Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Jei turėčiau sveikatos, nueičiau išsimaudyti, o paskui pataisyčiau pusryčius, — pasakė jis, nes būtinai reikėjo kažką sakyti, ir pajuto šypseną prigludusiame prie savo krūtinės jos veide.

— Eik maudytis, o pusryčius pataisysiu aš. Ir nėra reikalo rengtis. Niekas čia neateina.

— Tikras rojus! — Jis nuleido kojas nuo lovos, atsisėdo ir pasirąžė. — Puikus rytas. Gal tai ką nors reiškia?

Ir jau dilgtelėjo išsiskyrimo skausmas... vien dėl to, kad jis atsikėlė iš lovos; Megė gulėdama žiūrėjo, kaip jis nuėjo prie durų į paplūdimį ir sustojo. Atsigręžė, ištiesė rankų.

— Eisi su manim? Pusryčius pasigaminsim paskui.

Buvo potvynis, rifas pasislėpęs po vandeniu, ankstyva saulė karšta, bet neramus vasaros vėjelis vėsus; šiurkščios žolės ūseliai driekėsi per keistų purų smėlį, kur rėplinėjo krabai ir vabzdžiai, ieškodami grobio.

— Jaučiuosi taip, tartum pirmukart matyčiau pasaulį, — pasakė Ralfas, žvelgdamas aplinkui.

Megė suspaudė jam ranką; štai ir atpildas — šitas saulėtas rytas, dar labiau nesuprantamas negu panaši į sapnų praėjusios nakties realybė. Ji žvelgė į jį ir troško jo. Laikas, nesuvokiamas protu, visai kitas pasaulis.

Ir pasakė:

— Tu ir negalėjai anksčiau jo matyti. Tai mūsų pasaulis, tol, kol mes čia.

— Koks yra Lukas? — paklausė jis per pusryčius.

Megė pakreipė galvą į šoną, pagalvojo.

— Ne taip labai panašus iš išvaizdos į tave, kaip man tada buvo pasirodę, nes tuo laiku baisiai tavęs ilgėjausi, nebuvau įpratusi be tavęs. Tikriausiai ir ištekėjau už jo todėl, kad atrodė panašus į tave. Juk vis tiek buvau nusprendusi ištekėti, o jis buvo visa galva aukščiau už kitus. Aš nesakau, kad buvo įžymesnis ar meilesnis, ar turėjo dar kokių savybių, kurias, kaip manoma, vertina moterys, bet turėjo kažko, ko aš nesupratau. Tik vienu atžvilgiu gal yra toks kaip tu. Jam taip pat nereikia moterų.

Ralfo veidas persikreipė.

— Tu taip apie mane galvoji, Mege?

— Pasakyti teisybę? Taip. Niekada nesuprasiu kodėl, bet man taip atrodo. Ir tu, ir Lukas širdies gilumoje įsitikinę, kad jei vyrui reikia moters, jis silpnas. Aš nekalbu apie pagulėjimą, o apie tai, kai moteris yra reikalinga, iš tikrųjų reikalinga.

— Ir šitai pripažindama tu vis dėlto neatstumi mūsų?

Ji truktelėjo pečiais, nusišypsojo su gailesčiu.

— Ak, Ralfai! Aš nesakau, kad tai nesvarbu, ir tikrai dėl to jaučiuosi labai nelaiminga, bet kad taip jau yra. Ir būtų kvaila eikvoti jėgas, mėginant ką nors pakeisti, nes nieko pakeisti neįmanoma. Todėl man geriau pasinaudoti ta silpnybe, o ne jos nepaisyti. Man juk taip pat kažko reikia ir norisi. Ir, matyt, man reikia tokių kaip tu ir Lukas, antraip nebūčiau taip kamavusis dėl jūsų. Būčiau ištekėjusi už gero, mielo, paprasto žmogaus, tokio kaip mano tėvas, ir būčiau jam trokštama, reikalinga. Bet kiekvienas vyras, man regis, yra šiek tiek Samsonas, o tokių kaip tu ir Lukas tas bruožas ryškiau matyti.

Ralfas neatrodė įsižeidęs, jis šypsojosi.

— Mano išmintingoji Megė!

— Čia ne išmintis, Ralfai. Tiesiog sveikas protas. Juk tu žinai, aš nesu labai išmintinga. Bet pažiūrėk į mano brolius. Labai abejoju, ar vyresnieji kada nors ves, jie net merginų neturės. Jie baisiai drovūs, bijo, kad moteris neturėtų jiems valios, ir yra labai atsidavę mamai.

Ėjo diena po dienos, naktis po nakties. Buvo gražios, net smarkios vasaros liūtys, gera buvo vaikščioti po lietų nuogiems ir jausti, kaip jis glamonėja, arba klausytis, kaip barbena į skardinį stogą. O kai būdavo saulė, jie taip pat vaikščiodavo, gulėdavo paplūdimyje, plaukiodavo — Ralfas mokė Megę plaukti.

