Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kai pasidarė per stora jodinėti, Megė visų laikų buvo namie su ponia Smit, Mine ir Kete, siuvo ir mezgė tam, kuris krutėjo po širdimi. Jis (Megė visada galvojo apie jį kaip apie berniuką) buvo tarsi jos pačios dalis, ne taip kaip Džastina; jai neužeidavo nei blogumų, nei prislėgtų nuotaikų, ji tik laukė, kad jis greičiau gimtų. Gal prie to visai netyčia prisidėjo ir Džastina; dabar, kai mažoji būtybė šviesiomis akimis iš nesusivokiančio kūdikio ėmė virsti baisiai protinga mergyte, Megei buvo nepaprastai įdomus ir pats vaikas, ir jo keitimasis. Jos abejingumas Džastinai seniai buvo praėjęs, ji troško myluoti dukrelę, glausti, bučiuoti, juoktis kartu su ja. Ir kai Džastina mandagiai jos meilumų išsilenkdavo, Megei visada būdavo skaudu.

Džimsui ir Petsiui grįžus iš Rivervju, ponia Smit tikėjosi vėl priglausti juos po sparneliu, bet labai nusivylė, nes jie beveik visą laiką praleisdavo ganyklose. Tada ponia Smit persimetė prie mažosios Džastinos, bet toji taip pat tvirtai neprisileido jos, kaip ir Megės. Atrodė, Džastina nenori, kad ją glamonėtų, bučiuotų ar juokintų.

Vaikščioti ir kalbėti ji pradėjo labai anksti, devynių mėnesių. Vos atsistojo ant kojų ir ėmė aiškiai tarti žodžius, tapo dar savarankiškesnė ir darė vien tai, ką norėjo. Nebuvo nei triukšmadarė, nei neklaužada, tiesiog buvo kieta ir nepalenkiama. Jei Megė būtų nors ką išmaniusi apie genus, būtų pamąsčiusi, ko galima tikėtis susimaišius Klierių, Armstrongų ir O’Nylų kraujui. Kur čia neišeis geležinis žmogus!

Bet labiausiai liūdino tai, kad Džastina atkakliai nenorėjo nei šypsotis, nei juoktis. Visi Drohedoje nėrėsi iš kailio visaip išsidirbinėdami, kad ji šypteltų, bet viskas veltui. Įgimtu rimtumu ji pranoko net savo senelę.

Spalio pirmą, kai Džastinai suėjo metai ir keturi mėnesiai, Drohedoje Megei gimė sūnus. Gimė beveik mėnesiu anksčiau, visai netikėtai; du ar trys sąrėmiai, nutekėjo vandenys, ir po kelių minučių, vos paskambinusi gydytojui, Fiona su ponia Smit priėmė naujagimį. Megė nespėjo nė susigaudyti. Skausmų beveik nejuto, jie baigėsi greitai, lyg nebuvę; tiesa, dėl tokio vaiko skubėjimo ateiti į pasaulį Megei reikėjo susiūti plyšimus, bet ji vis tiek jautėsi puikiai. Džastinai pieno ji visiškai neturėjo, o dabar jo buvo net per daug. Nereikėjo nei buteliukų, nei skardinių su laktogenu.

O koks jis gražus! Ilgas ir laibas, galvytė gražios formos, su gelsvų plaukų kuodžiuku, ryškiai mėlynos akys, nėra abejonės, jų spalva nė vėliau nepasikeis. Ko joms keistis? Tai Ralfo akys, taip pat kaip ir Ralfo rankos, nosis ir lūpos, ir net pėdos Ralfo. Megė buvo tokia nedora, jog dėkojo Dievui, kad Lukas ir Ralfas labai panašūs, vienodo sudėjimo, tokios pat plaukų ir akių spalvos, ir bruožai nedaug skiriasi. Bet vaiko plaštakos, antakių linija, plaukų trikampis ant kaktos, rankų ir kojų pirštai visai kaip Ralfo, o ne Luko. Reikia turėti viltį, kad niekas to nepastebės.

— Ar vardą jau sugalvojai? — paklausė Fija; vaikas, regis, jai labai patiko.

Megė žiūrėjo, kaip ji stovi su berniuku ant rankų, ir džiaugėsi. Mama vėl turės ką mylėti; gal mylės ne taip kaip Frenką, bet nors nebebus visai bejausmė.

— Sugalvojau. Denas.

— Keistas vardas! Iš kur? Gal čia O’Nylų giminės vardas? Maniau, kad jau baigei su O’Nylais?

— Su Luku jis neturi nieko bendra. Tai bus tik šito vaiko vardas, daugiau niekieno. Nepakenčiu giminės vardų, atrodo, kad naujam žmogui norima pridurti kažką svetima. Džastiną pavadinau Džastina tik todėl, kad tas vardas man patiko, Deną pavadinsiu Denu irgi dėl to.

— Gerai, skamba jis gražiai, — sutiko Fija.

Megė susiraukė — tokios pilnos krūtys.

— Duok man jį, mama. O, atrodo, alkanas! Gal senasis Keliauninkas neužmirš atvežti siurbtuvo pienui, antraip gausi pati į Džilį važiuoti.

