Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Nors Džastina skaudžiai patraukė už peties, Denas stovėjo ir žiūrėjo, kol aukšta, tiesi kardinolo Ralfo figūra dingo už rožių krūmų.

— Iš tikro tu visiškas mėmė, Denai. Kuo jau jis toks ypatingas?

— Jis kardinolas! — atsakė Denas. — Tu tik pagalvok! Pas mus Drohedoje — tikras gyvas kardinolas!

— Kardinolai, — tarė Džastina, — Bažnyčios kunigaikščiai. Čia tu gal ir gerai sakai: kad jis atvažiavo, tikrai nepaprastas dalykas. Bet man jis nepatinka.

Kurgi daugiau Fija bus, jei ne prie savo rašomojo stalo? Iš verandos Ralfas įėjo tiesiai į svetainę, tik dabar jam reikėjo atsidaryti tinklines duris. Ji tikriausiai girdėjo žingsnius, bet dirbo kaip dirbusi, neatitiesė nugaros. Gražūs auksiniai plaukai buvo virtę sidabriniais. Vargais negalais jis suskaičiavo, kad jai dabar turėtų būti septyniasdešimt dveji.

— Laba diena, Fija, — tarė jis.

Fija pakėlė galvą, ir jis pastebėjo, kad ji pasikeitusi, nors nesuprato, kuo iš tikrųjų; tebebuvo viskam abejinga, bet veide buvo matyti ir šis tas daugiau. Atrodė, lyg ji būtų pašvelnėjusi ir tuo pat metu pažiaurėjusi, tapusi žmogiškesnė, tačiau tokia kaip Merė Karson. Ak, tos Drohedos valdovės! Nejau tokia pasidarys ir Megė, kai ateis jos eilė?

— Laba diena, Ralfai, — atsakė Fija, tartum jis kasdien būtų čia lankęsis. — Malonu jus matyti.

— Man taip pat malonu matyti jus.

— Nežinojau, kad jūs Australijoje.

— Niekas nežino. Turiu kelias savaites atostogų.

— Tikiuosi, apsistosite pas mus?

— O kurgi daugiau? — Jis apžvelgė puikų kambarį, įsižiūrėjo į Merės Karson portretą. — Žinot, Fija, jūsų skonis nuostabus, tiesiog tobulas. Šis kambarys nenusileidžia Vatikanui. Juodi ovalai su rožėmis — genialus atradimas.

— Ką jūs, ačiū už komplimentų. Mes stengiamės, kiek leidžia mūsų kuklios jėgos. Bet man labiau patinka valgomasis, aš jį perdažiau po jūsų paskutinio apsilankymo. Ten viskas rausva, balta ir žalia. Skamba siaubingai, bet palaukit, pamatysit. Nors nežinau, kam aš taip stengiuosi. Juk namas — jūsų nuosavybė.

— Ne, ne mano, kol gyvens bent vienas Klieris, Fija, — ramiai atsakė jis.

— Kaip tai guodžia. Na, o jūs iš tikrųjų labai iškilot, palyginti su Džilio laikais. Ar matėt straipsnį „Heralde” apie naują paaukštinimą?

Ralfas susiraukė.

— Mačiau. Jūs išmokusi gelti, Fija.

— Taip, ir dar daugiau — man tai malonu. Tiek metų laikiau liežuvį už dantų! Net nežinojau, kiek prarandu, — nusišypsojo ji. — Megė Džilyje, bet greit parvažiuos.

Per verandą atėjo Denas ir Džastina.

— Senele, ar galima mums joti į Gręžinio ganyklą?

— Tvarką žinot. Be mamos leidimo niekur negalima. Labai gaila, bet taip nori jūsų mama. Ir kaip jūs elgiatės? Ateikit pasisveikinti su svečiu.

— Mes jau matėmės.

— A!

— Man regis, dabar turėtum būti pensione? — nusišypsojo kardinolas Ralfas Denui.

— Tik ne gruodį, Jūsų Eminencija. Dabar mus paleido vasaros atostogų, dviem mėnesiams.

Kaip seniai čia gyventa, jis net užmiršo, kad Pietų pusrutulyje ilgiausios ir maloniausios atostogos būna gruodžio ir sausio mėnesį.

— Ar ilgai čia pabūsit, Jūsų Eminencija? — paklausė Denas vis dar kaip pakerėtas.

— Jo Eminencija pabus pas mus tiek, kiek tik galės, Denai, — atsakė senelė, — bet man regis, jam įkyru klausytis, kai tu visąlaik vadini Jo Eminencija. Gal kaip kitaip? Dėdė Ralfas?

— Dėdė?! — šūktelėjo Džastina. — Tu gi žinai, senele, mes dėdėmis nieko nevadinam. Mums yra ne dėdės, o tiesiog Bobas, Džekas, Hiujis, Džimsas ir Petsis. Tai jis bus Ralfas.

— Kokia tu nemandagi, Džastina! Kas tu per vaikas? — griežtai pasakė Fija.

— Nieko baisaus, Fija. Iš tikrųjų man bus daug maloniau, jei visi mane vadins Ralfu, — skubiai tarė kardinolas. Ir kodėl jis taip jai nepatiko, šitai keistai mergytei?

