Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Daug laiko praėjo, Frenkai. Miuleriai yra Megės draugai. — Lempa įsidegė. Fija atsisėdo į savo didįjį krėslų. — Po valandos bus pietūs, bet pirma išgersim arbatos. Burna pilna kelio dulkių, reikia nuplauti.

Frenkas nedrąsiai atsisėdo ant kreminiu šilku apmuštos otomanės, su baiminga pagarba žvalgydamasis po kambarį.

— Viskas visai kitaip, negu buvo tetulės Merės.

Fija nusišypsojo.

— O kaipgi, — atsakė ji.

Tada įėjo Megė, ir buvo sunku apsiprasti su tuo, kad ji suaugusi moteris, daug sunkiau, negu matyti motiną pasenusią. Sesuo glaudė jį ir bučiavo, o jis, susigūžęs po apsmukusiu švarku, suko veidą šalin ir žiūrėjo į motiną, kurios žvilgsnis tartum sakė: nieko tokio, greit viskas atrodys paprasčiau, reikia tik laiko. Po valandėlės, kol jis vis dar galvojo, ką pasakyti tai nepažįstamai moteriai, įėjo Megės duktė, aukšta liesa mergytė, atsisėdo kaip sukaustyta, didelėmis rankomis sukiodama suknelės klostes, įdėmiai peržvelgė visų veidus šviesiomis akimis. Vyresnė, negu buvo tada Megė, kai aš pabėgau iš namų, pagalvojo Frenkas. Su kardinolu atėjo Megės sūnus, gražus, ramus, net kiek apatiškas berniukas, atsisėdo ant grindų šalia sesers.

— Frenkai, tai tiesiog nuostabu, — pasakė kardinolas Ralfas, stipriai spausdamas jam rankų, paskui atsigręžė į Fioną, kilstelėjo kairį antakį: — Arbata? Puiku!

Visi kartu suėjo broliai Klieriai, ir buvo labai sunku, nes jie nebuvo atleidę. Frenkas suprato kodėl: pernelyg skaudžiai buvo uždavęs širdį motinai. Bet nežinojo, ką pasakyti, kad jie nors kiek suprastų, nei galėjo papasakoti apie savo paties širdgėlą, vienatvę ar maldauti atleidimo. Juk visų svarbiausia — tai motina, o ji niekada nemanė, kad jam už ką nors reikėtų atleisti.

Visą vakarą stengėsi juos suburti ne kas kitas, o kardinolas, jis palaikė pašnekesį ir prie pietų stalo, ir vėliau, vėl grįžus į svetainę, kalbėjo laisvai kaip tikras diplomatas ir ypač mėgino įtraukti į bendrą pokalbį Frenką.

— Bobai, aš vis norėjau paklausti — kurgi pasidėjo triušiai? Urvelių visur milijonai, o triušio nė vieno, — tarė kardinolas.

— Visi išdvėsė, — atsakė Bobas.

— Išdvėsė?

— Na taip, nuo miksomatozės. Keturiasdešimt septintaisiais triušiai ir sausymetis Australiją kone pribaigė, mes nebebuvom pirmaujanti žemės ūkio šalis, visai nebežinojom ką daryti, — karštai nusigriebė temos Bobas, patenkintas, kad galima pakalbėti apie tai, kas nesusiję su Frenku.

O čia Frenkas netyčia sukėlė dar didesnį brolio priešiškumą.

— Aš žinojau, bet nemaniau, kad buvo net taip blogai, — įsiterpė jis ir atsilošė, vildamasis, kad įkišęs savo trigrašį įtiks kardinolui.

— Na, aš nė kiek neperdedu, tu jau patikėk! — atrėžė Bobas; ką tas Frenkas gali žinoti?

— Tai kas gi atsitiko? — skubiai paklausė kardinolas.

— Užpereitais metais Mokslinių ir techninių tyrimų draugija Viktorijos valstijoje pradėjo vykdyti eksperimentinę programą — apkrėtė triušius savo išvestu virusu. Nežinau, kas iš tikro tas virusas, tik tiek, kad tai mikrobas; šiaip ar taip, jie pavadino savąjį miksomatozės virusu. Iš pradžių jis nelabai plito, bet triušiai, kurie tik užsikrėtė, tie gaišo. O praėjo metai nuo eksperimento pradžios, ir infekcija ėmė plisti žaibo greitumu, manoma, kad ją pernešė moskitai ir dar dagiai kažkiek prisidėjo. Ir triušiai ėmė kristi milijonais, juos tiesiog šluote nušlavė. Dar pamatau kartais vieną kitą sergantį, jų snukeliai iškelti didžiausiais guzais, labai bjauriai atrodo. Bet sugalvota nuostabiai, Ralfai, iš tikrųjų. Niekas daugiau miksomatoze neapsikrečia, net artimiausios rūšys. Taigi dėkui mokslininkams, nebėra daugiau tos Dievo rykštės.

Kardinolas Ralfas išplėtęs akis žiūrėjo į Frenkų.

