaikydavo nė vienos pusės, kai katros nors horizonte atsirasdavo nauja Petė, Elė, Ronė ar Džordže. Labai neramus toks jausmų gyvenimas, galvojo Džastina. Iš vyrų irgi nieko gero, bet tie nors kitos giminės, tai vis tiek įdomiau.

Taigi Džastina turėjo daug draugių — ir namie, Botvel Gardense, ir teatre, ir iš Kinkopelio laikų, ir pati buvo gera draugė. Ji nesipasakodavo savo bėdų kaip jos — tam turėjo Denų, tačiau tas nedaugelis bėdų, kurias ji pripažino, ne itin jų slėgė. Drauges labiausiai žavėjo nepaprasta Džastinos savitvarda: atrodė, tartum ji nuo vaikystės būtų išmokusi nepaisyti jokių nemalonumų ir negadinti sau gyvenimo.

Draugėms neapsakomai rūpėjo, kaip, kada ir su kuo Džastina galutinai nuspręs pasidaryti tikra moterim, bet ji neskubėjo.

Artūras Lestrendžas buvo ilgiausiai išsilaikęs jaunuolių vaidmenų atlikėjas Alberto Džonso teatre, nors jau metai prieš Džastinai ateinant į trupę buvo liūdnai atsisveikinęs su savo keturiasdešimtmečiu. Jis buvo rimtas, geras aktorius, gražios figūros, vyriško taisyklingų bruožų veido, geltonom garbanom, ir publika visados jam audringai plodavo. Pirmaisiais metais Džastinos jis net nepastebėjo, ji buvo labai tyki ir klusniai atlikdavo viską, kas pasakyta. Bet metams baigiantis ji nusigydė strazdanas ir nebesusiliedavo su dekoracijomis, ėmė darytis pastebima.

Veidas be strazdanų, su patamsintais antakiais bei blakstienomis buvo savotiškai gražus, nors ir nekrito į akis. Ji neturėjo nei įspūdingo Luko O’Nylo grožio, nei motinos rafinuotumo. Figūrėlė nieko sau, anaiptol ne pribloškianti, gal kad liesoka. Tik ryškūs rudi plaukai visada traukė dėmesį. Bet scenoje ji būdavo visai kitokia — tai iš tikrųjų graži kaip Gražioji Helenė, tai bjauri kaip ragana.

Artūras pirmukart pastebėjo ją, kol ji dar mokėsi — tada jį turėjo perskaityti pastraipą iš Konrado „Lordo Džimo”, kaip ją skaitytų įvairūs asmenys. Džastina pasirodė iš tikrųjų puikiai. Artūras matė, kaip Albertas Džonsas susižavėjęs, suprato, kodėl režisierius skiria tai mokinei tiek laiko. Ji ne tik apsigimusi mimikos aktorė, bet ir kiekvienas jos žodis nepaprastai išraiškingas. Ir balsas — tikras lobis aktorei: gilus, prikimęs, įtaigus.

Todėl kartų, pamatęs ją sėdint su puoduku arbatos rankoje ir su atversta knyga ant kelių, Artūras priėjo ir atsisėdo šalia.

— Ką čia skaitot?

Džastina pažvelgė į jį, nusišypsojo.

— Prustą.

— Ir jums neatrodo, kad jis nuobodokas?

— Prustas nuobodus? Nebent tiems, kurie nemėgsta apkalbų. Juk jis — pašėlęs liežuvautojas.

Artūras Lestrendžas suprato, kad ji žiūri į jį iš aukšto, kaip į menkesnio intelekto, ir pasijuto nejaukiai, bet neįsižeidė. Ji tokia grynai iš jaunumo.

— Girdėjau, kaip skaitėt Konradą. Nuostabiai.

— Ačiū.

— Gal kada išgertume kartu kavos ir pasvarstytume jūsų ateities planus?

— Galima, — atsakė ji, grįždama prie Prusto.

Artūras džiaugėsi, kad pasiūlė tik kavą, ne pietus; žmona jį laikė griežtai, o už pietus dera gauti tokį dėkingumą, kokio iš Džastinos vargu ar sulauksi. Tačiau to atsitiktinio kvietimo jis nepamiršo ir nusivedė ją į mažą prastą kavinukę toliau nuo centro Elžbietos gatvėje — galėjo būti tikras, kad žmonai neateis į galvą jo ieškoti ten.

Džastina buvo išmokusi rūkyti, nes nebenorėjo atrodyti šventuolė prieš tuos, kurie pasiūlo cigaretę, — tik šitaip galėjo atsiginti. Kai jie atsisėdo prie staliuko, ji išsiėmė iš rankinės naują cigarečių pakelį ir pradėjo atsargiai lupti celofaną, kad tik atsidarytų viršus, o visas pakelis liktų su celofanu. Artūras linksmai nusiteikęs smalsiai stebėjo, kaip ji knebinėjasi.

— Ir kam tas vargas, Džastina? Plėšk visą lauk, ir tiek.

— Bus netvarkinga.

Jis paėmė dėžutę, mąsliai pabraukė per nesugadintą apvalkalą.

— Na, jei būčiau garsiojo Zigmundo Froido sekėjas...

— Jei būtumėt Froidas — tai ką? — Džastina pakėlė galvą, pamatė, kad prie jos stovi padavėja. — Man prašom cappucino [* Kava su pienu (it.)].

Jam buvo apmaudu, kad Džastina užsisakė pati, bet nutylėjo, labiau įsigilinęs į savo minčių eigų.

— Man prašom vieniškos. Na tai grįžkim prie Froido. Kažin, ką jis apie tai pagalvotų? Gal pasakytų...

Džastina paėmė iš jo pakelį, atidarė, išsitraukė cigaretę ir pati užsidegė, jis nespėjo net išsiimti degtukų.

— Na?

— Jis pasakytų, kad jūs norit išlaikyti visokias plėveles sveikas, tiesa?

Jos juokas taip nuskardėjo prirūkytoje kavinėje, jog net keli vyrai smalsiai atsigręžė.

— Tikrai? Tai jūs, Artūrai, šitokiu aplinkiniu keliu mane klausiat, ar tebesu nekalta?