— Aš taip negaliu! — aiktelėjo Denas. — Aš negaliu jūsų vadinti tiesiog Ralfu!

Kardinolas Ralfas priėjo, uždėjo rankas ant nuogų pečių ir pasilenkęs virš berniuko nusišypsojo, mėlynos jo akys pavėsingame kambary atrodė labai gyvos ir geros.

— Aišku, gali, Denai. Nuodėmės nebus.

— Eime, Denai, grįžkim į namelį, — įsakė Džastina.

Kardinolas Ralfas ir jo sūnus atsigręžė į Fiją, pasižiūrėjo į ją abu kartu.

— O Viešpatie! — pasakė Fija. — Eik, Denai, eik į lauką ir žaisk, girdi? — suplojo ji delnais. — Štiš!

Berniukas leidosi bėgti kiek kojos neša, o Fija žvilgtelėjo į savo sąskaitų knygas. Kardinolas Ralfas jos pasigailėjo ir pasakė eisiąs į virtuvę. Kaip mažai pasikeitęs namas! Ir elektra, aišku, dar neįvesta. Kaip ir anksčiau kvepia vaškas ir rožės didelėse vazose.

Jis ilgai sėdėjo virtuvėje, kalbėjosi su ponia Smit ir tarnaitėmis. Per tuos metus jos gerokai paseno, bet senatvė joms kažkodėl tiko geriau negu Fionai. Jos laimingos. Taip, jos laimingos. Iš tikrųjų, beveik neįsivaizduojamai laimingos. Vargšė Fija, toji nelaiminga. Ralfas baisiai panoro pamatyti Megę — kažin kaip ji, ar laiminga?

Bet kai jis išėjo iš virtuvės, Megė dar nebuvo grįžusi, ir kad greičiau praslinktų laikas, jis pasivaikščiodamas nuėjo prie upelio. Kaip tyku ramu kapinėse; prie rūsio sienos šešios bronzinės plokštelės, tiek pat, kiek buvo ir seniau. Tegul ir jį čia palaidoja, kad tik neužmirštų grįžęs į Romų tuo pasirūpinti. Prie rūsio pastebėjo du naujus kapus — mirė senasis sodininkas Tomas ir žmona vieno avininko, kuris čia tarnavo nuo 1946 metų. Tai savotiškas rekordas. Ponia Smit manė, kad avininkas todėl ir neišeina, kad čia palaidota jo žmona. Senutėlis kino virėjo skėtis jau visai išblukęs nuo daugelio metų karštos saulės — Ralfas prisimena, buvo toks skaisčiai raudonas, paskui vis šviesėjo, šviesėjo, kol paliko blyškus, vos rausvas, beveik kaip peleninė rožė. Mege, Mege. Nuo manęs tu grįžai pas jį, tu pagimdei jam sūnų.

Buvo karšta; padvelkė vėjelis, sušlamino svyruoklius gluosnius paupy, liūdnai suskambo skardiniai varpeliai ant kino virėjo skėčio: Sin— gas, Sin— gas, Sin— gas. „Čarlis iš Tenkstendo, buvo geras vaikinas.” Šis užrašas taip pat išblukęs, jau visai nebeįskaitomas. Ką gi, taip ir turi būti. Kapai turi nugrimzti į motinų žemę ir nusinešti palaikus, kuriuos laiko tėkmė naikins, kol jų nebeliks nė ženklo, ir tiktai vėjas atsimins ir dūsaus. Ne, jis nenori būti palaidotas kur Vatikano kriptoje tarp tokių pat kaip jis. Nori būti čia, tarp žmonių, kurie iš tikrųjų gyveno.

Ralfas pasigręžė ir sutiko blausų marmurinio angelo žvilgsnį. Pasveikino jį kilstelėdamas rankų, pažvelgė per pievelę didžiojo namo link. Ir pamatė ateinant ją, Megę. Laiba, auksaplaukė, su bridžiais ir baltais vyriškais, tokiais pat kaip jo marškiniais, su pilka vyriška skrybėle ant pakaušio, gelsvai rudais batais. Tartum berniukas, kaip jos sūnus, kuris turėjo būti ir jo, Ralfo, sūnus. Jis vyras, bet kai gulės čia tarp kitų, nebus palikę po jo nė vienos gyvybės, kuri tai paliudytų.

Megė atėjo, perlipo per baltą tvorelę, priėjo taip arti, kad jis matė tik akis, pilkas, kupinas šviesos akis, nepraradusias nei grožio, nei galios jo širdžiai. Jos rankos apsivijo kaklą, jis vėl susilietė su savo lemtimi, tartum niekad ir nebuvo nuo jos atsiskyręs, lūpos prie jo lūpų tikros, ne sapne, taip ilgai geistos, taip ilgai. Sakramentas, tik visai kitoks, tamsus kaip žemė, neturintis nieko bendra su dangumi.

— Mege, Mege, — pasakė jis, glausdamas ją glėbyje; jo veidas buvo įsikniaubęs į jos plaukus, jos skrybėlė nukritusi ant žolės.