Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Kad reikia, Bobai, tai reikia, — tarė Megė. — Ponia Smit neatsisakys prižiūrėti Džastinos su Denu. Kai tik Drohedai prireiks manęs, pasakyk, ir aš vėl iš josiu į ganyklas.

— Tada eisim mes, tie du, be kurių galima išsiversti, — šypsodamas tarė Džimsas.

— Ne, Hiujis ir aš, — tuoj pasipriešino Džekas.

— Pagal teisybę turėtų eiti Džimsas ir Petsis, — lėtai ištarė Bobas. — Jūs jauniausi ir mažiausiai patyrę prie avių, o kaip kareiviai, mes visi vienodai nepatyrę. Bet jums, vyručiai, dar tik šešiolika.

— Kai reikalai pablogės, būsim jau septyniolikos, — prašėsi Džimsas. — Mes atrodom vyresni, o jei tu parašytum raštą ir Haris Gofas patvirtintų, mus iškart priimtų.

— Na, kol kas niekas niekur neis. Verčiau pasistenkim gauti visko daugiau iš Drohedos, kad ir per sausrą ir su tais triušiais.

Megė tylomis išėjo, užlipo į vaikų kambarį. Denas ir Džastina miegojo baltose lovelėse. Ji praėjo pro dukterį ir sustojo ties sūnumi, ilgai į jį žiūrėjo.

— Dėkui Dievui, tu dar tiktai kūdikis, — pasakė ji.

Praėjo dar beveik metai, kol karas įsiveržė į mažytį Drohedos pasaulį, ir per tą laiką vienas po kito išėjo visi avininkai, triušiai dauginosi kaip dauginęsi, bet Bobas neprarado narsumo ir visomis išgalėmis stengėsi vykdyti karo primestas sąlygas. Bet 1940 metų birželio pradžioje atėjo žinia, kad britų pajėgoms teko palikti Diunkerką; į Australijos Antrojo ekspedicinio korpuso verbavimo punktus ėmė tūkstančiais plūsti savanoriai, tarp jų buvo ir Džimsas su Petsiu.

Ketverius metus praleidę raitomis ganyklose visokiais orais, dvyniai nebeatrodė tokie jauni, tiek iš kūno, tiek iš veidų buvo nenusakomo amžiaus — su raukšlelėmis prie ramių akių ir linijomis nuo nosies iki lūpų. Jie pateikė raštus ir buvo priimti be didelių kalbų. Australijos lygumų gyventojai buvo armijoje vertinami. Jie paprastai gerai šaudė, buvo paklusnūs ir ištvermingi.

Džimsas ir Petsis užsirašė savanoriais Dabou, bet buvo paskirti į Ingelberną prie Sidnėjaus, ir vakare visi susirinko jų išlydėti į pašto traukinį. Tuo pačiu traukiniu ir, kaip paaiškėjo, tuo pačiu tikslu važiavo ir Kormakas Karmaiklas, jauniausias Ideno sūnus. Taigi abi šeimos patogiai susodino savo vaikus į pirmos klasės kupė ir laukė nejaukiai apstoję — taip norėjosi paverkti, išbučiuoti juos, parodyti širdies šilumą, kad paskui būtų ką prisiminti, bet visus kaustė tikras britiškas santūrumas. Liūdnai sukaukė didžiulis garvežys, ir budėtojas papūtė švilpuką.

Megė pasilenkė ir droviai pakštelėjo broliams į skruostą, o paskui ir Kormakui, kuris buvo labai panašus į savo vyresnįjį brolį Konorą; Bobas, Džekas ir Hiujis paspaudė jiems rankas; ponia Smit vienintelė leido sau tai, ko visi troško: apsipylusi ašaromis bučiavo juos ir glėbesčiavo. Idenas Karmaiklas, jo žmona ir nebejauna, tačiau vis dar graži duktė taip pat atsisveikino labai santūriai. Tada visi išlipo į Džilio platformą, traukinys pajudėjo, trinktelėjo buferiais ir iš lėto nušliaužė tolyn.

— Sudie, sudie! — visi ėmė šaukti ir mojavo didelėmis baltomis nosinėmis tol, kol iš traukinio beliko dūmų driekena blėstančiame saulėlydyje.

Džimsas su Petsiu, kaip prašėsi, buvo abu paskirti į naujai suformuotą, dar gerai neapmokytą Devintąją Australijos diviziją, laivais nusiųsti į Egiptą 1941 metų pradžioje ir kaip tik pakliuvo į sutriuškinimą prie Bengazio. Ką tiktai atvykęs generolas Ervinas Romelis labai sustiprino Berlyno— Romos ašies jėgas ir pradėjo didžiuliais ratais raižyti Šiaurės Afriką. Britų kariuomenė, naujojo Afrikos korpuso vejama, gėdingai traukėsi į Egiptą, o Devintajai Australijos divizijai tuo tarpu buvo įsakyta užimti ir laikyti Tobruką, priešakinį postą Vokietijos bei Italijos okupuotoje teritorijoje. Tobrukas priėjo prie jūros, ir tai buvo vienintelė viltis, kad planas pasiseks, nes kol britų laivai tebeplaukiojo Viduržemio jūroje, ten buvo galima pristatyti ginklų ir maisto. Apsuptieji išbuvo Tobruke aštuonis mėnesius, Romelis vis puolė ir puolė juos visomis jėgomis, bet taip ir neįstengė išstumti.

