Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Ką tu darysi, jei jis atvažiuos, Mege?

Megė niekinamai prunkštelėjo.

— Kur jau ten atvažiuos.

— O gali, — mįslingai ištarė Fija.

Ir jis atvažiavo, gruodį. Tykiai, niekam nieko nesakęs, ir visą kelią iš Sidnėjaus atvažiavo pats „Astono Martino” sportiniu automobiliu. Apie tai, kad jis atvykęs į Australiją, laikraščiuose nebuvo nė žodžio, todėl Drohedoje niekas net nesapnavo, kad jis čia pasirodys. Kai automobilis sustojo žvyruotoje aikštelėje prie namo, ten žmonių nebuvo ir tikriausiai niekas negirdėjo, kaip jis privažiavo, nes į verandą niekas neišėjo.

Kiekvieną kelio mylią nuo Džilenbouno jis jautė visu kūnu, kvėpė krūmų, avių, saulėje žaižaruojančios žolės kvapą. Visur kengūros ir emu, papūgėlės ir driežai goanos, milijonai vabzdžių zyzia, ūžia, plaka sparneliais, skruzdžių kolonos tartum papiltas skersai kelių sirupas, ir daugybė storų, riebių avių. Jam buvo taip gera, nes tam tikru atžvilgiu šį pasaulį jis brangino labiau už viską; praėję metai, regis, nieko nepakeitė.

Tiktai tinklai nuo musių naujas dalykas, bet, nusišaipė jis sau, Fija neleido aptraukti jais verandos nuo Džilio kelio pusės, su tinklais tik langai. Ką gi, ir gerai padarė; tinklas būtų sugadinęs to nuostabaus Jurgių stiliaus fasado linijas. Kažin kiek gyvena blyškieji eukaliptai? Šitie turėtų būti persodinti iš Negyvosios dykumos vidurio prieš kokius aštuoniasdešimt metų. Bugenvilijų viršutinės šakos išvien apsipylusios geltonais kaip varis ir violetiniais žiedais.

Buvo vasara, iki Kalėdų likusios dvi savaitės, ir Drohedos rožės žydėjo visu gražumu. Visur rožės — rausvos, baltos ir geltonos, tamsiai raudonos kaip širdies kraujas ir purpurinės kaip kardinolo mantija. Rausvos ir baltos vijoklinės rožės snaudžia įsipynusios tarp sulapojusių visterijų, svyra nuo verandos stogo, lipa vieliniu tinklu, meiliai glaudžiasi prie juodų antrojo aukšto langinių, tiesia ūselius į dangų. Cisternų atramos visai paskendusios žydinčioje žalumoje, nebematyti nė pačių cisternų. Bet daugiausia vienos spalvos rožių — švelniai pilkšvai rausvų. Peleninės rožės? Taip, šita spalva taip ir vadinama. Jų bus prisodinusi Megė, kas gi daugiau.

Jis išgirdo Megės juoką ir persigandęs sustingo, paskui prisivertė eiti į tą pusę, kur skambėjo linksmo kvatojimo trelės. Šitaip ji juokdavosi, kai buvo maža. Ak štai kur! Už didelio peleninių rožių krūmo prie pipirmedžio. Jis praskleidė žiedais aplipusias šakas, galva svaigo nuo jų kvapo ir nuo to juoko.

Bet Megės ten nebuvo, tik berniukas tupėjo vešlioje žolėje ir erzino mažą rausvą paršiuką, kuris kaip pakvaišęs šokinėjo aplinkui — čia pripuola prie jo, čia nustryksi šalin, čia vėl slenka šonu artyn. Nepastebėdamas žiūrovo, berniukas užvertė auksaplaukę galvą ir nusikvatojo. Megės juokas iš tų nepažįstamų lūpų. Kardinolas Ralfas nejučia paleido rožės šakas ir tiesiai per krūmą, nepaisydamas spyglių, nuėjo prie berniuko. Tas, kokių dvylikos ar keturiolikos metų paauglys, išsigandęs pakėlė akis; paršiukas sužviegė ir užrietęs uodegytę nėrė tolyn.

Berniukas — basas, vien tik chaki spalvos šortais — visas buvo rudai įdegęs, švelni oda turėjo aukso atspalvį, iš lankstaus vaikiško kūno matyti, kokie platūs ir tvirti bus tiesūs pečiai, raumeningos blauzdos ir šlaunys, lygus pilvas ir siauri klubai. Plaukai buvo apyilgiai, linkę banguotis, tokios pat spalvos kaip išdegusi saulėje Drohedos žolė, o akys po nežmoniškai tankiomis juodomis blakstienomis mėlynos mėlynos. Atrodė lyg nusileidęs iš dangaus jaunutis angelas.

— Sveiki, — šypsodamas tarė berniukas.

— Sveikas, — atsakė kardinolas Ralfas, neatsispyręs tos šypsenos žavesiui. — Kas tu?

— Aš esu Denas O’Nylas, — atsakė berniukas. — O jūs?

— Ralfas de Brikasaras.