— Ar supranti, Frenkai, ką tai reiškia? Ar supranti?

Vargšas Frenkas papurtė galvų — jis tetroško, kad visi duotų jam ramybę.

— Juk tai plačiausio masto biologinis karas. Kažin ar kitur pasaulyje žinoma, kad štai čia, Australijoje, tarp keturiasdešimt devintųjų ir penkiasdešimt antrųjų metų buvo kariaujamas bakteriologinis karas prieš tiesiog milijardinę populiaciją ir ji sėkmingai buvo išnaikinta? Nieko sau! Ir tai visiškai įmanoma. Ne kokia geltonosios spaudos sensacija, o mokslinis faktas. Dabar jie gali kad ir užkasti savo atomines bei vandenilines bombas. Aš suprantu, kad reikėjo triušių atsikratyti, buvo tiesiog būtina, bet šitas atradimas tikriausiai neatneš mokslui didelės šlovės. Tik siaubą jis kelia.

Denas įdėmiai klausėsi pokalbio.

— Biologinis karas? Nesu apie tokį girdėjęs. Kas tai yra, Ralfai?

— Tie žodžiai nauji, Denai, bet aš esu Vatikano diplomatas ir, deja, neturiu atsilikti nuo kalbos naujovių, tokių kaip „biologinis karas”. Trumpai tariant, tai ir yra miksomatoze. Kai išvedamas mikrobas, žudantis ar luošinantis tiktai vienos rūšies gyvas būtybes.

Denas nejučia persižegnojo ir atsilošė į Ralfo de Brikasaro kelius.

— Turbūt reikia pasimelsti, tiesa?

Kardinolas šypsodamas pažvelgė žemyn į šviesių berniuko galvą.

Kad galų gale Frenkas priprato prie Drohedos gyvenimo, reikėjo dėkoti Fionai — nepaisydama atkaklaus sūnų priešiškumo, ji ir toliau laikėsi taip, tartum jos vyresnėlis buvo tik trumpam išvykęs, jokios negarbės šeimai neužtraukęs ir nesuteikęs motinai tiek sielvarto. Tykiai ir nepastebimai ji užkišo jį kertelėn, kokion jis, regis, ir norėjo nulįsti kuo atokiau nuo brolių; taip pat nesistengė atgaivinti jo anų dienų smarkumo, kuris jau buvo visai išvėsęs — motina tai suprato pačių pirmųjų akimirką, kai Frenkas pažvelgė į ją Džilio stoties perone, sugniuždytas to laikotarpio, apie kurį jis nenorėjo nieko kalbėti. Jai beliko stengtis, kad jis jaustųsi kiek įmanoma laimingesnis, o tai padaryti buvo galima tik žiūrint į jį kaip į ankstesnįjį Frenką.

Negalėjo būti nė kalbos, kad jis dirbtų ganyklose, nes broliai jo nenorėjo ir jam pačiam toks gyvenimas buvo nuo seno nepakenčiamas. Jis mėgo augalus, todėl Fija paskyrė jį prižiūrėti gėlynus ir leido ramiai ten kapstytis. Ir pamažėle broliai Klieriai apsiprato su tuo, kad Frenkas vėl šeimoje, pradėjo suvokti, kad dabar jis nebepavojingas ir niekuo nebekenks jų gerovei. Ir niekas niekada nepakeis jų motinos jausmų jam — ar jis bus kalėjime, ar dabar čia, motina jį vienodai myli. Svarbiausia, kad turėdama jį Drohedoje ji laiminga. O į jų gyvenimą jis nesikiša, ir jiems tas pats, ar jis yra, ar nėra.

Ir vis dėlto Fiona nesidžiaugė, vėl turėdama Frenką namie; kaip galėjo džiaugtis? Matyti jį kasdien taip pat kančia, tiktai kitokia negu tada, kai visai negalėjo jo matyti. Baisiai skaudu žiūrėti į žuvusį gyvenimą, žuvusį žmogų. Į tą, kuris buvo mylimiausias sūnus ir turėjo iškentėti tokias kančias, kokių ji net įsivaizduoti neįstengia.

Kartą, kai po Frenko grįžimo buvo praėjęs jau pusmetis, Megė, įėjusi į svetainę, rado motiną sėdinčią prie stiklinių durų ir žiūrinčią, kaip Frenkas karpo palei alėją augantį rožyną. Motina atsigręžė, bet Megė, pažvelgusi į nedrumsčiamai ramų jos veidą, net susigriebė už širdies.

— Ak, mama! — ištarė bejėgiškai.

Fija pažvelgė į ją, papurtė galvą ir nusišypsojo.

— Nieko, Mege, — tarė ji.

— Kad aš galėčiau ką nors padaryti!

— Gali. Būk tokia kaip dabar. Aš tau labai dėkinga. Tu pasidarei mano sąjungininkė.

VI

1954—1965

DENAS

17

— Na tai, — pasakė Džastina motinai, — aš nusprendžiau, ką toliau darysiu.