— Ką tu darysi, jei jis atvažiuos, Mege?
Megė niekinamai prunkštelėjo.
— Kur jau ten atvažiuos.
— O gali, — mįslingai ištarė Fija.
Ir jis atvažiavo, gruodį. Tykiai, niekam nieko nesakęs, ir visą kelią iš Sidnėjaus atvažiavo pats „Astono Martino” sportiniu automobiliu. Apie tai, kad jis atvykęs į Australiją, laikraščiuose nebuvo nė žodžio, todėl Drohedoje niekas net nesapnavo, kad jis čia pasirodys. Kai automobilis sustojo žvyruotoje aikštelėje prie namo, ten žmonių nebuvo ir tikriausiai niekas negirdėjo, kaip jis privažiavo, nes į verandą niekas neišėjo.
Kiekvieną kelio mylią nuo Džilenbouno jis jautė visu kūnu, kvėpė krūmų, avių, saulėje žaižaruojančios žolės kvapą. Visur kengūros ir emu, papūgėlės ir driežai goanos, milijonai vabzdžių zyzia, ūžia, plaka sparneliais, skruzdžių kolonos tartum papiltas skersai kelių sirupas, ir daugybė storų, riebių avių. Jam buvo taip gera, nes tam tikru atžvilgiu šį pasaulį jis brangino labiau už viską; praėję metai, regis, nieko nepakeitė.
Tiktai tinklai nuo musių naujas dalykas, bet, nusišaipė jis sau, Fija neleido aptraukti jais verandos nuo Džilio kelio pusės, su tinklais tik langai. Ką gi, ir gerai padarė; tinklas būtų sugadinęs to nuostabaus Jurgių stiliaus fasado linijas. Kažin kiek gyvena blyškieji eukaliptai? Šitie turėtų būti persodinti iš Negyvosios dykumos vidurio prieš kokius aštuoniasdešimt metų. Bugenvilijų viršutinės šakos išvien apsipylusios geltonais kaip varis ir violetiniais žiedais.
Buvo vasara, iki Kalėdų likusios dvi savaitės, ir Drohedos rožės žydėjo visu gražumu. Visur rožės — rausvos, baltos ir geltonos, tamsiai raudonos kaip širdies kraujas ir purpurinės kaip kardinolo mantija. Rausvos ir baltos vijoklinės rožės snaudžia įsipynusios tarp sulapojusių visterijų, svyra nuo verandos stogo, lipa vieliniu tinklu, meiliai glaudžiasi prie juodų antrojo aukšto langinių, tiesia ūselius į dangų. Cisternų atramos visai paskendusios žydinčioje žalumoje, nebematyti nė pačių cisternų. Bet daugiausia vienos spalvos rožių — švelniai pilkšvai rausvų. Peleninės rožės? Taip, šita spalva taip ir vadinama. Jų bus prisodinusi Megė, kas gi daugiau.
Jis išgirdo Megės juoką ir persigandęs sustingo, paskui prisivertė eiti į tą pusę, kur skambėjo linksmo kvatojimo trelės. Šitaip ji juokdavosi, kai buvo maža. Ak štai kur! Už didelio peleninių rožių krūmo prie pipirmedžio. Jis praskleidė žiedais aplipusias šakas, galva svaigo nuo jų kvapo ir nuo to juoko.
Bet Megės ten nebuvo, tik berniukas tupėjo vešlioje žolėje ir erzino mažą rausvą paršiuką, kuris kaip pakvaišęs šokinėjo aplinkui — čia pripuola prie jo, čia nustryksi šalin, čia vėl slenka šonu artyn. Nepastebėdamas žiūrovo, berniukas užvertė auksaplaukę galvą ir nusikvatojo. Megės juokas iš tų nepažįstamų lūpų. Kardinolas Ralfas nejučia paleido rožės šakas ir tiesiai per krūmą, nepaisydamas spyglių, nuėjo prie berniuko. Tas, kokių dvylikos ar keturiolikos metų paauglys, išsigandęs pakėlė akis; paršiukas sužviegė ir užrietęs uodegytę nėrė tolyn.
Berniukas — basas, vien tik chaki spalvos šortais — visas buvo rudai įdegęs, švelni oda turėjo aukso atspalvį, iš lankstaus vaikiško kūno matyti, kokie platūs ir tvirti bus tiesūs pečiai, raumeningos blauzdos ir šlaunys, lygus pilvas ir siauri klubai. Plaukai buvo apyilgiai, linkę banguotis, tokios pat spalvos kaip išdegusi saulėje Drohedos žolė, o akys po nežmoniškai tankiomis juodomis blakstienomis mėlynos mėlynos. Atrodė lyg nusileidęs iš dangaus jaunutis angelas.
— Sveiki, — šypsodamas tarė berniukas.
— Sveikas, — atsakė kardinolas Ralfas, neatsispyręs tos šypsenos žavesiui. — Kas tu?
— Aš esu Denas O’Nylas, — atsakė berniukas. — O jūs?
— Ralfas de Brikasaras.
