— Aš maniau, kad jau seniai nuspręsta. Dailės studijos Sidnėjaus universitete, argi ne taip?
— Ai, tai aš tyčia tau akis muilinau, kad ramiai sau sėdėtum, kol susitvarkysiu. Bet dabar viskas sutvarkyta, tai galiu ir pasakyti.
Megė pakėlė galvą nuo darbo — ji iš tešlos pjaustė eglutės pavidalo sausainiukus, mat ponia Smit sirgo, ir jos abi padėjo virtuvėje. Ji pažvelgė į dukterį bejėgiškai, nebetekusi kantrybės. Ką beveikti su tokiu padaru kaip Džastina? Jeigu pareikš dabar, kad važiuoja į Sidnėjaus bordelį mokytis kekše, tai kažin ar įstengsi ją atkalbėti. Mieloji siaubingoji Džastina, tikras Džagernautas.
— Sakyk sakyk, aš netveriu smalsumu, — tarė Megė ir vėl ėmėsi sausainių.
— Aš būsiu aktorė.
— Kas kas?
— Aktorė.
— Dieve brangiausias! — Sausainiai vėl buvo palikti. — Klausyk, Džastina, man bjauru gadint kam nors nuotaiką ir tikrai nenoriu tavęs įžeisti, bet ar tu manai, kad turi tam... na, fizinius duomenis?
— Na, mam! — pasipiktinusi sušuko Džastina. — Ne kino žvaigždė aš būsiu, o aktorė! Aš nenoriu vizgint užpakalio, vaikščioti atstačius krūtinę ir pūsti aplaižytas lūpas! Aš vaidint noriu! — Ji dėjo liesos jautienos gabalus į statinaitę sūdyti. — Juk man užteks pinigų pragyventi tam laikui, kol mokysiuos, ką pasirinksiu?
— Taip, ir už tai dėkui kardinolui de Brikasarui.
— Tada tvarka. Mokysiuos vaidybos pas Albertą Džonsą Kaloudeno teatre, jau parašiau į Londoną Karališkajai teatro akademijai, kad įtrauktų į kandidatų sąrašą.
— Tu galutinai apsisprendei, Džase?
— Galutinai. Ir jau seniai. — Džastina įgrūdo į sūrymą paskutinį mėsos gabalą ir trinktelėjo ant statinaitės dangtį. — Baigta! Tikiuosi, kad niekada gyvenime daugiau nebematysiu jokio sūdyto mėsgalio!
Megė padavė jai skardą su sausainiais.
— Gal įkištum į orkaitę? Keturi šimtai laipsnių. Turiu pasakyti, čia man netikėtumas. Maniau, kad mergaitės, kurios nori tapti aktorėmis, nuolat ką nors vaidina, o tu, kiek mačiau, visą laiką vaidinai tik save.
— Ai, mam! Ir vėl tu tą patį, painioji kino žvaigždes su aktorėm. Garbės žodis, su tavim neįmanoma.
— Tai ką, ar kino žvaigždės ne aktorės?
— Labai žemo lygio. Na, nebent jei iš pradžių būtų vaidinusios scenoje... Juk ir Lorensas Olivjė kartais filmuojasi.
Lorenso Olivjė nuotraukų su autografu Džastina seniai laikė ant savo tualetinio stalelio. Megė manė, kad tai šiaip mergaitiškas susižavėjimas, bet dabar prisiminė kažkada pagalvojusi, kad Džastina bent jau turi skonį. Draugės, kurias ji kartais parsiveždavo paviešėti keletui dienų, paprastai labiau mėgo Tebo Hanterio ir Rorio Kelhouno nuotraukas.
— Vis tiek nesuprantu, — palingavo galvą Megė. — Aktorė!
Džastina patraukė pečiais.
— Na, o kurgi daugiau galima rėkti, klykti ir staugti, jei ne scenoj? Nieko tokio man neleis nei čia, nei mokykloj, išvis niekur! O man patinka rėkti, klykti ir staugti, po velniais!
— Bet tu taip gražiai pieši, Džase! Kodėl gi negalėtum būti dailininkė? — neatlyžo Megė.
Džastina atsigręžė nuo didžiulės dujinės viryklės, sprigtu kaukštelėjo į matuoklį.
— Reikės pasakyti, kad pakeistų balionus, dujos visai baigiasi. Bet šiandien dar užteks. — Šviesios akys žvelgė į Megę su gailesčiu. — Jau kokia tu nepraktiška, mama. O regis, visi mano, kad kaip tik vaikai, rinkdamiesi profesiją, negalvoja apie praktinę pusę. Tai žinai, ką aš tau pasakysiu — aš nenoriu dvėsti badu kokioj nors mansardoj ir išgarsėti jau po mirties. Aš noriu pasidžiaugti garbe, kol tebesu gyva, ir turėti daug pinigų. Todėl aš tapysiu savo malonumui ir vaidinsiu, kad pragyvenčiau. Na ką?
