Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Žinoma, dabar dar sunku pasakyti ką nors tikra, be to, aš ne toks genialus chirurgas, kokių yra Morsbyje. Jie pasakys tau daugiau. Bet užkliudytas šlapimtakis ir daug smulkių tarpvietės nervų. Jį tikrai bus galima sulopyti, padaryti kaip naują, tiktai gal tie nervai... Visa nelaimė, kad jie nelabai duodasi lopomi. — Jis krenkštelėjo. — Aš noriu pasakyti, kad lyties organai gali likti nejautrūs.

Džimsas nuleido galvą, pasižiūrėjo į žemę pro krištolinę ašarų uždangą.

— Gerai, kad nors gyvas liko, — pasakė.

Jį išleido trims dienoms nuskristi su broliu į Port Morsbį ir pabūti ten, kol paaiškės, kad jau nebėra pavojaus. Žaizdos buvo kone stebuklingai lengvos. Kulkos sustrigo į apatinę pilvo dalį, bet kiaurai neįlindo. Tačiau divizijos gydytojas neklydo: buvo pažeisti dubens nervai. Niekas negalėjo pasakyti, ar vėliau jautrumas kiek atsikurs.

— Nelabai tai ir svarbu, — tarė Petsis, gulintis ant neštuvų, kai jie laukė lėktuvo į Sidnėjų. — Vis tiek manęs niekada netraukė vesti. Tu tik žiūrėk savęs, Džimsai, girdi? Taip nenoriu tavęs vieno palikti.

— Aš neprapulsiu, Petsi, — nusišypsojo Džimsas, tvirtai spausdamas broliui ranką. — Tik pagalvok, iki karo pabaigos lieku be geriausio draugo. Aš tau rašysiu, kaip viskas toliau. Pasveikink nuo manęs ponią Smit, Megę su mama ir brolius, gerai? Nors tiek tau pasisekė, kad grįžti namo į Drohedą.

Fija ir ponia Smit atskrido į Sidnėjų pasitikti Amerikos lėktuvo, kuris atgabeno Petsį iš Taunsvilio. Fija pabuvo Sidnėjuje tiktai kelias dienas, o ponia Smit pasiliko iki galo, apsistojusi Rendviko viešbutyje netoli nuo Velso Princo karo ligoninės. Petsis išgulėjo ligoninėje tris mėnesius. Karas jam jau buvo baigtas. Daug ašarų išliejo ponia Smit, bet buvo dėl ko ir pasiguosti. Nors Petsis nebeturės visaverčio gyvenimo, jam lieka visa kita — jis galės vaikščioti, bėgioti, jodinėti. O vesti Klieriai, šiaip ar taip, nelinkę. Kai Petsį išrašė iš ligoninės, Megė nuvažiavo į Džilį „Rols Roisu4’, ir jiedvi parsivežė jį, pasodinusios ant užpakalinės sėdynės, tarp antklodžių ir žurnalų, melsdamos Dievą dar vienos malonės — kad ir Džimsas grįžtų namo.

16

Tiktai tada, kai imperatoriaus Hirohito atstovas pasirašė dokumentą dėl Japonijos kapituliacijos, Džilenbounas patikėjo, kad karas iš tikrųjų pasibaigė. Žinia atėjo 1945 metų rugsėjo antrąją, sekmadienį, lygiai po šešerių metų nuo karo pradžios. Po šešerių metų, pilnų kančios. Tiek daug prarasta nebesugrąžinamai: žuvo Dominyko O’Roko sūnus Roris, Horio Houptono sūnus Džonas, Ideno Karmaiklo sūnus Kormakas. Roso Makvino jauniausiasis sūnus Engus jau niekada nebegalės vaikščioti, Entonio Kingo sūnus Deividas vaikščios, bet nematys, kur eina, Pedžio Klierio sūnus Petsis niekada neturės vaikų. O kiek dar tokių, kurių žaizdų nematyti, bet jos įkirstos giliai; kiek tokių, kurie išėjo linksmi, energingi, jukūs, o grįžo namo tykūs, mažakalbiai, retai kada nusijuokiantys. Kai karas prasidėjo, kas galėjo pagalvoti, kad jis truks taip ilgai ir tiek daug atims.

Žmonės Džilenboune nebuvo labai prietaringi, bet sekmadienį, rugsėjo antrąją, net pačius didžiausius cinikus nupurtė šiurpas. Mat tą pačią dieną, kai pasibaigė karas, pasibaigė ir ilgiausia Australijos istorijoje sausra. Kone dešimt metų nebuvo kaip reikiant paliję, o tą dieną debesys susitvenkė danguje storų storiausi, juodų juodžiausi, ir kai pratrūko, pripylė ant ištroškusios žemės dvylika colių lietaus. Kai lietaus iškrinta tik colis, dar nereiškia, kad sausrai galas, nes daugiau gal vėl nebelis, o dvylika colių — tai žolė.

