Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Ir Ralfas de Brikasaras pajuto, kaip jo protas, tartum spragtelėjus mygtukų, vėl grįžta į deramas vėžes, kaip mintys formuojasi į labiau išpūstas frazes; geriau negu kas kitas jis žinojo, kaip keičiasi žmogus priklausomai nuo to, su kuo bendrauja, net kalba pasikeičia. Anglų šnekamosios kalbos laisvumas ne šitoms ausims. Taigi jis atsisėdo netoliese, tiesiai priešais šį nediduką smulkų žmogų purpuriniais muaro rūbais, kurių spalva kaitaliojosi ir tie blyksniai derėjo prie aplinkos, o ne kontrastavo.

Neapsakomas paskutinių savaičių sunkumas ėmė mažiau slėgti pečius; ir kodėl jis taip bijojo šito susitikimo, nors širdies gilumoje tvirtai žinojo, kad bus suprastas, nepasmerktas? Ne, jam baisu ne to, čia kas kita. Slegia kaltė, kad suklupo, kad pasirodė menkesnis, negu troško būti, kad apvylė žmogų, kuris juo taip rūpinosi, buvo jam be galo geras, tikras draugas. Slegia kaltė stojus tyros sielos akivaizdon, nes pats atėjo praradęs tyrumų.

— Ralfai, mes esame kunigai, bet ne vien kunigai; juk buvome kažkas ir anksčiau ir negalime to išvengti, nors ir kokia išskirtinė mūsų padėtis. Mes esame žmonės ir turime visas žmonių silpnybes ir trūkumus. Kad ir ką jūs man išpažintumėt, mano nuomonė, kurią susidariau apie jus per tuos metus, nepasikeis; kad ir ką pasakytumėt, aš nemanysiu apie jus blogiau ar mažiau mylėsiu. Daugelį metų aš žinojau, kad jūs dar nepatyręs žmogiškos prigimties silpnumo išbandymo, bet taip pat žinojau, kad ir jūsų daliai tai teks, kaip tenka mums visiems. Net Šventajam Tėvui, kuris iš visų mūsų yra labiausiai nusižeminęs ir žmogiškiausias.

— Aš sulaužiau įžadus, Jūsų Eminencija. Ta nuodėmė nėra lengvai atleidžiama. Tai šventvagystė.

— Neturto įžadą jūs sulaužėte prieš daugelį metų, kai priėmėte ponios Merės Karson palikimą. Lieka skaistybė ir klusnumas, taip?

— Tuomet visi trys yra sulaužyti, Jūsų Eminencija.

— Vadinkite mane vardu kaip anksčiau. Aš nepasipiktinau ir nenusivyliau. Viskam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valia, ir man rodos, jūs gavote skaudžią pamoką ir sužinojote tai, ko negalima sužinoti ne tokiu pragaištingu būdu. Dievas paslaptingas, jo kelius ne mums, menkiems, suprasti. Bet manau, kad tai, ką padarėte, padarėte ne iš lengvabūdiškumo, pamindamas šventus įžadus todėl, kad nebranginate savo luomo. Puikiai jus pažįstu. Žinau, kad jūs išdidus, labai patenkintas, jog esate dvasininkas, ir įsisąmoninęs, kad esate ne toks kaip visi. Galimas daiktas, kad jums kaip tik reikėjo pamokos puikybei nulenkti, parodyti jums, kad visų pirma esate žmogus ir dėl to ne toks jau ypatingas, kaip jums atrodė. Argi ne taip?

— Taip. Man stigo nusižeminimo, ir net savotiškai troškau būti pačiu Dievu. Aš nusidėjau sunkiai ir nedovanotinai. Aš pats sau negaliu atleisti, kaip galiu tikėtis Dievo atleidimo?

— Puikybė, Ralfai, puikybė! Ne mums skirta atleisti, ar to nesuprantate? Tiktai Dievas atleidžia. Vienas Dievas! Jis atleidžia, jei tik nuoširdžiai gailimės. Jis yra atleidęs didesnes kaltes kur kas didesniems šventiesiems ir kur kas didesniems piktadariams. Ar manote, kad kunigaikščiui Liuciferiui neatleista? Jam buvo atleista tą pačią akimirką, kai jis sukilo prieš Viešpatį Dievą. Savo likimą būti pragaro valdovu nulėmė jis pats, ne Dievas. Argi jis nepasakė: „Geriau valdyti pragare, negu tarnauti danguje”? Jis negalėjo įveikti savo puikybės, neįstengė nusilenkti kito valiai, net paties Dievo valiai. Nenoriu, kad jūs taip pat klystumėte, mano brangiausias drauge. Nusižeminimo, vien jo jums trūksta, o tik nusižeminimas padaro žmogų dideliu šventuoju arba dideliu žmogumi. Pasikliaukite Dievo atleidimu, ir tik tada ateis tikrasis nusižeminimas.

Griežtų Ralfo veidų iškreipė kančia.

— Taip, aš žinau, tai tiesa. Privalau be jokių išlygų susitaikyti su tuo, kad esu toks, koks esu, tik turiu stengtis būti geresnis ir nesikelti į puikybę, kad esu toks. Aš atgailauju, todėl noriu atlikti išpažintį ir gauti atleidimų. Mano atgaila tikrai labai didelė.