— Tau duoda pajamų Droheda, Džase, — iš nevilties Megė sulaužė sau duotą priesaiką tylėti, kad ir kas būtų. — Nereikėtų tau badauti mansardoje. Jeigu labiau nori tapyti, tai ir tapyk. Niekas nekliudo.
Džastina sukluso, susidomėjo:
— O kiek aš turiu, mam?
— Pakankamai — jeigu norėtum, galėtum išvis nieko nedirbti.
— Kokia nuobodybė! Tada nusivažiuočiau tiek, kad tik plepėčiau telefonu ir loščiau bridžą — beveik visų mano draugių motinos daugiau nieko ir nedaro. Ir gyvensiu Sidnėjuje, ne Drohedoj. Sidnėjuje man daug labiau patinka. — Jos akyse švystelėjo viltis. — O ar užteks susimokėt už tą naujovišką strazdanų panaikinimą elektra?
— Ko čia neužteks. Bet kam tau?
— Tam, kad tada į mane bus galima žiūrėti.
— Argi aktorei išvaizda taip svarbu?
— Baik, mam. Tos strazdanos mane papjaus.
— Tai tu tikrai nenori būti dailininkė?
— Tikrai, ačiū, ne. — Džastina perėjo per virtuvę šokio žingsniu. — Aš eisiu į sceną, gerbiamoji!
— O kaip tu pakliuvai į Kaloudeno teatrą?
— Dalyvavau konkurse.
— Ir tave priėmė?!
— Tavo tikėjimas dukters talentu tiesiog jaudina, mam. Aišku, priėmė. Aš juk esu nepaprasta, jeigu nori žinot. Kada nors tapsiu garsenybe.
Megė sutaisė žalio glajaus ir ėmė taškuoti jau iškepusias eglutes.
— Ar tai labai svarbu tau, Džastina? Garbė?
— Žinoma. — Ji užbėrė cukraus ant sviesto, taip ištežusio, kad prie dubenėlio kraštų buvo net išsilydęs; nors vietoj malkomis kūrenamos krosnies degė dujos, virtuvėje buvo vis tiek labai karšta. — Aš tvirtai ir galutinai nusprendžiau išgarsėti.
— O ištekėti nenori?
Džastina su panieka atsakė:
— Nė velnio! Visą gyvenimą šluostyt varvančias nosis ir kakotus pasturgalius? Ir lankstytis prieš kokį žmogėną, kuris mano puspadžio nevertas, o galvoja apie save kažin ką? Cha, šito tai jau ne!
— Iš tikrųjų tu neįmanoma! Iš kur išmokai taip kalbėti?
Džastina mikliai viena ranka daužė ir leido į dubenėlį kiaušinius. Paskui įnirtingai ėmė plakti plakikliu.
— Savo privilegijuotam panelių koledže, kurgi daugiau. Mūsų ten buvo visai padori kompanija. Ir kultūringa. Ne kiekvienas pulkas nesusitupėjusių kvaišelių įvertins kad ir tokio lotyniško eilėraščio subtilumą:
Toksai romėnas iš Vinidžio
Nešiojo marškinius iridžio.
Paklaustas: „Ko vilki keistai?”
Jis atsakydavo į tai:
„Jd est bonutn sanguinem praesidium”.
Megės lūpos nervingai trūktelėjo.
— Labai nemalonu, bet esu priversta paklausti — ką tas romėnas atsakė?
— Kad tai velniškai geras drabužis.
— Tik tiek? Maniau, kas nors daug blogiau. Tu mane stebini. Bet grįžkim prie anos kalbos, vaikeli, nors tu ir labai norėjai pakeisti temą. Ko jau taip blogai ištekėti?
Džastina niekinamai prunkštelėjo — taip ironiškai retkarčiais nusijuokdavo jos senelė.
— Mam! Iš tikrųjų! Kam jau kam klausti, tik ne tau.
Megė pajuto, kaip plūstelėjo į veidų kraujas, ir nuleido akis į ryškiai žalius sausainius.
— Nebūk įžūli, nors tau atrodo, kad turėdama septyniolika metų esi visai suaugusi.
— Ar nekeista? — paklausė Džastina dubenėlį. — Vos pamėgini įžengt į tėvų teritoriją, tuoj tave apšaukia įžūlia. Ką aš čia tokio pasakiau? Kam klausti, tik ne tau. Visiškai teisingai pasakiau, velniai griebtų! Nebūtinai reikia suprasti, kad tu kokia nevykėlė ar nusidėjėlė, ar dar blogiau. Iš tikrųjų man atrodo, kad tu padarei labai protingai atsikratydama savo vyro. Kam jis tau reikalingas? Šitiek dėdžių aplinkui, jog vyriškos įtakos vaikams per akis, ir pinigų pragyvenimui turi pakankamai. Aš visiškai tau pritariu. Tegu teka vištelės.
— Tu visai kaip tavo tėvas!
Читать дальше