Megė, Fija, Bobas, Džekas, Hiujis ir Petsis stovėjo verandoje, žvelgė į liūties tamsą ir traukė neapsakomai malonų kvapų, kuris atsiranda, kai nuo lietaus sudrėksta perdžiūvusi biri žemė. Arkliai, karvės, avys ir kiaulės, plačiai įsirėmę į tęžtančią, slystančią iš po kojų žemę, stovėjo po vandens srovėmis ir trūkčiojo visu kūnu; jie beveik visi dar nebuvo matę tokio lietaus. Kapinėse lietus nuplovė dulkes, kas buvo balta, vėl liko balta, nuplovė ir išskleistus rimto Botičelio angelo sparnus. Upelis pakilo, ištvino, jo šniokštimas susimaišė su merkiančio lietaus ūžesiu. Lietus, lietus! Lietus. Tartum paslaptinga dosni ranka pagaliau suteikė ilgai lauktą malonę. Stebuklingas, palaimingas lietus. Lietus— tai žolė, o žolė — tai gyvenimas.

Išdygo švelniai žalias kuokštelis, smulkūs laiškeliai ėmė stiebtis į dangų, išsikrūmijo, išsikerojo, augo vis didesnis ir tamsėjo, paskui išbluko, sustorėjo ir pagaliau virto sidabriškai rusva iki kelių aukštumo Drohedos žole. Sodybos pievos atrodė tartum kviečių laukas, vilnijantis nuo menkiausio vėjelio, aplink namus margavo ryškiaspalvės gėlės, skleidėsi išbrinkę pumpurai, nebenugulti devynerių metų dulkėmis, vėl subaltavo blyškieji eukaliptai, šviesiai sužaliavo jų vainikai. Teisybė, Maiklo Karsono be saiko pristatytose cisternose vandens pakako ir gėlynai išliko nenudžiūvę, bet visi lapai ir žiedai buvo seniai nusėsti dulkių, praradę spalvų gaivumų, nurudę. Tačiau nuo seno paėjęs garsas pasitvirtino: Droheda iš tikrųjų turėjo tiek vandens, kad galėjo iškęsti ir dešimt sausros metų — bent jau pati sodyba.

Bobas, Džekas, Hiujis ir Petsis grįžo į ganyklas, ėmė galvoti, kaip geriau padidinti bandų; Fija atsidarė naujutėlį butelį juodo rašalo ir kiečiausiai užsuko raudonąjį, kuriuo žymėjo nuostolius; Megė pamatė, kad jau eina į galą jos gyvenimas balne, nes neilgai trukus grįš Džimsas ir atsiras vyrų, ieškančių darbo.

Po tų devynerių metų liko labai mažai gyvulių, tiktai rinktiniai veisliniai buliai ir avinai, laikomi ir šeriami garduose. Bobas nuvažiavo į rytus, į Vestern Sloupsą, nusipirkti grynaveislių avelių iš ūkių, ne taip nukentėjusių nuo sausros. Grįžo Džimsas. Atėjo dirbti aštuoni avininkai. Megė pakabino savo balną.

Netrukus ji gavo laišką nuo Luko — antrą po to, kai jį paliko.

Dabar, man regis, jau neilgai, — rašė jis. — Dar keleri metai prie cukranendrių, ir jau turėsiu pakankamai. Dabar vis paskaudinėja nugarų, bet kirsti dar galiu neatsilikdamas nuo geriausių, po aštuonias devynias tonas per dienų. Mudviem su Arne priklauso dvylika brigadų, vyrukai dirba gerai. Pinigas ateina gana lengvai, Europoje tokia cukraus paklausa, kiek duosi, tiek ims. Per metus užvarau apie penkis tūkstančius ir beveik viską atidedu. Dabar jau nebeilgai, Meg jau greitai patrauksiu į Kainuną. Gal kai įsitaisysiu ten, ir tu panorėsi pas mane grįžti. Ar gavai tada nuo manęs vaiką? Keista, kaip tos moterys trokšta vaikų. Gal dėl to mes su tavim ir nesugyvenom, kaip manai? Parašyk, kaip tau sekasi ir kaip Droheda atlaikė sausrų. Tavo Lukas.

Megė sėdėjo su laišku verandoje, įsmeigusi nieko neregintį žvilgsnį kažkur už ryškios pievų žalumos; atėjo ir Fija.

— Kaip Lukas?

— Kaip visada, mama. Nė kiek nepasikeitė. Vėl rašo, kad dar kiek padirbės tose nelemtose plantacijose, o paskui įsigys žemės prie Kainunos.

— Ar tikrai jis taip padarys?

— Turbūt, kada nors.

— Grįši pas jį, Mege?

— Nieku gyvu.

Fija atsisėdo į pintą krėslą, pasitraukusi jį tiesiai prieš Megę. Kažkur toli šūkavo vyrai, taukšėjo plaktukai: pagaliau verandos ir viršutinio aukšto langai traukiami plonu vielos tinklu nuo musių. Daugelį metų Fija atkakliai neleido to daryti. Kad ir kiek bus musių, o namo išvaizdos gadinti bjauriu tinklu negalima. Bet kuo ilgiau truko sausra, tuo labiau kankino musės, ir dvi savaites prieš jos pabaigą Fija nusileido, pasamdė žmonių, kad apkaltų ne tik didįjį namą, bet ir kitus trobesius — nuolatinių darbininkų namus ir sezoninių barakus.