Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kol Devintoji divizija susiruošė išplaukti į Naująją Gvinėją, ten priešai jau buvo galutinai sudoroti. Ši rinktinė divizija, labiausiai pasižymėjusi Australijos karo istorijoje, buvo didžiai nepatenkinta ir begalėjo tikėtis savo šlovę padidinti kitur — vydama japonus per Indoneziją. Po pralaimėjimo prie Gvadalkanalo žlugo visos japonų viltys dėl Australijos. Tačiau, kaip ir vokiečiai, jie traukėsi nenoromis, nuožmiai priešindamiesi. Jų rezervai buvo pasigailėtinai išsekę, armijas žlugdė prastas ginklų ir maisto tiekimas, bet amerikiečiai ir australai turėjo brangiai mokėti už kiekvienų iš jų susigrąžinamos žemės colį. Japonai jau buvo pasitraukę iš Bunos, Gonos, Salamaujos ir šiaurine pakrante bėgo atgal į Lae ir Finšafeną.

1943 metų rugsėjo penktą Devintoji divizija išsikėlė į krantą kiek į rytus nuo Lae. Buvo didelis karštis, drėgnumas — šimtas procentų, lijo kasdien, nors liūtys turėjo prasidėti po gerų dviejų mėnesių. Grėsė maliarija, todėl visi turėjo ryti atabriną, ir nuo mažučių geltonų tabletėlių jie jautėsi taip pat bjauriai, lyg iš tikrųjų sirgdami maliarija. Dėl nuolatinio drėgnumo nedžiūvo batai ir kojinės, pėdos išpurto kaip kempinės, tarpupirščiuose luposi oda, kraujavo. Musių ir moskitų įkandimai sėtrijosi, opėjo.

Port Morsbyje jie matė, kokie apgailėtini ir nelaimingi Naujosios Gvinėjos čiabuviai, — jei jau vietiniai, nepakeldami tokio klimato, serga frambozija, beriberiu, maliarija, plaučių uždegimu, chroniškomis odos ligomis, kepenų, blužnies padidėjimu, tai ko čia besitikėti baltiesiems? Port Morsbyje australai sutiko ir tų, kurie buvo išlikę gyvi po Kokodos kautynių — jie buvo ne tiek japonų, kiek Naujosios Gvinėjos aukos, visai išsekę, aptekę skauduliais, paklaikę nuo karštligės. Devynių tūkstančių pėdų aukštyje, kur ledinis šaltis, o kareivių apranga plona, tropinė, nuo plaučių uždegimo krito dešimt kartų daugiau, negu paguldė japonai. Siaubingi miškai, kur sutemus šalta blyškia vaiduokliška šviesa švyti fosforescuojantys grybai, kur gličiu purvynu kabarojiesi per skardžius, per susiraizgiusias gumbuotas šaknis ir negali nė sekundę pakelti galvos — žmogus ten puikus taikinys snaiperiui. Visai visai ne taip kaip Šiaurės Afrikoje, ir Devintoji divizija nė kiek nebesigailėjo, kad ten liko ir atlaikė du Alameinus, užuot žygiavusi prie Kokodos.

Lae miestas tankiai mišku apaugusioje pakrantės lygumoje, toli nuo salos vidurio, kur kalnai iškilę iki vienuolikos tūkstančių pėdų, buvo daug patogesnė vieta karo veiksmams negu Kokoda. Tai keletas europiečių namų, degalinė ir krūvoje susitelkusios čiabuvių trobelės. Japonai ir čia mušėsi narsiai, bet jų buvo nedaug, ir tie patys ne mažiau išsekę, nusialinę ir iškamuoti ligų kaip ir jų priešai australai. Šiaurės Afrikoje pripratus prie sunkiosios artilerijos ir visokiausios technikos, jiems buvo keista čia nematant nei mortyrų, nei lauko pabūklų, čia tebuvo tik „Oweno” kulkosvaidžiai ir šautuvai, visų laikų su durtuvais. Džimsui ir Petsiui patiko kautynės vyro prieš vyrų, jie eidavo į priešą greta, saugojo vienas kitą. Po mūšių su vokiečiais Afrikoje, čia viskas, be abejonės, atrodė labai niekinga. Gaidžio svorio geltonodžiai, kone visi akiniuoti, su atsikišusiais dantimis. Nei grožio, nei kariškos laikysenos.

Praėjus dviem savaitėms po to, kai Devintoji divizija išsilaipino prie Lae, japonų ten nebeliko. Diena, kaip Naujosios Gvinėjos pavasariui, buvo nuostabi. Drėgnumas sumažėjo dvidešimčia procentų, baltais garais užtrauktas dangus staiga pasidarė žydras, sušvito saulė, vanduo už miesto sumirguliavo įvairiom spalvom — žalia, purpurine, alyvine. Tvarka divizijoje atsileido, sakytum visi gavo laisvadienį ir gali žaisti kriketą, trainiotis aplinkui ir užkabinėti čiabuvius, kad tie juokdamiesi parodytų bedantes, raudonas nuo betelio dantenas. Džimsas ir Petsis už miesto brido per aukštą žolę, ji priminė jiems Drohedą: žolė buvo tokios pat nublukusios rusvos spalvos ir tokio aukštumo kaip Drohedos žolė po gero lietaus.

