Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Megė Metloko saloje, gyvena atskirame namelyje.

— Kokioje saloje?

— Metloko. Tai kurortas prie Vitsandžio sąsiaurio, specialiai tiems, kurie nori nuošalumo. Be to, šiuo metų laiku ten beveik nieko nėra. — Ir neištvėrė nepridūrusi: — Nesijaudinkit, niekas jūsų nematys!

— Labai mane nuraminot. — Ralfas švelniai padavė miegantį kūdikį Anei. — Ačiū, — pasakė jis eidamas prie laiptų. Paskui atsisuko, akys buvo kupinos graudaus maldavimo. — Jūs klystat, — pasakė jis — Aš norėjau ją tik pamatyti, nieko daugiau. Niekada nepadarysiu nieko tokio, kas galėtų pražudyti jos sielą.

— Arba jūsų paties? Tuomet pasisakykit esąs Lukas O’Nylas, jo ten laukia. Tada tikrai nepadarysit nemalonumų — nei Megei, nei sau.

— O jei ir Lukas ten prisistatys?

— Nieku gyvu. Jis išvažiavo į Sidnėjų ir bus ten iki kovo. Kad Megė Metloke, jis būtų galėjęs sužinoti tik iš manęs, o aš jam to nepasakiau, monsinjore.

— Ar Megė laukia Luko?

Anė nelinksmai šyptelėjo.

— Na ką jūs, ne.

— Aš niekuo jai nepakenksiu, — atkakliai pasakė Ralfas. — Tik noriu ją pamatyti, daugiau nieko.

— Puikiai suprantu, monsinjore. Bet iš tikrųjų pakenktumėt jai daug mažiau, jei norėtumėt daugiau, — pasakė Anė.

Kai čiaudėdamas privažiavo senojo Robo automobilis, Megė stovėjo savo poste namuko verandoje, gatavai pakėlusi ranką kaip ženklą, kad viskas gerai ir jai nieko nereikia. Robas stabtelėjo įprastinėje vietoje apsigręžti, ir tą akimirką iš automobilio su lagaminu rankoje iššoko vyriškis su šortais ir marškiniais, apsiavęs sandalais.

— Laimingai, pone O’Nylai! — šūktelėjo nuvažiuodamas Robas.

Bet niekada Mėgėjų nebesupainios — Luko O’Nylo ir Ralfo de Brikasaro. Čia ne Lukas; net iš tolo ir greitai blėstančioje šviesoje ji negalėjo apsirikti. Stovėjo apstulbusi ir laukė, o jis, Ralfas de Brikasaras, ėjo pas ją keliuku. Vadinasi, galų gale nusprendė, kad ji jam reikalinga. Antraip ko būtų važiavęs į tokių vietą pasivadinęs Luku O’Nylu.

Ji visa apmirė, nejautė nei kojų, nei galvos, nei širdies. Štai Ralfas jos atėjo, kodėl gi ji nieko nejaučia? Kodėl nebėga pasitikti, pulti į glėbį, viską pamiršusi iš džiaugsmo? Štai Ralfas, o ji visą laiką jo vieno tetroško ir tik paskutinę savaitę stengėsi išmesti iš galvos. Tebūnie jis prakeiktas, tebūnie jis prakeiktas! Kokių galų atsitrenkė čia tada, kai ji jau buvo bepradedanti išstumti jį — gal ne iš širdies, tai bent iš minčių? Dabar vėl viskas iš pradžių! Suglumusi, įniršusi, išpilta prakaito ji stovėjo kaip medinė ir laukė, o grakšti jo figūra artėjo, didėjo.

— Sveikas, Ralfai, — tarė ji pro dantis, nežiūrėdama į jį.

— Sveika, Mege.

— Nešk lagaminą į vidų. Gal išgersi karštos arbatos? — šnekėdama ji vedė jį į svetainę ir vis dar nežiūrėjo.

— Išgersiu su malonumu, — atsakė Ralfas taip pat natūraliai kaip ji.

Jis nusekė iš paskos į virtuvę ir žiūrėjo, kaip ji įjungė elektrini arbatinį, pripylė karšto vandens iš čiaupo į arbatinuką, išėmė iš bufeto puodukus ir lėkšteles. Padavė jam didelę penkių svarų skardinę su sausainiais, ir jis įdėjo porą saujų į lėkštę. Arbatinis užvirė, Megė išpylė karštą vandenį iš arbatinuko, įbėrė šaukštuku arbatžolių, užplikė. Su arbatinuku ir sausainių lėkšte ji nuėjo į svetainę, o jis atsekė su puodukais ir lėkštelėmis.

Visi trys kambariai ėjo iš eilės, vienoje pusėje svetainės buvo miegamasis, kitoje virtuvė ir vonia. Taigi namukas turėjo dvi verandas, į kelio pusę ir į jūrą. Todėl buvo galima sėdint priešais žiūrėti ne vienam į kitą, o kur nors į tolį. Sutemo staiga, kaip visur tropikuose, bet pro plačią sustumiamų durų angą dvelkė šiltas švelnus vėjelis, buvo girdėti vandens teškenimas, tolimas mūšos gaudesys.

