Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Deno aš galiu netekti, mama, tik tada, jei tu išplepėsi. Bet pirma aš nužudysiu tave, taip ir žinok.

— Nesijaudink, per mane tau visai nėra ko eit į kartuves. Tavo paslapties neišduosiu. Aš tiktai susidomėjusi stebiu iš šalies. Taip, iš tikrųjų, aš esu tik stebėtoja.

— Ak, mama! Ir kaip tu tokia pasidarei? Kodėl esi tokia, taip nieko nenori duoti?

Fija atsiduso.

— Dėl to, kas atsitiko daug metų prieš tavo gimimą, — pasakė ji jausmingai.

Bet Megė įnirtingai pakratė kumštį.

— Na ne jau, nesakyk! Po to, ką čia man papasakojai? Gana tuščiai kalbėti. Visa tai nesąmonė, nesąmonė! Girdi, mama? Kone visą gyvenimą tu mėgavaisi savo kentėjimu, jau užteks!

Iš tikrųjų nudžiugusi, Fija plačiai nusišypsojo.

— Maniau, kad turėti dukterį nieko nereiškia, svarbiausia sūnūs, bet klydau. Tu man teiki džiaugsmo, Mege, kokio negali teikti sūnūs. Dukterys su mumis lygios, o sūnūs, supranti, visai ne tas. Jie kaip bejėgės lėlės, mes jas susodinam ir numušam, kai panorim.

Megė žiūrėjo į motiną išplėtusi akis.

— Tu negailestinga. Tai nors pasakyk, kur mūsų kaltė?

— Kad gimėm, — atsakė Fija.

Vyrai grįžo namo — tūkstančių tūkstančiai, metė žemėn chaki spalvos uniformas ir plačiakraštes skrybėles, rengėsi civiliškai. Ir leiboristų vyriausybė, tebesanti valdžioje, įdėmiai ir griežtai pasižiūrėjo į didžiąsias žemės valdas Vakarų lygumose bei į kai kuriuos stambiuosius ūkius šalies vidury. Neteisinga, kad tiek žemės priklausytų vienai šeimai, kai daugelis vyrų, atlikusių pareigą Australijai, neturi kur prisiglausti, be to, ir žemę reikia geriau išnaudoti. Tokio didumo plote kaip Jungtinės Amerikos Valstijos tegyvena šeši milijonai žmonių, o tik saujelė iš tų šešių milijonų laiko savo rankose milžiniškus žemės plotus. Didžiausi ūkiai turi būti padalyti, turi perleisti dali savo akrų karo veteranams.

Bugelai iš šimto penkiasdešimt tūkstančių akrų liko septyniasdešimt tūkstančių; du pargrįžę kareiviai gavo po keturiasdešimt tūkstančių akrų iš Martino Kingo. Radna Hanišas turėjo šimtą dvidešimt tūkstančių akrų, todėl Rosas Makvinas neteko pusės — jie buvo padovanoti dar dviem grįžusiems kariams. Taip ir ėjo. Žinoma, vyriausybė užmokėjo savininkams, bet mažiau, negu jie būtų gavę, jeigu būtų pardavę žemę patys. Ir skaudu buvo. Oi, kaip skaudu. Kanberoje niekas nesiklausė jokių argumentų: tokie dideli ūkiai kaip Bugela ir Radna Hanišas turi būti suskaldyti. Visiškai aišku, kad žmogui nereikia tiek daug žemės, kadangi Džilio apygardoje buvo nemažai ūkių, neturinčių net penkiasdešimt tūkstančių akrų, o jie puikiausiai klestėjo.

Skaudžiausia buvo, kad šį kartą atrodė, jog buvę kareiviai išsilaikys. Ir po Pirmojo pasaulinio karo dauguma stambių ūkių buvo šitaip išdalyti, bet nieko iš to neišėjo, nes naujai iškepti gyvulių augintojai neturėjo nei žinių, nei patirties; jiems greit praėjo noras, ir žemvaldžiai pamažu atsipirko atimtas žemes pačiomis mažiausiomis kainomis. O šį kartą vyriausybė ketino savo lėšomis mokyti naujakurius.

Beveik visi didžiųjų ūkių savininkai buvo uolūs Žemės partijos nariai ir iš principo nekentė leiboristų, tapatino juos su stambių pramoninių miestų darbininkais, profsąjungų veikėjais ir niekam tikusiais inteligentais marksistais. Todėl didžiausias smūgis buvo sužinojus, kad iš Klierių, visada balsuojančių už leiboristus, nebus atimtas nė vienas bekraščių Drohedos žemių akras. Droheda — Romos katalikų bažnyčios nuosavybė, vadinasi, nedalijama. Protesto šauksmai pasiekė Kanberą, bet į juos nebuvo atsižvelgta. Žemvaldžiams buvo sunku tai pakelti, jie visada laikė save galingiausia grupuote parlamento kuluaruose, o paaiškėjo, kad valdžia visai nekreipia į juos dėmesio. Visa galia Australijoje priklauso federalinei vyriausybei, o valstijų atstovai tiesiog bejėgiai.

Taigi Droheda gyveno toliau su visu savo ketvirčiu milijono akrų tartum milžinas nykštukų pasaulyje.