— Jau dabar, Petsi, greitai grįšim, — tarė Džimsas. — Fricus ir japonus išgujom. Dabar namo, Petsi, namo į Drohedą! Laukiu nesulaukiu.

— Aha, — pasakė Petsis.

Jie ėjo petys į petį, daug glaudžiau, negu šiaip dera vyrams; retkarčiais paliesdavo vienas kitą, bet nejučiom — taip žmogus pasičiupinėja, kai kur suniežti, arba nesąmoningai pasitikrina, ar užsitraukė žaizdelė. Kaip gera buvo jausti veidais tikrą karštą saulę, o ne išsilydžiusio metalo rutulį kaip kokioje turkiškoje pirtyje! Jie vis užversdavo galvas į dangų, išpūtę šnerves traukė į save įkaitusios drohediškos žolės kvapą, ir tarpais jiems atrodydavo, kad jie jau namie, svaigų vidudienį eina prie vilgos, kur atsigulę pavėsyje pralauks šutrą, paskaitys knygą, nusnūs. Vartaisi nuo šono ant šono, prisiglaudęs prie mielos, brangios žemės, ir tartum jauti kažkur giliai plakant galingą širdį — kaip kūdikis per miegus kad jaučia motinos širdį.

— Džimsai, žiūrėk, papūgėlė! Tikra, kaip Drohedoj! — sušuko Petsis taip nustebęs, jog net pasakė tiek daug žodžių.

Mažosios papūgėlės tikriausiai nuo amžių gyveno ir Lae apylinkėse, bet tokia jau buvo tos dienos nuotaika ir visai netikėtas namų priminimas, kad Petsį apėmė pašėlusi linksmybė. Kvatodamas, jausdamas, kaip žolė kutena nuogas blauzdas, jis pasileido paskui papūgėlę, nusiplėšė nuo galvos aplamdytą skrybėlę plačiais nulėpusiais kraštais ir bėgo ją atkišęs, tartum tikrai tikėdamasis tą paukščiuką pagauti. Džimsas stovėjo ir su šypsena žiūrėjo į brolį.

Jis buvo gal už dvidešimties jardų, kai aplinkui jį pažiro kulkosvaidžio pakirstos žolės kuokštai. Džimsas pamatė, kaip brolis pasisuko visu kūnu, iškėlęs aukštyn rankas, tartum ko maldaudamas dangų. Nuo pusiaujo iki kelių buvo apsipylęs skaisčiai raudonu krauju, gyvybės krauju.

— Petsi, Petsi! — suriko Džimsas. Kiekviena savo ląstele jis jautė įsmigusias į kūną kulkas, jautė, kaip pats silpsta, miršta.

Džimsas žengė platų žingsnį, buvo bebėgus, bet kareiviškas atsargumas sulaikė, ir jis krito į žolę — tą akimirksnį vėl sutratėjo kulkosvaidis.

— Petsi, Petsi, ar tu gyvas? — sušuko kaip kvailys, juk buvo matęs kraują.

Tačiau neįtikėtina — pasigirdo silpnas „aha”.

Colis po colio Džimsas šliaužė klausydamasis, kaip ošia vėjas ir šnara jo judinama kvapi žolė.

Prišliaužęs prie brolio, priglaudė galvą prie jo nuogo peties ir pravirko.

— Nutilk, — tarė Petsis, — aš dar nenumiriau.

— Ar labai blogai? — paklausė Džimsas ir visas virpėdamas ėmė traukti kruvinus šortus nuo kraujais aptekusio kūno.

— Mirt, atrodo, nemirsiu.

Susirinko aplinkui vyrai, tie, kurie žaidė kriketą, tebebuvo su antkeliais ir pirštinėmis; kažkas nubėgo atgal neštuvų, o kiti ėmėsi tildyti kulkosvaidį tolimame lauko gale. Tą darbą jie atliko su didesniu nei paprastai negailestingumu, nes visi mylėjo Harpą. Jei jam kas atsitiks, Džimsas niekada neatsigaus.

Diena buvo labai graži; mažoji papūgėlė seniausiai nuskrido, bet kiti paukščiukai čiulbėjo ir čirškė kaip niekur nieko, juos nutildė tiktai tikras šaudymas.

— Petsiui velniškai pasisekė, — kiek vėliau pasakė Džimsui gydytojas. — Jam suvaryta koks dešimt kulkų, bet jos daugiausia papuolė į šlaunis. Dvi ar trys pataikė aukštėliau, greičiausiai į dubens kaulų ar raumenį. Kiek galiu spręsti, ir žarnos sveikos, ir pūslė. Tiktai va...

— Kas? — nekantriai pertraukė Džimsas; jis dar tebedrebėjo, lūpos buvo pamėlusios.