Jis atsiduso, akys rodė vidinę kovų, kurios nepajėgė išreikšti santūrūs žodžiai, juo labiau šitame kambaryje.

— Ir vis dėlto, Vitorijau, aš nieko kita negalėjau padaryti. Turėjau arba ją pražudyti, arba užsitraukti pražūtį sau. Tuo kartu atrodė, kad nėra kitos išeities, nes aš juk myliu ją. Ne jos kaltė, kad aš niekada nenorėjau kūniškos meilės. Suprantate, jos likimas man pasidarė svarbesnis už mano paties. Ligi tol aš visą laiką pirmiausia galvojau apie save, laikiau save aukštesniu, kadangi aš dvasininkas, o ji paprastas žmogus. Bet supratau, kad esu atsakingas už ją... Man reikėjo atsižadėti jos, kai ji buvo dar vaikas, bet to nepadariau. Laikiau ją savo širdyje, ir ji tai žinojo. Jei būčiau iš tikrųjų jų iš širdies išrovęs, ji būtų tai žinojusi, ir tada nebūčiau galėjęs turėti jai įtakos. — Jis nusišypsojo. — Matote, turiu dėl daug ko atgailauti. Mėginau pats pasidaryti Kūrėju.

— Ar tai toji Rožė?

Arkivyskupas Ralfas užvertė galvą ir įsmeigė akis į sudėtingus paauksuotus lubų lipdinius ir įmantrų Murano kandeliabrą.

— Kas gi daugiau? Ji — vienintelis mano mėginimas kurti.

— Ar jai nieko bloga neatsitiks, jūsų Rožei? Ar nepadarėte jai didesnės skriaudos, negu kad būtumėte atstūmęs?

— Nežinau, Vitorijau. Kad žinočiau! Tuo momentu man atrodė, kad tik taip reikia pasielgti. Nesu apdovanotas Prometėjo įžvalgumu, o jausmai neleidžia blaiviai spręsti. Be to, tai tiesiog... savaime atsitiko! Bet man atrodo, kad tai, ką jai daviau, jai buvo labiausiai reikalinga — aš pripažinau ją moterimi. Nesakau, kad ji pati nežinojo esanti moteris. Tai aš nežinojau. Jei būčiau pirmąkart sutikęs ją suaugusią, gal viskas būtų buvę kitaip, bet aš daugelį metų pažinojau ją kaip vaiką.

— Jūsų kalba rodo, kad esate labai patenkintas savimi, Ralfai, vadinasi, dar nepasiruošęs gauti atleidimą. Jus skaudina tai, kad buvote tiktai žmogus ir pasidavėte žmogiškai silpnybei, ar ne tiesa? Ar tai iš tikrųjų buvo padaryta trokštant kilniai pasiaukoti?

Apstulbęs Ralfas pažvelgė į tamsias drėgnas akis, pamatė savo atspindį — du mažyčiai žmogeliai, visiški neūžaugos.

— Ne, — atsakė jis. — Aš esu vyras ir kaip vyras patyriau su ja malonumą, kokio anksčiau net nesapnavau. Nežinojau, kad su moterimi gali taip būti, kad ji gali teikti tokį didelį džiaugsmą. Norėjau niekada su ja nesiskirti, ne, ne tik dėl kūno, — tiesiog buvo labai gera būti su ja, kalbėtis arba tylėti, valgyti, ką ji išvirė, šypsotis jai, išklausyti, ką ji galvoja. Aš ilgesiuos jos visą gyvenimą.

Kažkas gelsvame asketo veide jam pasirodė labai panašu į Megės veidą išsiskyrimo valandėlę — prisiimta sunki dvasinė našta, ryžtas bei nusistatymas eiti savo keliu nepaisant visų sunkumų, sielvartų ir kančių. Ką jis yra patyręs, tas purpuriniuose šilkuose skendintis kardinolas, kurio vienintelė žmogiška silpnybė, regis, tėra jo tingi abisiniška katė?

— Aš negaliu gailėtis to, kas buvo tarp mūsų, — kalbėjo toliau Ralfas, kadangi kardinolas tylėjo. — Aš gailiuosi, kad sulaužiau įžadą, iškilmingai duotą visam gyvenimui. Jau niekad nebegalėsiu atlikti savo kunigiškų pareigų su tokiu pat nusiteikimu, tokiu pat uolumu. Dėl šito labai gailiuosi. Bet dėl Megės?

Jo veidas tariant tų vardą buvo toks, kad kardinolas Vitorijas nusigręžė, mėgindamas surikiuoti savo mintis.

— Gailėtis dėl to, kas buvo su Mege, reikštų nužudyti ją. — Jis lėtai persibraukė ranka per akis. — Nežinau, ar suprantamai aš kalbu, ar sugebu išreikšti savo mintį. Atrodo, niekaip neįstengiu aiškiai pasakyti, ką jaučiu Megei. — Kardinolas atsigręžė, ir Ralfas, palinkęs į priekį, pamatė, kad du jo atspindžiai jau kiek didesni. Vitorijo akys tartum veidrodžiai: jie tik atspindi, ką mato, ir niekad nieko neįsileidžia pažvelgti, kas yra anapus. O kai žiūri į Megės akis, eini gilyn ir gilyn, kol pasieki sielos gelmes. — Megė yra palaima, — pasakė jis. — Man ji šventa tartum sakramentas.