— Ar žinot, ko mes čia sėdim? — paklausė eilinis Kolis Stiuartas, tingiai seilindamas popieriuką ir baigdamas sukti suktinę.

Seržantas Bobas Melojus stumtelėjo skrybėlę aukštyn, kad kraštai neužstotų pašnekovo, ir šyptelėjo: šitą klausimą išgirdo nebe pirmąkart.

— Nė velnio nežinau, — atsakė jis.

— Na, vis geriau čia, negu džiovinti autus už grotų, — tarė eilinis Džimsas Klieris, timpteldamas dvynio brolio šortus žemiau, kad būtų patogu pasidėti galvą ant šilto minkšto pilvo.

— Aha, bet už grotų į tave nors nešaudo, — paprieštaravo Kolis ir metė užgesusį degtuką į saulėje besišildantį driežą.

— Tiek dar ir aš pats nuraukiu, bičiuli, — tarė Bobas, vėl užsismaukdamas ant akių skrybėlę. — Bet jau geriau tegu šaudo, ką čia dvėst iš nuobodulio.

Jie buvo patogiai įsitaisę sausame žvyro apkase tiesiai prieš minų lauką ir spygliuotos vielos užtvarą, saugančią pietvakarinį jų teritorijos kampą; kitoje pusėje Romelis laikėsi atkakliai įsikibęs į savo gabaliuką Tobruko žemės. Čia pat apkase stovėjo stambaus kalibro „Brauningo” kulkosvaidis, tvarkingai sudėtos dėžės su šaudmenimis, bet neatrodė, kad jie būtų pasirengę ir lauktų puolimo. Jų šautuvai buvo atremti į sieną, durtuvai blizgėjo skaisčioje Tobruko saulėje. Aplinkui ūžė musės, bet visi keturi buvo australai iš Vakarų lygumos, taigi Tobrukas ir Šiaurės Afrika su karščiu, dulkėmis ir musėmis buvo jiems ne naujiena.

— Gerai, kad jūs dvyniai, Džimsai, — tarė Kolis, mėtydamas akmenukus į driežą, kuris nė nemanė pasitraukti. — Prilipę vienas prie kito, sakytum pideriai.

— Nepavydėk, nepavydėk, — nusišaipė Džimsas, glostydamas Petsio pilvą. — Čia pati geriausia pagalvė visam Tobruke.

— Aha, tau tai gerai, o vargšeliui Petsiui? Ei, Harpai, ištark bent žodelį! — paerzino jį Bobas.

Petsis šyptelėjęs parodė baltus dantis, bet kaip paprastai nieko neatsakė. Visi mėgindavo jį prašnekinti, tačiau dar niekam nepavyko ištraukti ką nors daugiau negu „taip” arba „ne”, todėl jį ir praminė Harpu, tyleniu iš komikų brolių Marksų trijulės.

— Ar girdėjot naujieną? — staiga paklausė Kolis.

Matildų” brigadą prie Halfajos sumalė iš aštuoniasdešimt aštunto kalibro. Ta patranka didžiausia čia, dykumoje, ji ir teima „Matildas”. Tokius tankus kiaurai suvarpė.

— Ką čia paistai! — nepatikliai tarė Bobas. — Aš esu seržantas ir nieko panašaus negirdėjau, o tu tik eilinis ir viską labai žinai. Neturi fricai nieko tokio, kad galėtų sumalt visą „Matildų” brigadą.

— Kai buvau vado nusiųstas pas Marshedą, palapinėje pats girdėjau per radiją, tikra teisybė, — tvirtino Kolis.

Kiek laiko visi tylėjo; apsiaustoje tvirtovėje kaip Tobrukas kiekvienam būtina aklai tikėti, kad savieji yra pakankamai stiprūs ir galės iš apsiausties išvaduoti. Kolio naujiena nebuvo maloni, juo labiau kad visi iki vieno žiūrėjo į Romelį rimtai. Ir laikėsi prieš jį tik todėl, kad nuoširdžiai tikėjo, jog australams kare nėra lygių, nebent indų kariai gurkai, na, o jei tikėjimas — devynios dešimtosios stiprybės, tai juos iš tikrųjų sunku nugalėti.

— Liurbiai tie anglai! — tarė Džimsas. — Kad čia, Šiaurės Afrikoj, būtų daugiau mūsų, iš Australijos...

Pritarimo chorą nutraukė sprogimas prie pat apkaso krašto — iš driežo nebeliko nieko, o keturi kareiviai puolė prie kulkosvaidžių ir šautuvų.