Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aš maniau, kad jau seniai nuspręsta. Dailės studijos Sidnėjaus universitete, argi ne taip?

— Ai, tai aš tyčia tau akis muilinau, kad ramiai sau sėdėtum, kol susitvarkysiu. Bet dabar viskas sutvarkyta, tai galiu ir pasakyti.

Megė pakėlė galvą nuo darbo — ji iš tešlos pjaustė eglutės pavidalo sausainiukus, mat ponia Smit sirgo, ir jos abi padėjo virtuvėje. Ji pažvelgė į dukterį bejėgiškai, nebetekusi kantrybės. Ką beveikti su tokiu padaru kaip Džastina? Jeigu pareikš dabar, kad važiuoja į Sidnėjaus bordelį mokytis kekše, tai kažin ar įstengsi ją atkalbėti. Mieloji siaubingoji Džastina, tikras Džagernautas.

— Sakyk sakyk, aš netveriu smalsumu, — tarė Megė ir vėl ėmėsi sausainių.

— Aš būsiu aktorė.

— Kas kas?

— Aktorė.

— Dieve brangiausias! — Sausainiai vėl buvo palikti. — Klausyk, Džastina, man bjauru gadint kam nors nuotaiką ir tikrai nenoriu tavęs įžeisti, bet ar tu manai, kad turi tam... na, fizinius duomenis?

— Na, mam! — pasipiktinusi sušuko Džastina. — Ne kino žvaigždė aš būsiu, o aktorė! Aš nenoriu vizgint užpakalio, vaikščioti atstačius krūtinę ir pūsti aplaižytas lūpas! Aš vaidint noriu! — Ji dėjo liesos jautienos gabalus į statinaitę sūdyti. — Juk man užteks pinigų pragyventi tam laikui, kol mokysiuos, ką pasirinksiu?

— Taip, ir už tai dėkui kardinolui de Brikasarui.

— Tada tvarka. Mokysiuos vaidybos pas Albertą Džonsą Kaloudeno teatre, jau parašiau į Londoną Karališkajai teatro akademijai, kad įtrauktų į kandidatų sąrašą.

— Tu galutinai apsisprendei, Džase?

— Galutinai. Ir jau seniai. — Džastina įgrūdo į sūrymą paskutinį mėsos gabalą ir trinktelėjo ant statinaitės dangtį. — Baigta! Tikiuosi, kad niekada gyvenime daugiau nebematysiu jokio sūdyto mėsgalio!

Megė padavė jai skardą su sausainiais.

— Gal įkištum į orkaitę? Keturi šimtai laipsnių. Turiu pasakyti, čia man netikėtumas. Maniau, kad mergaitės, kurios nori tapti aktorėmis, nuolat ką nors vaidina, o tu, kiek mačiau, visą laiką vaidinai tik save.

— Ai, mam! Ir vėl tu tą patį, painioji kino žvaigždes su aktorėm. Garbės žodis, su tavim neįmanoma.

— Tai ką, ar kino žvaigždės ne aktorės?

— Labai žemo lygio. Na, nebent jei iš pradžių būtų vaidinusios scenoje... Juk ir Lorensas Olivjė kartais filmuojasi.

Lorenso Olivjė nuotraukų su autografu Džastina seniai laikė ant savo tualetinio stalelio. Megė manė, kad tai šiaip mergaitiškas susižavėjimas, bet dabar prisiminė kažkada pagalvojusi, kad Džastina bent jau turi skonį. Draugės, kurias ji kartais parsiveždavo paviešėti keletui dienų, paprastai labiau mėgo Tebo Hanterio ir Rorio Kelhouno nuotraukas.

— Vis tiek nesuprantu, — palingavo galvą Megė. — Aktorė!

Džastina patraukė pečiais.

— Na, o kurgi daugiau galima rėkti, klykti ir staugti, jei ne scenoj? Nieko tokio man neleis nei čia, nei mokykloj, išvis niekur! O man patinka rėkti, klykti ir staugti, po velniais!

— Bet tu taip gražiai pieši, Džase! Kodėl gi negalėtum būti dailininkė? — neatlyžo Megė.

Džastina atsigręžė nuo didžiulės dujinės viryklės, sprigtu kaukštelėjo į matuoklį.

— Reikės pasakyti, kad pakeistų balionus, dujos visai baigiasi. Bet šiandien dar užteks. — Šviesios akys žvelgė į Megę su gailesčiu. — Jau kokia tu nepraktiška, mama. O regis, visi mano, kad kaip tik vaikai, rinkdamiesi profesiją, negalvoja apie praktinę pusę. Tai žinai, ką aš tau pasakysiu — aš nenoriu dvėsti badu kokioj nors mansardoj ir išgarsėti jau po mirties. Aš noriu pasidžiaugti garbe, kol tebesu gyva, ir turėti daug pinigų. Todėl aš tapysiu savo malonumui ir vaidinsiu, kad pragyvenčiau. Na ką?

