Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Džiugu, kad prisiminėte turįs žmoną, — pasakė ji. — Eime į verandą, pasėdėsit su Liudžiu ir manim, papusryčiausim. Lukai, padėkit Megei nunešti kiaušinienę. O pintinę su skrebučiais aš kaip nors nunešiu dantyse.

Liudvigas Miuleris gimė Australijoje, bet aiškiai buvo matyti vokiška jo kilmė; mėsingas veidas, raudonas nuo saulės ir alaus, kampuota žila galva, melsvos pabaltijiečio akys. Jiems abiem su žmona labai patiko Megė, ir jie jautėsi laimingi, kad turi tokią pagalbininkę. Ypač dėkojo Dievui Liudis, matydamas, kad nuo tada, kai po namus ėmė švysčioti ta auksinė galvutė, Anė aiškiai palinksmėjo.

— Kaip sekasi kirsti, Lukai? — paklausė Liudis, braukdamas į savo lėkštę kiaušinienę su lašiniais.

— Ar patikėsit, jei pasakysiu, kad man patinka? — nusijuokė Lukas, kraudamas į savo lėkštę.

Liudis įdėmiai pažiūrėjo įžvalgiomis akimis į gražų Luko veidų ir linktelėjo.

— Na taip. Man regis, jūsų temperamentas ir sudėjimas kaip tik tokiam darbui. Jūs jaučiatės laisviau už kitus, viršesnis už juos.

Supančiotas atitekusio jam palikimo — cukranendrių plantacijų, toli nuo mokslo, neturėdamas jokios galimybės jam atsidėti, Liudis karštai tyrinėjo žmogaus prigimtį; skaitė storus didelius tymu įrištus tomus su tokiomis pavardėmis ant nugarėlių, kaip Froidas ir Jungas, Hakslis ir Raselas.

— Jau maniau, kad visai Megės nebeaplankysit, — tarė Anė, šepetėliu tepdamasi skystų lydytų sviestų ant duonos skrebučio; tik šitokį sviestą čia buvo įmanoma valgyti, bet tai vis geriau negu nieko.

— Na, nusprendėm su Arne kurį laiką padirbėti sekmadieniais. Ryt išvažiuojam į Ingemą.

— Vadinas, vargšelė Megė retai jus tematys.

— Meg supranta. Daugiau kaip dvejus metus tai netruks, o vasarą juk darbo nėra. Arnė sakė, kad tam laikui gali mane įtaisyti į rafinado fabriką Sidnėjuje, galėsiu ir Meg pasiimti.

— Kam jums taip plėšytis, Lukai? — paklausė Anė.

— Pinigų reikia, kad galėčiau nusipirkti žemės vakaruose, kur nors apie Kainuną. Argi Meg nesakė?

— Kad mūsų Megė nelabai ką apie save tekalba. Jūs pasakykit, Lukai.

Jie visi trys klausėsi ir stebėjo įdegusio, valingo veido išraiškų kaitą, tokių mėlynų akių žybčiojimą. Nuo pat jo atėjimo dar prieš pusryčius Megė nebuvo pratarusi nė žodžio. O jis kalbėjo nenutildamas apie stebuklingą pasaulio kraštą: ten tokia žolė, vieninteliu Kainunos dulkėtu keliu išdidžiai vaikštinėja dideli pilki paukščiai brolgos, šokuoja pro šalį tūkstančių tūkstančiai kengūrų, ir ten taip sausa ir kepina saulė.

— Ir vieną gražią dieną geras gabalas tos žemės bus mano. Meg atnešė kiek pinigų, o taip dirbant kaip mes dabar, nereikės daugiau nei ketverių penkerių metų. Galėtų būti ir greičiau, jei pasitenkinčiau prastesne vieta, bet kai žinau, kiek galiu uždirbti kirsdamas cukranendres, norisi pakirtėti ilgiau ir gauti tikrai padorų žemės sklypą. — Lukas pasilenkė virš stalo, dideliais randuotais delnais suėmęs arbatos puoduką. — Žinot, o juk aš vakar kone pralenkiau Arnę. Vienuolika tonų prikirtau per vieną dieną.

Liudis švilptelėjo nuoširdžiai susižavėjęs, ir jie ėmė kalbėti apie tai, kiek galima prikirsti per dieną. Megė gurkšnojo stiprią juodą arbatą be pieno. Ak, tas Lukas! Iš pradžių sakė porą metelių, o dabar jau ketveri ar penkeri, ir kas žino, kiek jis užgiedos ateinantį kartą? Lukui baisiausiai tas darbas patinka, aiškiai matyti. Tai ar jis atsisakys, kai baigsis laikas? Argi atsisakys? O jei taip, tai ar sutiks ji laukti, kad šitai sužinotų? Miuleriai labai geri, ir čia ji nepersidirba, bet jei jau reikia gyventi be vyro, geriausia gyventi Drohedoje. Per mėnesį, prabūtą Himelhoche, nė vienos dienos ji nesijautė kaip reikiant sveika: visai nesinorėjo valgyti, nuolat kamavo viduriavimas, visą laiką buvo apsnūdusi ir negalėjo to mieguistumo atsikratyti. Ji buvo įpratusi jaustis visada puikiai, ir tas neaiškus negalavimas gąsdino.

Po pusryčių Lukas padėjo jai suplauti indus, paskui išsivedė pasivaikščioti į artimiausią cukranendrių lauką ir visą laiką kalbėjo apie cukranendres ir kaip jos kertamos, ir koks puikumėlis būti gryname ore, ir kokie puikūs vyrukai Arnės būryje, ir kad šitas darbas — tai ne avių kirpimas, šitas kur kas geresnis.