Denas O’Nylas. Vadinasi, Megės sūnus. Tai ji vis dėlto nepaliko Luko O’Nylo, grįžo pas jį ir pagimdė šitą gražų berniukų, kuris galėjo būti ir jo, Ralfo, jei jis nebūtų susiejęs savo likimo su Bažnyčia. Kiek jam buvo metų, kai atsidavė Bažnyčiai? Nelabai ką daugiau negu šitam berniukui, nelabai ką daugiau buvo už jį subrendęs. Jei būtų neskubėjęs, šitas vaikas galėjo būti jo. Kas per nesąmonės, kardinole de Brikasarai! Jei nebūtum pasiaukojęs Bažnyčiai, būtum pasilikęs Airijoj, auginęs arklius ir nebūtum niekad patyręs savo lemties, būtum nieko nežinojęs nei apie Drohedą, nei apie Megę Klieri.
— Jums ko nors reikia? — mandagiai paklausė berniukas atsistojęs; jo judesių grakštumas buvo kažkoks pažįstamas— greičiausiai irgi iš Megės, pamanė kardinolas Ralfas.
— Ar tavo tėvas namie, Denai?
— Mano tėvas? — Tamsūs, dailiai nubrėžti antakiai susiraukė. — Ne, jo čia nėra. Niekada nebuvo.
— A, suprantu. O mama yra?
— Ji išvažiavusi į Džilį, bet greitai grįš. O senelė namie. Gal norėtumėt su ja pasikalbėti? Aš galiu nuvesti. — Mėlynos kaip rugiagėlės akys, įbestos į jį, išsiplėtė, paskui vėl pusiau pasislėpė po blakstienomis. — Ralfas de Brikasaras. Aš apie jus girdėjau. Oi, kardinolas de Brikasaras! Labai atsiprašau, Jūsų Eminencija! Aš nenorėjau būti nemandagus.
Nors Ralfas buvo apsirengęs kaip pasaulietis — su bridžiais, auliniais batais ir baltais marškiniais, žiedas su rubino akimi tebebuvo ant piršto, nes jį turėjo mūvėti kol gyvas. Denas O’Nylas priklaupė, laibomis rankomis paėmė laibą kardinolo Ralfo ranką ir pagarbiai pabučiavo žiedą.
— Nieko, Denai. Čia aš ne kardinolas. Čia aš esu tavo mamos ir tavo senelės draugas.
— Atsiprašau, Jūsų Eminencija, aš privalėjau iškart susiprotėti, kai tik pasisakėt pavardę. Mes dažnai jus minim. Tiktai jūs pasakėt šiek tiek kitaip, ir vardas mane suklaidino. Mama labai apsidžiaugs jus pamačiusi, tikrai.
— Denai, Denai, kur tu? — nekantriai pašaukė gilus ir kerinčiai kimus balsas.
Nukarusios pipirmedžio šakos prasiskleidė, pro jas išlindo ir išsitiesė kokių penkiolikos metų mergaitė. Jis tuoj pat atpažino ją iš neįprastų akių. Megės duktė. Strazdanota, lieso smailių bruožų veiduko, deja, visai nepanaši į Megę.
— O, sveiki. Atsiprašau, nežinojau, kad pas mus svečias. Aš esu Džastina O’Nyl.
— Džase, čia kardinolas de Brikasaras! — garsiai sušnibždėjo Denas. — Pabučiuok žiedų, greičiau!
Šviesiose sakytum nereginčiose akyse blykstelėjo panieka.
— Tu tikras mėmė, Denai, — atšovė ji, nė nemanydama nuleisti balso. — Bučiuoti žiedų nehigieniška, aš nebučiuosiu. Be to, iš kur mes žinom, kad jis kardinolas de Brikasaras? Atrodo kaip ūkininkas, na, kaip ponas Gordonas.
— Kardinolas, kardinolas! — tvirtino Denas. — Na Džase, būk gera, aš tave prašau!
— Būsiu jau, būsiu, tik dėl to, kad tu prašai. Bet žiedo vis vien nebučiuosiu. Bjauru. Ką aš žinau, kas jį prieš mane bučiavo. Gal buvo su sloga.
— Nereikia bučiuoti žiedo, Džastina. Aš čia atvažiavau pailsėti ir dabar nesu kardinolas.
— Tai ir gerai, nes atvirai jums pasakysiu, aš esu netikinti, — ramiai išdėjo Megės Klieri duktė. — Aš ketverius metus mokiausi Kinkopelyje ir manau, kad visa ta religija — gryni tauškalai.
— Tu turi teisę taip manyti, — atsakė kardinolas Ralfas, labai stengdamasis būti toks pat orus ir rimtas kaip jinai. — Ar galiu nueiti pas jūsų senelę?
— Aišku. O nuvest nereikia? — dar paklausė Džastina.
— Ne, dėkui. Aš žinau kur.
Tai ir gerai. — Ji atsisuko į brolį, kuris tebežiūrėjo į svečią išpūtęs akis. — Eime, Denai, padėsi man. Eime gi!
Читать дальше