— Tau duoda pajamų Droheda, Džase, — iš nevilties Megė sulaužė sau duotą priesaiką tylėti, kad ir kas būtų. — Nereikėtų tau badauti mansardoje. Jeigu labiau nori tapyti, tai ir tapyk. Niekas nekliudo.

Džastina sukluso, susidomėjo:

— O kiek aš turiu, mam?

— Pakankamai — jeigu norėtum, galėtum išvis nieko nedirbti.

— Kokia nuobodybė! Tada nusivažiuočiau tiek, kad tik plepėčiau telefonu ir loščiau bridžą — beveik visų mano draugių motinos daugiau nieko ir nedaro. Ir gyvensiu Sidnėjuje, ne Drohedoj. Sidnėjuje man daug labiau patinka. — Jos akyse švystelėjo viltis. — O ar užteks susimokėt už tą naujovišką strazdanų panaikinimą elektra?

— Ko čia neužteks. Bet kam tau?

— Tam, kad tada į mane bus galima žiūrėti.

— Argi aktorei išvaizda taip svarbu?

— Baik, mam. Tos strazdanos mane papjaus.

— Tai tu tikrai nenori būti dailininkė?

— Tikrai, ačiū, ne. — Džastina perėjo per virtuvę šokio žingsniu. — Aš eisiu į sceną, gerbiamoji!

— O kaip tu pakliuvai į Kaloudeno teatrą?

— Dalyvavau konkurse.

— Ir tave priėmė?!

— Tavo tikėjimas dukters talentu tiesiog jaudina, mam. Aišku, priėmė. Aš juk esu nepaprasta, jeigu nori žinot. Kada nors tapsiu garsenybe.

Megė sutaisė žalio glajaus ir ėmė taškuoti jau iškepusias eglutes.

— Ar tai labai svarbu tau, Džastina? Garbė?

— Žinoma. — Ji užbėrė cukraus ant sviesto, taip ištežusio, kad prie dubenėlio kraštų buvo net išsilydęs; nors vietoj malkomis kūrenamos krosnies degė dujos, virtuvėje buvo vis tiek labai karšta. — Aš tvirtai ir galutinai nusprendžiau išgarsėti.

— O ištekėti nenori?

Džastina su panieka atsakė:

— Nė velnio! Visą gyvenimą šluostyt varvančias nosis ir kakotus pasturgalius? Ir lankstytis prieš kokį žmogėną, kuris mano puspadžio nevertas, o galvoja apie save kažin ką? Cha, šito tai jau ne!

— Iš tikrųjų tu neįmanoma! Iš kur išmokai taip kalbėti?

Džastina mikliai viena ranka daužė ir leido į dubenėlį kiaušinius. Paskui įnirtingai ėmė plakti plakikliu.

— Savo privilegijuotam panelių koledže, kurgi daugiau. Mūsų ten buvo visai padori kompanija. Ir kultūringa. Ne kiekvienas pulkas nesusitupėjusių kvaišelių įvertins kad ir tokio lotyniško eilėraščio subtilumą:

Toksai romėnas iš Vinidžio

Nešiojo marškinius iridžio.

Paklaustas: „Ko vilki keistai?”

Jis atsakydavo į tai:

„Jd est bonutn sanguinem praesidium”.

Megės lūpos nervingai trūktelėjo.

— Labai nemalonu, bet esu priversta paklausti — ką tas romėnas atsakė?

— Kad tai velniškai geras drabužis.

— Tik tiek? Maniau, kas nors daug blogiau. Tu mane stebini. Bet grįžkim prie anos kalbos, vaikeli, nors tu ir labai norėjai pakeisti temą. Ko jau taip blogai ištekėti?

Džastina niekinamai prunkštelėjo — taip ironiškai retkarčiais nusijuokdavo jos senelė.

— Mam! Iš tikrųjų! Kam jau kam klausti, tik ne tau.

Megė pajuto, kaip plūstelėjo į veidų kraujas, ir nuleido akis į ryškiai žalius sausainius.

— Nebūk įžūli, nors tau atrodo, kad turėdama septyniolika metų esi visai suaugusi.

— Ar nekeista? — paklausė Džastina dubenėlį. — Vos pamėgini įžengt į tėvų teritoriją, tuoj tave apšaukia įžūlia. Ką aš čia tokio pasakiau? Kam klausti, tik ne tau. Visiškai teisingai pasakiau, velniai griebtų! Nebūtinai reikia suprasti, kad tu kokia nevykėlė ar nusidėjėlė, ar dar blogiau. Iš tikrųjų man atrodo, kad tu padarei labai protingai atsikratydama savo vyro. Kam jis tau reikalingas? Šitiek dėdžių aplinkui, jog vyriškos įtakos vaikams per akis, ir pinigų pragyvenimui turi pakankamai. Aš visiškai tau pritariu. Tegu teka vištelės.

— Tu visai kaip tavo tėvas!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x