Paskui jie vėl užlipo į kalną; Lukas nusivedė Megę į nuostabiai vėsų kampelį po namu, tarp polių. Anė čia buvo įsirengusi oranžeriją, visur stovėjo įvairaus aukščio ir storio molinių vamzdžių gabalai su žeme ir juose buvo prisodinta svyrančių ir lipančių augalų, visokių rūšių ir spalvų orchidėjų, paparčių, egzotiškų vijoklių ir krūmelių. Žemė po kojomis buvo minkšta ir kvepėjo pjuvenomis; viršuje ant sijų kabojo didelės vielinės pintinės su paparčiais, orchidėjomis ar tuberozomis; ant stulpų, žievės lizdeliuose, buvo prikabinėta briedlielių; žemėje apie stulpus žydėjo puikios įvairiausių ryškių spalvų begonijos. Šičia buvo mėgstamiausias Megės kampelis, vienintelė vieta Himelhoche, kur jai patiko labiau negu Drohedoje. Nebuvo ko tikėtis, kad Drohedoje tiek visko augtų tokiame mažame sklypelyje, ten juk per daug sausas oras.

— Argi ne puiku, Lukai? Kaip manai, gal po kokių poros metų jau galėtume išsinuomoti namukų man gyventi? Taip noriu pati pasidaryti ką nors panašaus.

— Kurių galų tau gyventi vienai visam name? Čiagi ne Džilis, Meg, šitose vietose moteriai vienai nesaugu. Taip kaip dabar tau daug geriau, patikėk. Argi čia tau nepatinka?

— Patinka, kiek gali iš viso patikti svetimuose namuose.

— Paklausyk, Meg, tu jau kaip nors pasitenkink tuo, ką turi, kol persikelsim į vakarus. Negalim leisti pinigų namams nuomoti, kad gyventum kaip ponia, ir dar kartu taupyti. Ar supranti?

— Taip, Lukai.

Jis taip susinervino, jog nuėjo perniek ketinimas, dėl kurio buvo atsivedęs ją po namu, o ketino pabučiuoti. Užuot taip padaręs, nerūpestingai pliaukštelėjo per užpakalį — tik Megė pajuto tai skaudžiau negu nerūpestingą pliaukštelėjimą, — ir nuėjo keliu ten, kur buvo palikęs į medį atremtą dviratį. Jos aplankyti jis atvažiavo dviračiu dvidešimt mylių, nes negi leisi pinigus traukiniui ar autobusui, ir dabar reikės dvidešimt mylių minti pedalus atgal.

— Vargšelė! — pasakė Anė savo vyrui. — Užmušt galėčiau tokį!

Atėjo ir praėjo sausis, laisviausias mėnuo cukranendrių kirtėjams, bet Lukas taip ir nepasirodė. Buvo tada užsiminęs, kad pasiims Megę į Sidnėjų, o išvažiavo į Sidnėjų su Arne. Arnė buvo nevedęs, jo teta turėjo namų Rozeloje, o iš ten galima pėsčiom nueiti (nereikia leisti tramvajui, susitaupo pinigų) iki rafinado fabriko. Šitame milžiniškame betono pastate, lyg tvirtovė stūksančiame ant kalno, per pažintį galėjo gauti darbo ir cukranendrių kirtėjas. Lukas su Arne tvarkingai krovė vieną ant kito maišus cukraus, o laisvalaikiu plaukiojo, važinėjosi banglente.

Palikta Danglou pas Miulerius, Megė vargo lietingąjį sezoną. Sausra truko nuo kovo iki lapkričio, nors šioje Australijos dalyje ir tada nebūna labai sausa, bet palyginti su lietumis, — tikra palaima. Per lietaus sezoną dangus tiesiog atsivėrė ir iš jo ėmė kliokti vanduo — ne ištisą dieną, o labai nevienodai, tartum priepuoliais; liūčiai praėjus, žemė garuodavo, dideli balto garo tumulai kildavo nuo cukranendrių plantacijų, nuo žemės, džiunglių, kalnų.

Laikui einant Megė vis labiau ilgėjosi namų. Dabar jau žinojo, kad Šiaurės Kvinslandas niekad nebus jai namai. Pirmiausia, jai netiko klimatas, gal todėl, kad beveik visų laikų buvo gyvenusi sausose vietose. Ir vienatvė slėgė, priešiškumas, gniuždantis mieguistumas. Bjauru, kad aplinkui tiek daug vabzdžių ir visokių šliaužiojančių padarų, kasnakt viena kankynė per didžiules rupūžes, tarantulus, tarakonus, žiurkes; niekaip negalėjai apsiginti, kad jie nelįstų į namus, o ji taip jų bijojo. Tokie visi dideli, agresyvūs, tokie alkani. Labiausiai už viską nekenčiamas jai buvo danis — vietiniai šitaip vadino ne tik išvietę, bet ir patį Danglou, ir jie amžinai kartodavo kalambūrus ta tema. Danio apylinkėse nuo danio tiesiog purtydavo, bet šitokiam kunkuliuojančiam klimate kaip tu kasi duobę žemėje, tada neišvengsi vidurių šiltinės ir kitokių vidurių ligų. Ir užuot išsikasę duobę, Danyje turėdavo degutuotų alavinį baką, dvokiantį ir knibždantį kirmėlių. Kas savaitę baką išveždavo, pasistatydavo tuščią, bet savaitė eidavo labai ilgai.