Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Vakarais, kai nakvodavo ne ganyklose, jis įprato ateiti į didįjį namą; neilgai trukus Bobas pareiškė, kad kvaila Lukui valgyti vienam, kai Klierių stalas lūžte lūžta, ir jis pradėjo valgyti su jais. Paskui pasirodė neprotinga leisti jį kažin kur už visos mylios miegoti, jeigu jis toks malonus, kad mielai šnekučiuoja iki pat vėlumos su Mege, taigi jam pasiūlė persikraustyti į vieną iš namukų svečiams čia pat už didžiojo namo.

Dabar Megė nuolatos apie jį galvojo ir nebe taip niekinamai kaip anksčiau, kai visą laiką lygino jį su kunigu Ralfu. Sena žaizda gijo. Po kiek laiko ji užmiršo, kad kunigas Ralfas šypsojosi šitaip, o Lukas tokiomis pat lūpomis šypsosi taip, kad aiškios mėlynos kunigo Ralfo akys nuolat žvelgė kažkur į ramią tolumą, o Luko žvilgsnis dega neramia aistra. Megė buvo jauna ir dar negavusi pasigardžiuoti meile, tik vieną kitą akimirką jos teragavusi. Ji norėjo kaip reikiant pajusti meilės skonį, traukti į save jos aromatą, pulti ir įsisukti į jos verpetą, kad apsvaigtų galva. Kunigas Ralfas tapo vyskupu Ralfu; jis niekada niekada pas ją negrįš. Pardavė ją už trylika milijonų sidabrinių, ir tai skaudino. Jei nebūtų taip pasakęs tą naktį prie gręžinio, ji ir negalvotų, bet jis pasakė, ir jau praėjo begalė naktų, kai ji guli sukdama galvą, ką tai galėtų reikšti.

O delnai išsiilgę to dilgsėjimo, kai šokant guli Lukui ant pečių, o jis laiko ją priglaudęs; jis jaudina, jaudina jo prisilietimas, gaivus gyvybingumas. Ne, pagalvojus apie jį, kūno neužlieja tamsi išsilydžiusi liepsna, jai niekad neatrodo, kad jeigu daugiau nepamatys jo, tai išseks ir sunyks, ji niekad nekrūpteli ir nesuvirpa, kai jis pažvelgia. Bet drauge su Luku ji lankė vis daugiau visokių susibūrimų apylinkėje ir geriau susipažino su tokiais vaikinais kaip Inekas Deivis, Lajemas O’Rokas, Alasteras Makvinas, ir nė vienas jos taip netraukė, kaip Lukas O’Nylas. Jei kuris toks aukštas, kad reikia žiūrėti pakėlus galvų, tai akys ne tokios kaip Luko, o jei akys panašios, tai plaukai kitokie. Kažko visąlaik trūksta, ko netrūksta Lukui, nors ką Lukas tokio turi, jai buvo neaišku. Nebent kad panašus į kunigą Ralfą... ir ji nenorėjo prisipažinti, kad vien tai ją ir tetraukė.

Jie daug kalbėdavosi, bet visada apie paprastus dalykus: apie avių kirpimą, žemę, avis, apie tai, ko jis nori pasiekti gyvenime, apie jo matytas vietas, kokį nors politinį įvykį. Kada ne kada jis perskaitydavo knygą, bet nebuvo toks užkietėjęs knygų rijikas kaip Megė, ir nors kaip ji stengdavosi, neįkalbėdavo jo paskaityti vieną ar kitą kūrinį vien todėl, kad jai jis pasirodė įdomus. Jis nenuklysdavo į gilesnės minties gelmes, bet visų keisčiausia ir pikčiausia buvo, kad nė truputėlio nesidomėjo Megės gyvenimu, neklausdavo, kokio gyvenimo ji norėtų. Kartais ji trokšdavo pasikalbėti apie artimesnius širdžiai dalykus nei avys ar lietus, bet vos tik prabildavo, jis vikriai nukreipdavo kalbą į ne tokią asmenišką sritį.

Lukas O’Nylas buvo protingas, geros nuomonės apie save, labai darbštus ir troško praturtėti. Jis gimė nudrėbtoje iš molio lūšnoje Longričo priemiestyje Vakarų Kvinslande, Ožiaragio atogrąžoje. Jo tėvas buvo sūnus palaidūnas iš pasiturinčios, bet negailestingos airių šeimos, motina — vokiečio mėsininko duktė iš Vintono, ir kai ji užsimetė būtinai ištekėti už Luko vyresniojo, tėvai paleido ją be nieko. Toje lūšnoje augo dešimt vaikų, nė vienas neturėjo apavo, bet Longričo kaitroje buvo galima apsieiti ir be apavo. Lukas vyresnysis, kuris kirpo avis, kai susimanydavo užsidirbti (bet dažniausiai susimanydavo išgerti pigaus romo), žuvo per gaisrą Blekolo smuklėje, kai Lukui jaunesniajam buvo dvylika metų. Vos paūgėjęs Lukas stojo prie avių kirpimo dervuotoju: ištirpinta derva tepdavo žaizdas, kai avikirpis kartu su vilnom netyčia iškirpdavo ir odos lopelį.

