Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Važiuodama čionai ji nesiliovė mąsčiusi, kaip čia geriausia padarius, ir širdis šaukė — greičiau, greičiau, greičiau! Kol dar negyveno Himelhoche, nieko nebuvo girdėjusi apie viliojimus ir gundymus, ir net dabar, kai jau buvo apie tai perskaičiusi keletą knygų, nelabai tikėjo, kad pačiai kas išeis. Tačiau turės pasistengti. Kad tik nepradėtų su Luku kalbėtis, tada viskas žlugs. Liežuvis tiesiog niežtėjo — taip norėjosi pasakyti, ką apie jį mano. Bet dar stipriau degino troškimas grįžti į Drohedą užsitikrinus Luko pavardę Ralfo kūdikiui.

Drebulio purtoma tvankiame, melasa trenkiančiame ore ji nusirengė ir gulėjo lovoje užsimerkusi, versdama save galvoti apie vieną dalyką — reikia žūtbūt apsaugoti Ralfo kūdikį.

Kai Lukas vienas atėjo į viešbutį devintą valandą vakaro, regbininkai jo net neužkalbino: dauguma buvo jau be nuovokos, o tie keli, kurie dar laikėsi ant kojų, nematė toliau alaus stiklinių po nosim.

Liudis nė kiek neapsiriko: po savaitės virtuvėje Lukas jautėsi pailsėjęs, ištroškęs permainų ir spinduliuote spinduliuojąs palankumu. Kai Brauno sūnelis atnešė į baraką žinią nuo Megės, jis buvo bebaigiąs plauti indus po vakarienės ir ketino važiuoti dviračiu į Ingemą su Arne bei kitais vyrais kaip paprastai šeštadieniais išgerti. Pabūti su Mege bus visai malonu, nes po atostogų Etertone kartais jos pasigesdavo, nors būdavo ir pervargęs. Tik bijodamas, kad ji pradės vėl tų pačių giesmelę apie įsikūrimą savuose namuose, niekad neužsukdavo į Himelhochą, kai pasitaikydavo būti netoli Danio. Bet dabar ji pati atvažiavo, ir jis nieko prieš praleisti naktį lovoje. Taigi Lukas paskubom baigė plauti indus ir pamynęs pedalus vos pusę mylios laimingai atvažiavo sunkvežimiu. Tik besivarant dviratį per likusius iki viešbučio tris kvartalus džiugus laukimas kiek atslūgo, nes visos vaistinės buvo uždarytos. Lukas pastovėjo žiūrėdamas į vitriną, pilną pasenusio, nuo karščio aptirpusio šokolado ir nustipusių musių, ir gūžtelėjo pečiais. Ką gi, teks surizikuoti. Tik viena naktis, na, o jei bus vaikas, tai gal šįkart jau pasiseks ir gims berniukas.

Išgirdusi beldžiantis, Megė nervingai pašoko, išlipo iš lovos ir basa nuėjo iki durų.

— Kas ten? — paklausė ji.

— Lukas, — atsiliepė jo balsas.

Ji atrakino, pradarė duris ir užlindo už jų, kai Lukas stumtelėjo duris plačiau. Vos jis įėjo, ji užtrenkė duris ir sustojo žiūrėdama į jį. Lukas žiūrėjo į jų — į krūtis, kurios dabar buvo didesnės, apvalesnės, viliojančios kaip niekad, ir spenelius, jau nebe rausvus, o tamsiai raudonus nuo vaiko. Jei būtų reikėję susižadinti, vien to būtų užtekę su kaupu; jis ištiesė rankas, pasiėmė jų ir nusinešė į lovą.

Išaušo rytas, o Megė dar nebuvo pratarusi nė žodžio, nors prisilietimai rodė, kad jis yra mielai priimamas, ir jis tiesiog degė iš geismo — šito dar niekada nebuvo patyręs. Dabar ji gulėjo atsitraukusi nuo Luko, keistai nuo jo atsiskyrusi.

Lukas mėgaudamasis pasirąžė, nusižiovavo, atsikrenkštė.

— Tai ko gi atsibeldei į Ingemą, Mege? — paklausė.

Megė pasuko galvą ir žiūrėjo į jį plačiai atmerktomis akimis, kupinomis paniekos akimis.

— Na, ko gi atsibeldei? — pakartojo jis susierzinęs.

Jokio atsako, tik tas pats įdėmus, kandus žvilgsnis, tartum atsakyti nebūtų reikalo. Juokinga — po tokios nakties.

Pagaliau jos lūpos prasivėrė, šyptelėjo.

— Aš atvažiavau pasakyti tau, kad grįžtu namo, į Drohedą.

Pirmą akimirką jis nepatikėjo, bet įdėmiau pažvelgęs jai į veidą suprato, kad taip ir yra, tai tiesa.

— Kodėl? — paklausė.

— Juk sakiau, kas bus, jei nepasiimsi manęs į Sidnėjų, — atsakė ji.

Lukas kuo nuoširdžiausiai apstulbo.

— Bet, Meg! Tai buvo prieš pusantrų metų! Siaubas! Be to, juk buvau tave pasiėmęs atostogų! Visas mėnuo Etertone pasiutusiai brangiai kainavo! Aš nebeturėjau iš ko tave dar ir į Sidnėjų vežtis!