Užeidavo ir liaudavosi lietūs, kartais palydavo tiek, kiek reikia, kartais per daug ar per mažai, bet tokios baisios sausros, dėkui Dievui, nebebuvo. Pamažėle atsikūrė avių skaičius, ir vilna pasidarė net geresnės kokybės negu prieš sausrą, o tai jau buvo nemenkas laimėjimas. Visi dabar ėmėsi gerinti avių veislę. Buvo kalbama, kad kažkoks Hedonas Rigas pradėjo rungtyniauti su savo kaimynu Maksu Fokineriu, Voreno ūkio savininku, dėl prizo už geriausią aviną ir avelę Sidnėjaus velykinėje parodoje. Vilnos kainos ėmė kilti, paskui šoktelėjo iki negirdėtai aukštų. Europa, Jungtinės Valstijos ir Japonija griebte griebė kiekvieną plonos australiškos vilnos kuokštelį. Kitos šalys tiekė šiurkštesnę vilną storesniems audiniams, kilimams, fetrui gaminti, bet tik iš ilgos, švelnios kaip šilkas australiškų merinosų vilnos buvo galima išausti tokią plonutę medžiagą, jog slysdavo tarp pirštų kaip minkščiausias batistas. Ir pati geriausia tokios rūšies vilna buvo gaunama Naujojo Pietų Velso ir pietvakarių Kvinslando juodžemio lygumose.

Atrodė, po ilgų vargų metų atėjo teisingas atpildas. Droheda gaudavo tokį pelną, kokio anksčiau nebuvo galima net įsivaizduoti. Metai po metų — milijonai svarų sterlingų. Fija, sėdėdama prie savo stalo, skaičiavo ir spindėjo iš pasitenkinimo, Bobas priėmė dar du avininkus. Ganyklose sąlygos būtų buvusios tiesiog idealios, jei ne triušiai — tie buvo tikra nelaimė, kaip ir anksčiau.

Sodyboje staiga pasidarė malonu kaip niekad. Pro vielinius tinklelius vidun nebelindo musės, ir su jais apsipratę visi dabar stebėjosi, kaip galėjo anksčiau gyventi. Nieko, kad nelabai gražūs, užtat kiek jie atnešė gero, pavyzdžiui, dabar per karščius buvo galima valgyti grynam ore verandoje, po šlamančiais visterijų lapais.

Tinklus pamėgo ir varlytės — mažiukės, žalios, su aukso atspalviu. Jos kibiomis kojytėmis užlipdavo iš išorinės tinklo pusės ir žiūrėdavo į pietaujančius — labai rimtos ir orios, tartum sustingusios. Staiga viena kuri šokteli, sučiumpa perpus už save didesnį drugelį ir vėl tupi nekrutėdama, o iš pilnos burnos kyšo bent du trečdaliai drugelio ir pašėlusiai daužosi. Denui ir Džastinai patikdavo žiūrėti, per kiek laiko varlytė sutvarko savo aukų — tupi, rimtai spokso pro tinklelį ir kas dešimt minučių po truputį nuryja. Vabzdys ilgai likdavo gyvas; žiūrėk, jau dingo burnoje paskutinis sparniuko galelis, o kojytės dar spardosi.

— Br-r! Na ir likimas! — juokėsi Denas. — Tik įsivaizduok — pusė tavęs dar gyva, o kitų pusę jau kažkas virškina.

Abu mažieji O’Nylai, kaip ir visi Drohedoje, godžiai skaitė, todėl jų žodynas buvo platus. Jie buvo judrūs, sumanūs ir viskuo domėjosi. Jų gyvenimas buvo tikrai malonus. Turėjo grynaveislius ponius ir augdami didesni gaudavo didesnius; prie žalio virtuvinio ponios Smit stalo kantriai ruošdavo pamokas — mokėsi neakivaizdiniu būdu; žaisdavo namelyje po pipirmedžiu, turėjo savo augintinių — kačiukų, šuniukų, net prijaukintų driežą goaną, kuris leidosi vedžiojamas su pasaitėliu ir žinojo savo vardą. Mylimiausias jų buvo mažutis rausvas paršiukas, protingas kaip šuo, vardu Čiukutis.

Gyvendami toli nuo miesto grūsties, vaikai beveik nesirgo, niekad neturėjo slogos, neužsikrėsdavo gripu. Megė baisiai bijojo vaikų paralyžiaus, difterito, bet kokios infekcijos, kuri, nežinia iš kur atsiradusi, galėtų pasigrobti jos vaikus, todėl juos skiepijo nuo ko tik buvo įmanoma. Ir Denas su Džastina gyveno pavydėtinai, užteko jiems ir fizinės veiklos, ir peno dvasiai.

Kai Denui suėjo dešimt, o Džastinai vienuolika, juos išleido mokytis į Sidnėjų: Deną pagal tradiciją į Rivervju koledžą, o Džastiną į Kinkopelio. Pirmą kartą įsodinusi vaikus į lėktuvą, Megė žiūrėjo, kaip jie mojuoja pro langus nosinėmis, pablyškę, bet susikaupę ir nepraradę narsos; lig tol jie dar niekur nebuvo išvažiavę iš namų. Megė labai norėjo vykti kartu, savo akimis pamatyti, kaip vaikai įsikurs, bet visi taip tvirtai pasipriešino, jog ji nusileido. Šeima, pradedant Fija ir baigiant Džimsu su Petsiu, manė, kad vaikams bus daug geriau susitvarkyti savarankiškai.