Denas O’Nylas. Vadinasi, Megės sūnus. Tai ji vis dėlto nepaliko Luko O’Nylo, grįžo pas jį ir pagimdė šitą gražų berniukų, kuris galėjo būti ir jo, Ralfo, jei jis nebūtų susiejęs savo likimo su Bažnyčia. Kiek jam buvo metų, kai atsidavė Bažnyčiai? Nelabai ką daugiau negu šitam berniukui, nelabai ką daugiau buvo už jį subrendęs. Jei būtų neskubėjęs, šitas vaikas galėjo būti jo. Kas per nesąmonės, kardinole de Brikasarai! Jei nebūtum pasiaukojęs Bažnyčiai, būtum pasilikęs Airijoj, auginęs arklius ir nebūtum niekad patyręs savo lemties, būtum nieko nežinojęs nei apie Drohedą, nei apie Megę Klieri.

— Jums ko nors reikia? — mandagiai paklausė berniukas atsistojęs; jo judesių grakštumas buvo kažkoks pažįstamas— greičiausiai irgi iš Megės, pamanė kardinolas Ralfas.

— Ar tavo tėvas namie, Denai?

— Mano tėvas? — Tamsūs, dailiai nubrėžti antakiai susiraukė. — Ne, jo čia nėra. Niekada nebuvo.

— A, suprantu. O mama yra?

— Ji išvažiavusi į Džilį, bet greitai grįš. O senelė namie. Gal norėtumėt su ja pasikalbėti? Aš galiu nuvesti. — Mėlynos kaip rugiagėlės akys, įbestos į jį, išsiplėtė, paskui vėl pusiau pasislėpė po blakstienomis. — Ralfas de Brikasaras. Aš apie jus girdėjau. Oi, kardinolas de Brikasaras! Labai atsiprašau, Jūsų Eminencija! Aš nenorėjau būti nemandagus.

Nors Ralfas buvo apsirengęs kaip pasaulietis — su bridžiais, auliniais batais ir baltais marškiniais, žiedas su rubino akimi tebebuvo ant piršto, nes jį turėjo mūvėti kol gyvas. Denas O’Nylas priklaupė, laibomis rankomis paėmė laibą kardinolo Ralfo ranką ir pagarbiai pabučiavo žiedą.

— Nieko, Denai. Čia aš ne kardinolas. Čia aš esu tavo mamos ir tavo senelės draugas.

— Atsiprašau, Jūsų Eminencija, aš privalėjau iškart susiprotėti, kai tik pasisakėt pavardę. Mes dažnai jus minim. Tiktai jūs pasakėt šiek tiek kitaip, ir vardas mane suklaidino. Mama labai apsidžiaugs jus pamačiusi, tikrai.

— Denai, Denai, kur tu? — nekantriai pašaukė gilus ir kerinčiai kimus balsas.

Nukarusios pipirmedžio šakos prasiskleidė, pro jas išlindo ir išsitiesė kokių penkiolikos metų mergaitė. Jis tuoj pat atpažino ją iš neįprastų akių. Megės duktė. Strazdanota, lieso smailių bruožų veiduko, deja, visai nepanaši į Megę.

— O, sveiki. Atsiprašau, nežinojau, kad pas mus svečias. Aš esu Džastina O’Nyl.

— Džase, čia kardinolas de Brikasaras! — garsiai sušnibždėjo Denas. — Pabučiuok žiedų, greičiau!

Šviesiose sakytum nereginčiose akyse blykstelėjo panieka.

— Tu tikras mėmė, Denai, — atšovė ji, nė nemanydama nuleisti balso. — Bučiuoti žiedų nehigieniška, aš nebučiuosiu. Be to, iš kur mes žinom, kad jis kardinolas de Brikasaras? Atrodo kaip ūkininkas, na, kaip ponas Gordonas.

— Kardinolas, kardinolas! — tvirtino Denas. — Na Džase, būk gera, aš tave prašau!

— Būsiu jau, būsiu, tik dėl to, kad tu prašai. Bet žiedo vis vien nebučiuosiu. Bjauru. Ką aš žinau, kas jį prieš mane bučiavo. Gal buvo su sloga.

— Nereikia bučiuoti žiedo, Džastina. Aš čia atvažiavau pailsėti ir dabar nesu kardinolas.

— Tai ir gerai, nes atvirai jums pasakysiu, aš esu netikinti, — ramiai išdėjo Megės Klieri duktė. — Aš ketverius metus mokiausi Kinkopelyje ir manau, kad visa ta religija — gryni tauškalai.

— Tu turi teisę taip manyti, — atsakė kardinolas Ralfas, labai stengdamasis būti toks pat orus ir rimtas kaip jinai. — Ar galiu nueiti pas jūsų senelę?

— Aišku. O nuvest nereikia? — dar paklausė Džastina.

— Ne, dėkui. Aš žinau kur.

Tai ir gerai. — Ji atsisuko į brolį, kuris tebežiūrėjo į svečią išpūtęs akis. — Eime, Denai, padėsi man. Eime gi!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x