Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Važiuodama čionai ji nesiliovė mąsčiusi, kaip čia geriausia padarius, ir širdis šaukė — greičiau, greičiau, greičiau! Kol dar negyveno Himelhoche, nieko nebuvo girdėjusi apie viliojimus ir gundymus, ir net dabar, kai jau buvo apie tai perskaičiusi keletą knygų, nelabai tikėjo, kad pačiai kas išeis. Tačiau turės pasistengti. Kad tik nepradėtų su Luku kalbėtis, tada viskas žlugs. Liežuvis tiesiog niežtėjo — taip norėjosi pasakyti, ką apie jį mano. Bet dar stipriau degino troškimas grįžti į Drohedą užsitikrinus Luko pavardę Ralfo kūdikiui.

Drebulio purtoma tvankiame, melasa trenkiančiame ore ji nusirengė ir gulėjo lovoje užsimerkusi, versdama save galvoti apie vieną dalyką — reikia žūtbūt apsaugoti Ralfo kūdikį.

Kai Lukas vienas atėjo į viešbutį devintą valandą vakaro, regbininkai jo net neužkalbino: dauguma buvo jau be nuovokos, o tie keli, kurie dar laikėsi ant kojų, nematė toliau alaus stiklinių po nosim.

Liudis nė kiek neapsiriko: po savaitės virtuvėje Lukas jautėsi pailsėjęs, ištroškęs permainų ir spinduliuote spinduliuojąs palankumu. Kai Brauno sūnelis atnešė į baraką žinią nuo Megės, jis buvo bebaigiąs plauti indus po vakarienės ir ketino važiuoti dviračiu į Ingemą su Arne bei kitais vyrais kaip paprastai šeštadieniais išgerti. Pabūti su Mege bus visai malonu, nes po atostogų Etertone kartais jos pasigesdavo, nors būdavo ir pervargęs. Tik bijodamas, kad ji pradės vėl tų pačių giesmelę apie įsikūrimą savuose namuose, niekad neužsukdavo į Himelhochą, kai pasitaikydavo būti netoli Danio. Bet dabar ji pati atvažiavo, ir jis nieko prieš praleisti naktį lovoje. Taigi Lukas paskubom baigė plauti indus ir pamynęs pedalus vos pusę mylios laimingai atvažiavo sunkvežimiu. Tik besivarant dviratį per likusius iki viešbučio tris kvartalus džiugus laukimas kiek atslūgo, nes visos vaistinės buvo uždarytos. Lukas pastovėjo žiūrėdamas į vitriną, pilną pasenusio, nuo karščio aptirpusio šokolado ir nustipusių musių, ir gūžtelėjo pečiais. Ką gi, teks surizikuoti. Tik viena naktis, na, o jei bus vaikas, tai gal šįkart jau pasiseks ir gims berniukas.

Išgirdusi beldžiantis, Megė nervingai pašoko, išlipo iš lovos ir basa nuėjo iki durų.

— Kas ten? — paklausė ji.

— Lukas, — atsiliepė jo balsas.

Ji atrakino, pradarė duris ir užlindo už jų, kai Lukas stumtelėjo duris plačiau. Vos jis įėjo, ji užtrenkė duris ir sustojo žiūrėdama į jį. Lukas žiūrėjo į jų — į krūtis, kurios dabar buvo didesnės, apvalesnės, viliojančios kaip niekad, ir spenelius, jau nebe rausvus, o tamsiai raudonus nuo vaiko. Jei būtų reikėję susižadinti, vien to būtų užtekę su kaupu; jis ištiesė rankas, pasiėmė jų ir nusinešė į lovą.

Išaušo rytas, o Megė dar nebuvo pratarusi nė žodžio, nors prisilietimai rodė, kad jis yra mielai priimamas, ir jis tiesiog degė iš geismo — šito dar niekada nebuvo patyręs. Dabar ji gulėjo atsitraukusi nuo Luko, keistai nuo jo atsiskyrusi.

Lukas mėgaudamasis pasirąžė, nusižiovavo, atsikrenkštė.

— Tai ko gi atsibeldei į Ingemą, Mege? — paklausė.

Megė pasuko galvą ir žiūrėjo į jį plačiai atmerktomis akimis, kupinomis paniekos akimis.

— Na, ko gi atsibeldei? — pakartojo jis susierzinęs.

Jokio atsako, tik tas pats įdėmus, kandus žvilgsnis, tartum atsakyti nebūtų reikalo. Juokinga — po tokios nakties.

Pagaliau jos lūpos prasivėrė, šyptelėjo.

— Aš atvažiavau pasakyti tau, kad grįžtu namo, į Drohedą.

Pirmą akimirką jis nepatikėjo, bet įdėmiau pažvelgęs jai į veidą suprato, kad taip ir yra, tai tiesa.

— Kodėl? — paklausė.

— Juk sakiau, kas bus, jei nepasiimsi manęs į Sidnėjų, — atsakė ji.

Lukas kuo nuoširdžiausiai apstulbo.

— Bet, Meg! Tai buvo prieš pusantrų metų! Siaubas! Be to, juk buvau tave pasiėmęs atostogų! Visas mėnuo Etertone pasiutusiai brangiai kainavo! Aš nebeturėjau iš ko tave dar ir į Sidnėjų vežtis!