Vaikas iš tikrųjų buvo alkanas: taip traukė pieną, kad nuo mažos stamantrios burnytės net skaudėjo. Megė žiūrėjo į jį, į užmerktas akytes su tamsiomis paauksuotais galiukais blakstienomis, į antakius kaip plunksnelės, mažučius krutančius skruostukus ir taip mylėjo, kad nuo meilės skaudėjo daug labiau nei nuo žindančios burnytės.

Jis yra, ir to pakanka; turi pakakti, nes nieko daugiau nebeturėsiu. Bet prisiekiu Dievu, Ralfai de Brikasarai, Dievu, kurį tu myli labiau už mane, tu niekada nesužinosi, ką pavogiau iš tavęs... ir iš Dievo. Niekada nepasakysiu tau tiesos apie Deną. Ak, tu mano vaikuti! Megė pasislinko ant pagalvių, patogiau pasidėjo ant rankos berniuką, kad geriau matytų tobulo grožio veidelį. Mažiuk mano! Tu mano, ir niekada niekam tavęs neatiduosiu. Bent jau tavo tėvui tai tikrai ne, juk jis dvasininkas ir negali tavęs pripažinti sūnumi. Argi ne nuostabu?

Garlaivis atplaukė į Genujos uostą balandžio pradžioje. Arkivyskupas Ralfas išlipo Italijoje pačiame Pietų pavasario smagume ir sėdo į Romos traukinį. Jeigu būtų paprašęs, jį būtų pasitikę ir nuvežę Vatikano atsiųstu automobiliu, bet jis baiminosi akimirkos, kai vėl pajus užsiveriant aplinkui Bažnyčios sienas, ir norėjo ją atidėti kuo toliau. Amžinasis miestas. Teisybė, galvojo jis, pro taksi langus dairydamasis į didingus pastatus ir varpines, balandžių pilnas aikštes, pretenzingus fontanus, romėniškas kolonas, išaugusias iš amžių gilumos. Na, jam visa tai nereikalinga. Jam svarbu Romos dalis, vadinama Vatikanu, jo ištaigingos paradinės salės ir anaiptol ne ištaigingi ne bet kam prieinami kabinetai.

Dominikonų vienuolis juodu abitu nuvedė jį aukštais marmuriniais koridoriais pro bronzos ir akmens skulptūras, vertas muziejaus, pro puikius paveikslus Džoto, Rafaelio, Botičelio, Fra Andželiko stiliumi. Čia buvo didžiojo kardinolo paradinės salės, taigi nėra abejonės, turtinga Kontinių— Verčezių šeima pasistengė išpuošti garsiosios savo atžalos aplinkų.

Kambaryje, kur visur dramblio kaulas ir auksas, spalvingi gobelenai ir paveikslai, prancūzų darbo kilimai ir baldai, kur šen bei ten vis kas nors sodriai raudona, sėdėjo Vitorijas Skarbanca, kardinolas di Kontinis— Verčezė. Nedidelė daili ranka su spindinčiu rubino žiedu ištiesta pasisveikinti; džiaugdamasis, kad galima nuleisti akis, arkivyskupas Ralfas perėjo per kambarį, priklaupė, paėmė ranką, pabučiavo žiedą. Ir priglaudė skruostą prie tos rankos, supratęs, kad negalės meluoti, nors buvo ketinęs meluoti iki pat akimirkos, kai lūpomis palietė tą dvasinės galios, laikinos valdžios simbolį.

Kardinolas Vitorijas nuleido laisvąją ranką ant palinkusio peties, galva parodė vienuoliui, kad išeitų, ir kai tas tyliai uždarė duris, jo ranka pakilo nuo peties iki plaukų, stabtelėjo tamsioje tankynėje, švelniai nubraukė juos nuo kaktos. Plaukai nebe tokie kaip buvo, greitai bus nebe juodi, o plieno spalvos. Sulinkusi nugara įsitempė, pečiai atsitiesė, ir arkivyskupas Ralfas pažvelgė stačiai į akis savo viršininkui.

O, kažkas pasikeitę! Lūpos suspaustos, rodo patirtų kančią, padidėjusį jautrumą; akys, taip gražiai įstatytos, tokios gražios spalvos ir formos, visiškai nebe tos, kurias jis puikiai prisimena. Kardinolas Vitorijas visada Kristaus akis vaizdavosi mėlynas, tokias kaip Ralfo, ramias, abejingas tam, ką mato, todėl galinčias viską aprėpti ir suprasti. Bet gal toks įsivaizdavimas klaidingas? Negi įmanoma užjausti žmoniją, kentėti dėl jos, o akyse tai neatsispindėtų!

— Na, Ralfai, sėskitės.

— Jūsų Eminencija, aš noriu atlikti išpažintį.

— Vėliau, vėliau! Pirmiausia pasikalbėsim, ir angliškai. Pastaruoju metu aplinkui pilna ausų, bet dėkui mūsų Šventajam Jėzui, angliškai jos nesupranta. Sėskitės, Ralfai. Kaip gerai, kad jūs jau čia! Man taip trūko jūsų išmintingų patarimų, jūsų galvotumo, jūsų nepaprastai malonios draugijos. Čia man nebuvo paskirta nė vieno, kurį būčiau pamėgęs nors perpus tiek kiek jus.