Jie gėrė arbatą tylėdami, sausainių nė vienas negalėjo nuryti, tylėjo ir baigę gerti arbatą; pagaliau Ralfas pasižiūrėjo į Megę, o ji tebesėdėjo įsmeigusi akis į vėjelio šiurenamą jaunutę palmę už verandos durų.

— Kas tau, Mege? — paklausė jis taip maloniai ir švelniai, kad jos širdis ėmė pašėlusiai daužytis ir, atrodė, plyš iš skausmo, nes jis paklausė kaip kadaise, kaip suaugęs žmogus mažą mergaitę. Visai ne pas moterį jis atvažiavo į Metloką. Jis norėjo aplankyti vaiką. Ir myli jis vaiką, o ne suaugusią moterį. Moters jis ėmė nekęsti nuo tos akimirkos, kai tik Megė ėmė darytis moterimi.

Ir jos akys atsigręžė, pažvelgė į jį nustebusios, įsižeidusios, piktos — net dabar, net dabar! Laikas sustojo, ji žiūrėjo įsmeigusi į jį akis, ir jam užėmė kvapą, tose permatomose akyse jis norom nenorom turėjo išvysti moterį. Megės akys. O Dieve, Megės akys!

Anei Miuler jis sakė tiesą, iš tikrųjų norėjo tik jų pamatyti, daugiau nieko. Nors ir mylėjo jų, važiavo ne mylėtis. Tik pamatyti, pasikalbėti draugiškai, pernakvoti ant kušetės svetainėje ir pamėginti dar kartų išrauti giliai įsišaknijusį begalinį traukimų prie jos, manydamas, kad jei tik įstengs atskleisti jo esmę, gal tada ras dvasinių jėgų iš jo išsivaduoti.

Sunku buvo apsiprasti, kad Megė su krūtimis, su liemeniu, klubais, bet jis apsiprato, nes kai žvelgė jai į akis, ten kaip šventa amžinoji ugnis tebebuvo gyva jo Megė. Tame skaudinamai pasikeitusiame kūne tebebuvo ta pati dvasia ir protas, pakerėję jį nuo pat pirmojo susitikimo, ir kol jis tai matė jos akyse, galėjo taikytis su tokiu jos kūnu ir nepasiduoti jo žavesiui.

Kadaise, spręsdamas apie ją pagal savo norus ir svajones, jis neabejojo, kad ir ji nieko daugiau netrokšta; taip buvo lig tol, kai ji užsipuolė jį kaip pasiutusi katė gimus Džastinai. Net tada, vos išblėso jo pyktis ir nuoskauda, jis priskyrė kaltę dėl tokio jos elgesio skausmui, kurį ji turėjo iškentėti, skausmui daugiau dvasios negu kūno. Dabar, pagaliau pamatęs, kokia ji pasidarė, jis sekundės tikslumu galėjo nustatyti momentą, kada Megė pažvelgė į jį nebe vaiko, o moters akimis: kai juodu susitiko Drohedos kapinėse po Merės Karson gimtadienio pokylio. Tada, kai jis paaiškino, kodėl negalėjo parodyti jai daugiau dėmesio — kad žmonės nepagalvotų, jog domisi ja kaip vyriškis. Ji pasižiūrėjo į jį keistu žvilgsniu ir nusisuko, o kai vėl pažvelgė, ta keista akių išraiška buvo dingusi. Dabar jis suprato, kad nuo to momento Megė žiūri į jį kitaip ir bučinys nebuvo tik šiaip silpnybės pasireiškimas, po kurio vėl viskas liko kaip buvę. Ne. Jo laikytasi įsikibus savo iliuzijų, puoselėta jos, kuo geriau derinta prie pasirinkto gyvenimo būdo, tiesiog dėvėta, kaip dėvima ašutinė. O ji visų tą laiką mylėjo jį kaip moteris.

Reikia prisipažinti, kad jis geidė jos nuo pirmojo pasibučiavimo, bet geismas niekada taip nekankino kaip meilė; jam geismas ir meilė buvo visai atskiri dalykai. Ji, nesuprasta vargšelė, taip kvailai niekada negalvojo.

Tą akimirką, jei tik būtų buvę įmanoma, jis būtų bėgęs iš Metloko nuo jos kaip Orestas bėgo nuo eumenidžių. Bet iš salos niekur negalėjo dingti, ir jam užteko drąsos pasilikti su Mege, užuot išėjus beprasmiškai klaidžioti naktį lauke. Ką man daryti, kaip viską atitaisyti? Aš iš tikrųjų ją myliu! Ir myliu tik dėl to, kad ji tokia, o ne kokia buvo per trumpą savo paauglystę. Visada labiausiai mylėjau jos moteriškumą, jos kantrybę nešant savo naštą. Taigi, Ralfai de Brikasarai, atmerk plačiau akis ir pamatyk ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne kokia buvo kadaise. Prieš šešiolika metų, šešiolika ilgų neįtikėtinų metų... Man keturiasdešimt ketveri, o jai dvidešimt šešeri, mes abu nebe vaikai, bet aš esu kur kas mažiau subrendęs.