— Sidnėjuje po to buvai dar dukart ir abu kartus be manęs, — atkakliai laikėsi Megė. — Pirmą kartą galiu suprasti, tada vaikščiojau su Džastina, bet šitą sausį kaip man būtų reikėję pailsėti nuo šlapynės!

— O Viešpatie!

— Ir koks tu nagas, Lukai, — ramiai kalbėjo toliau Megė. — Dvidešimt tūkstančių svarų iš manęs gavai, tie pinigai grynai mano, ir vis tiek tau gaila tų kelių svarų, kuriuos būtum išleidęs per mane Sidnėjuje. Eik tu su savo pinigais! Negaliu į tave net žiūrėti!

— Aš jų neliečiau, — pralemeno Lukas. — Jie visi tebėra, aliai penso, ir dar priaugo banke.

— Teisybė. Tai jie per amžius ir trūnys banke. Tu juk nė nežadi jų leisti, ką? Nori garbint juos kaip aukso veršį. Prisipažink, Lukai, tu tikras šykštuolis. Be to, dar neįtikėtinas mulkis. Kaip tu elgiesi su savo žmona ir dukteria — su šunim taip niekas nesielgia, jos tau išvis buvę nebuvę, ką ten dar jomis rūpinsies. Tik save tu matai, savanaudi, pasipūtėli, niekše!

Lukas perbalo, ėmė drebėti, negalėdamas žodžio ištarti; kad Megė šitaip užsipultų, ypač po tokios nakties, — tai nelyginant mirtinai įgeltų drugelis. Kaltinimų neteisingumas glumino jį, bet jis nemokėjo jai paaiškinti, kad nieko blogo neketinęs. Kaip ir visos moterys, ji mato tik tai, kas ant delno, ir nesugeba įvertinti jo planų didybės.

Visai sumišęs Lukas nuolankiai ir beviltiškai ištarė:

— O Meg! Aš niekad nesielgiau su tavim blogai. Ne, iš tikrųjų! Kas pasakys, kad buvau nors kada tau negeras? Niekas! Ir pavalgius buvai, ir pastogę turėjai, ir gyvenai šiltai...

— O taip, — pertraukė Megė. — Su šituo tai sutinku. Šilčiau niekad negyvenau. — Ji palingavo galvą, nusijuokė. — Ką čia su tavim kalbėtis, tas pats kaip su siena.

— Ir aš galiu pasakyti visai tą patį.

— Na ir sakyk į sveikatą, — šaltai atrėžė Megė, išlipo iš lovos, užsimovė kelnaites. — Išsituokti su tavim neketinu, — pridūrė ji. — Daugiau tekėti nebenoriu. Jei tau reikės ištuokos, žinai, kur mane rasti. Pagal įstatymus kalta lieku aš, ar ne? Juk aš tave pametu — bent taip pažiūrės į šį dalyką mūsų teismas. Galėsit su teisėju vienas kitam pasidejuoti — kokios tos moterys nepatikimos ir nedėkingos.

— Aš tavęs nemetu, — patvirtino jis.

— Tuos mano dvidešimt tūkstančių gali pasilaikyti, Lukai. Bet daugiau iš manęs negausi nė penso. Ateityje savo pajamas skirsiu auginti Džastinai ir gal dar vienam vaikui, jei tik pasiseks.

— Tai mat kas, po velnių! — pasakė Lukas. — Vadinasi, tau prisireikė dar vieno vaiko. Tai dėl jo čia atsitrenkei — taip sakant gulbės giesmės, dovanėlės nuo manęs, kad galėtum parsivežt į Drohedą! Ne manęs tau reikėjo, o dar vieno vaiko! O manęs niekada nė nereikėjo, taip? Tau aš tik veislinis gyvulys! Viešpatie, tai bent!

— Dauguma vyrų daugumai moterų tokie ir tėra, — pagiežingai tarė Megė. — Tu sužadinai manyje visa, kas blogiausia, Lukai, bet niekada nesuprasi, kaip ir kodėl. Gali džiaugtis! Iš manęs per pusketvirtų metų gavai daugiau pinigų, negu užsidirbai plantacijose. Jei aš turėsiu vaiką, tai ne tavo reikalas. Nes nuo šios akimirkos daugiau nebenoriu tavęs matyti, niekad, kol gyva būsiu.

Mėgėjau buvo apsirengusi. Pasiėmė rankinę, lagaminėlį ir jau uždėjusi ranką ant durų rankenos, dar atsigręžė.

— Duosiu tau vieną patarimą, Lukai, jeigu kada pasenęs ir suvargęs, kai nebegalėsi savęs viso atiduoti cukranendrėms, susirastum kokią moterį. Tu visiškai nemoki bučiuotis. Per daug išsižioji ir ryji moterį kaip smauglys. Seilės geras dalykas, bet kai jose skęsti,., — Ji apmaudžiai persibraukė lūpas atgalia ranka. — Vemt nuo tavęs verčia! Tik pamanykit, Lukas O’Nylas, kas aš toks! Nulis tu!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x