Kartais nemačiomis Megė ilgai žiūrėdavo ir desperatiškai stengėsi įsiminti jo veidą — juk kaip mylėjo Frenką, o metams einant jo atvaizdas blanko, ji nebeprisimena, kaip jis atrodo. Ralfo akys, nosis, lūpos, stulbinantys sidabriniai sparnai juoduose plaukuose, aukštas tvirtas kūnas, išlaikęs jaunystės lieknumą ir stangrumą, tik gal jau nebe toks lankstus. Jis atsigręždavo, sugaudavo ją stebint, o jo akyse beveik visada skausmas, žvilgsnis kaip pasmerktojo. Ir Megė suprato ar manė suprantanti jų kalbą: jis turi išvažiuoti, grįžti prie Bažnyčios ir savo pareigų. Gal jau nebeturės daugiau tokio įkarščio, bet tarnaus Bažnyčiai geriau. Nes tik tie, kurie buvo paslydę ir parpuolę, žino visus kelio vingius.

Vieną dieną, kai jie gulėjo paplūdimyje, saulė jau buvo nusileidusi žemai ir jūra atrodė kruvina, o koralinis smėlis buvo gelsvai miglotas, Ralfas pasakė:

— Mege, aš dar niekada nebuvau toks laimingas ir kartu toks nelaimingas.

— Žinau, Ralfai.

— Taip ir maniau. Gal dėl to ir myliu tave? Tu ne taip jau kuo nors ypatinga, Mege, ir vis dėlto esi nepaprasta. Gal tai aš ir nujaučiau prieš daugelį metų? Tikriausiai. Taip traukia tie Ticiano spalvos plaukai. Ir kur mane nuves ta aistra? Aš myliu tave, Mege.

— Jau išvažiuoji?

— Rytoj. Reikia. Jau neliko nė savaitės iki mano laivas išplauks į Genują.

— Į Genują?

— Tiksliau sakant, į Romą. Ir būsiu ten ilgai, gal visą gyvenimą. Nežinau.

— Nebijok, Ralfai, aš paleisiu tave ramiai. Mano laikas čia taip pat baigiasi. Aš paliksiu Luką, grįšiu namo į Drohedą.

— O Dieve mano! Nejaugi dėl šito, dėl manęs?

— Ne, ką tu, — pamelavo Megė. — Aš buvau apsisprendusi dar prieš tavo atvažiavimą. Lukui aš visai nereikalinga, jis nė kiek manęs nepasiges. Bet man reikia namų, savo kampo, ir dabar man atrodo, kad visam laikui apsigyvensiu Drohedoje. Netinka Džastinai augti namuose, kur aš esu tarnaitė, nors Anė su Liudžiu ir nelaiko manęs tarnaite. Bet aš pati jaučiuos kaip tarnaitė, ir Džastinai taip atrodys, kai ji paaugs ir supras, kad neturi tikrų namų. Jai ir namai gal nesuteiks laimės, bet aš privalau padaryti dėl jos, ką galiu. Todėl ir grįšiu į Drohedą.

— Aš rašysiu tau, Mege.

— Ne, nereikia. Ar manai, kad po šito man dar reikės laiškų? Nenoriu nieko, kas pakenktų tau, jei kartais patektų kam nors į rankas. Nerašyk. Jei kada būsi Australijoj, bus visai natūralu ir normalu, kad aplankysi Drohedą, bet perspėju tave, Ralfai, prieš tai gerai pagalvok. Tėra dvi vietos pasaulyje, kur tu visų pirmiausia mano, tik paskui Dievo — čia, Metloke, ir Drohedoje.

Jis tvirtai apkabino ją ir ėmė glostyti plaukus.

— Mege, jei tik aš galėčiau vesti tave ir niekada nesiskirti. Aš nenoriu tavęs palikti... Ir taip niekada nebebūsiu nuo tavęs laisvas. Nereikėjo man važiuoti į Metloką. Bet nuo savęs nepabėgsi, ir taip gal net geriau. Aš sužinojau apie save tai, ko nebūčiau sužinojęs, čia neatvažiavęs. Lengviau kovoti su žinomu nei su nežinomu. Aš myliu tave. Visada mylėjau ir visada mylėsiu. Atsimink.

Kitą dieną pirmąkart po to, kai atvežė Ralfą, atvažiavo Robas ir kantriai laukė, kol jie atsisveikins. Tikriausiai ne jaunavedžiai, nes jis vėliau atvyko ir pirma jos išvyksta. Bet ir ne meilužiai. Jie vedę, iš visko matyti. Ir myli, labai myli vienas kitą. Kaip ir jis su savo ponia; didelis amžiaus skirtumas, štai ir išeina gera pora.

— Sudie, Mege.

— Sudie, Ralfai. Žiūrėk savęs.

— Gerai. Ir tu.

Jis pasilenkė jos pabučiuoti, ir Megė pamiršusi savo pasiryžimą prigludo prie jo, apsikabino kaklą, bet kai jis atplėšė jos rankas, ji susinėrė jas už nugaros ir tvirtai sugniaužė.

Ralfas įsėdo į automobilį, ir kol Robas apsigręžė, žiūrėjo tiesiai į priekinį langą, taip ir neatsisuko į ją. Retas kas taip gali, pagalvojo Robas, girdėti negirdėjęs apie Orfėją. Jie tylėdami važiavo per džiungles ir pagaliau atsidūrė prie jūros, ant ilgos prieplaukos. Spausdamas svečiui ranką, Robas pažvelgė į jo veidą ir nustebo. Dar nebuvo matęs tokių šiltų, tokių liūdnų akių. Arkivyskupo Ralfo žvilgsnis visam laikui prarado buvusį šaltumą.