— Sidnėjuje po to buvai dar dukart ir abu kartus be manęs, — atkakliai laikėsi Megė. — Pirmą kartą galiu suprasti, tada vaikščiojau su Džastina, bet šitą sausį kaip man būtų reikėję pailsėti nuo šlapynės!

— O Viešpatie!

— Ir koks tu nagas, Lukai, — ramiai kalbėjo toliau Megė. — Dvidešimt tūkstančių svarų iš manęs gavai, tie pinigai grynai mano, ir vis tiek tau gaila tų kelių svarų, kuriuos būtum išleidęs per mane Sidnėjuje. Eik tu su savo pinigais! Negaliu į tave net žiūrėti!

— Aš jų neliečiau, — pralemeno Lukas. — Jie visi tebėra, aliai penso, ir dar priaugo banke.

— Teisybė. Tai jie per amžius ir trūnys banke. Tu juk nė nežadi jų leisti, ką? Nori garbint juos kaip aukso veršį. Prisipažink, Lukai, tu tikras šykštuolis. Be to, dar neįtikėtinas mulkis. Kaip tu elgiesi su savo žmona ir dukteria — su šunim taip niekas nesielgia, jos tau išvis buvę nebuvę, ką ten dar jomis rūpinsies. Tik save tu matai, savanaudi, pasipūtėli, niekše!

Lukas perbalo, ėmė drebėti, negalėdamas žodžio ištarti; kad Megė šitaip užsipultų, ypač po tokios nakties, — tai nelyginant mirtinai įgeltų drugelis. Kaltinimų neteisingumas glumino jį, bet jis nemokėjo jai paaiškinti, kad nieko blogo neketinęs. Kaip ir visos moterys, ji mato tik tai, kas ant delno, ir nesugeba įvertinti jo planų didybės.

Visai sumišęs Lukas nuolankiai ir beviltiškai ištarė:

— O Meg! Aš niekad nesielgiau su tavim blogai. Ne, iš tikrųjų! Kas pasakys, kad buvau nors kada tau negeras? Niekas! Ir pavalgius buvai, ir pastogę turėjai, ir gyvenai šiltai...

— O taip, — pertraukė Megė. — Su šituo tai sutinku. Šilčiau niekad negyvenau. — Ji palingavo galvą, nusijuokė. — Ką čia su tavim kalbėtis, tas pats kaip su siena.

— Ir aš galiu pasakyti visai tą patį.

— Na ir sakyk į sveikatą, — šaltai atrėžė Megė, išlipo iš lovos, užsimovė kelnaites. — Išsituokti su tavim neketinu, — pridūrė ji. — Daugiau tekėti nebenoriu. Jei tau reikės ištuokos, žinai, kur mane rasti. Pagal įstatymus kalta lieku aš, ar ne? Juk aš tave pametu — bent taip pažiūrės į šį dalyką mūsų teismas. Galėsit su teisėju vienas kitam pasidejuoti — kokios tos moterys nepatikimos ir nedėkingos.

— Aš tavęs nemetu, — patvirtino jis.

— Tuos mano dvidešimt tūkstančių gali pasilaikyti, Lukai. Bet daugiau iš manęs negausi nė penso. Ateityje savo pajamas skirsiu auginti Džastinai ir gal dar vienam vaikui, jei tik pasiseks.

— Tai mat kas, po velnių! — pasakė Lukas. — Vadinasi, tau prisireikė dar vieno vaiko. Tai dėl jo čia atsitrenkei — taip sakant gulbės giesmės, dovanėlės nuo manęs, kad galėtum parsivežt į Drohedą! Ne manęs tau reikėjo, o dar vieno vaiko! O manęs niekada nė nereikėjo, taip? Tau aš tik veislinis gyvulys! Viešpatie, tai bent!

— Dauguma vyrų daugumai moterų tokie ir tėra, — pagiežingai tarė Megė. — Tu sužadinai manyje visa, kas blogiausia, Lukai, bet niekada nesuprasi, kaip ir kodėl. Gali džiaugtis! Iš manęs per pusketvirtų metų gavai daugiau pinigų, negu užsidirbai plantacijose. Jei aš turėsiu vaiką, tai ne tavo reikalas. Nes nuo šios akimirkos daugiau nebenoriu tavęs matyti, niekad, kol gyva būsiu.

Mėgėjau buvo apsirengusi. Pasiėmė rankinę, lagaminėlį ir jau uždėjusi ranką ant durų rankenos, dar atsigręžė.

— Duosiu tau vieną patarimą, Lukai, jeigu kada pasenęs ir suvargęs, kai nebegalėsi savęs viso atiduoti cukranendrėms, susirastum kokią moterį. Tu visiškai nemoki bučiuotis. Per daug išsižioji ir ryji moterį kaip smauglys. Seilės geras dalykas, bet kai jose skęsti,., — Ji apmaudžiai persibraukė lūpas atgalia ranka. — Vemt nuo tavęs verčia! Tik pamanykit, Lukas O’Nylas, kas aš toks! Nulis tu!