Vieno dalyko Lukas niekada nesibaimino — sunkaus darbo; jis mėgavosi darbu, kaip kitas mėgaujasi dykinėjimu, bet nežinia, ar todėl, kad jo tėvas buvo girtuoklis ir miesto pajuokų objektas, ar kad iš motinos vokietės buvo paveldėjęs darbštumą, — dėl to niekas nesuko sau galvos.

Vėliau jis ėmė dirbti avikirpių parankiniu — bėgiojo po daržinę, gaudydamas didelius tankius vilnų kuokštus, be pertrūkio lekiančius iš po žirklių aukštyn nelyginant aitvarai, ir nešė ant stalo pešti. Paskui išmoko ir to darbo, nupešdavo purvinus sulipusius galelius ir kraudavo vilnas į dėžes, kur jas apžiūrėdavo rūšiuotojas, tikras aristokratas tarp avikirpių: rūšiuoti, kaip ir degustuoti vyną ar atskirti kvepalų aromatus, neįmanoma išmokti, jei neturi tam darbui įgimtos nuojautos. Lukas tos nuojautos neturėjo; kai norėjo daugiau užsidirbti, o šito tikrai norėdavo, eidavo prie preso arba kirpti. Jėgų presuoti, suspausti jau surūšiuotas vilnas į didžiulius pakus jis turėjo, bet aukštos klasės avikirpis uždirbdavo daugiau.

Vakarų Kvinslande Lukas buvo pagarsėjęs kaip geras darbininkas, todėl jam nebuvo vargo gauti vietą mokytis kirpimo. Laimė, jis turėjo visa, ko reikia, kad taptų aukštos klasės avikirpiu: buvo vikrus, darnių judesių, stiprus ir ištvermingas. Neilgai trukus jau nukirpdavo daugiau kaip du šimtus avių per dieną; dirbdavo šešias dienas per savaitę ir gaudavo po svarą už šimtą avių; kirpdavo siauromis ilgomis žirklėmis, panašiomis į pelkių driežą. Didelės žirklės su plačiais retais dantimis, kokiomis kerpamos avys Naujojoje Zelandijoje, buvo Australijoje draudžiamos, nors jomis galima nukirpti dvigubai daugiau.

Vargingas tas darbas: susilenki dvilinkas, avį įsispraudi tarp kelių ir varai žirklėmis per visą avies ilgį, be pertrūkių, užimdamas kuo plačiau, kad liktų mažiau kitiems kartams, ir kerpi kuo arčiau palaidos raukšlėtos odos, kad įtiktum šeimininkui, kuris bemat užsipuls su visais perkūnais, jei tik nusižengsi griežtoms kirpimo taisyklėms. Bet Lukui buvo nė motais nei karštis, nei prakaitas, nei troškulys, nuo kurio gindamasis kasdien išgerdavo bent tris galonus vandens, jam buvo nė motais spiečiai įkyriai lendančių musių, nes gimė šalyje, kur musės įprastas daiktas. Nė motais jam buvo ir kokios avys, o jos avikirpiui dažniausiai tikras košmaras: nelygia, šlapia oda, peraugusia vilna, susivėlusią, sulipusia, pilna musių, ir visos jos merinosai, vadinasi, apaugusios vilna nuo ragų iki nosių, o nelygi plona jų oda slysta po pirštais kaip vaškinis popierius.

Ne, paties darbo Lukas nekeikė, ir kuo daugiau dirbo, tuo buvo jam smagiau; tačiau jį kamavo triukšmas, dvokas, tai, kad reikia būti uždarytam viduje. Jei yra pragaras, tai jis — daržinė, kur kerpamos avys. Ir Lukas turėjo norą — būti šeimininku, išdidžiu ir savim pasitikinčiu, vaikštinėti palei susilenkusių avikirpių eiles ir žiūrėti, kaip lygiai, dailiai juda rankos ir krinta jam priklausanti vilna.

Gale namo ant kėdės sėdi šeimininkas,

Mato jo budri akis, kas dedasi aplinkui.

Šitaip buvo sakoma senoje avikirpių dainoje, ir Lukas O’Nylas pasiryžo toks pasidaryti. Jis bus šeimininkas, gyvulių augintojas, žemės savininkas. Nebus visą gyvenimą avikirpis, amžinai susilenkęs, ištįsusiomis rankomis; jam reikia malonaus darbo gryname ore ir kad matytų, kaip plaukia ir plaukia pinigai. Prie avių kirpimo Luką būtų galėjusi sulaikyti tik perspektyva tapti aukščiausios klasės avikirpiu, kokius ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi, — toks per dienų nukerpa daugiau kaip tris šimtus merinosų, ir griežtai pagal taisykles, siauromis žirklėmis. Jie praturtėja susilažinę, kiek nukirps. Lukas, deja, buvo kiek per aukštas, sugaišdavo keletu sekundžių ilgiau, kol pasilenkdavo, ir negalėjo prasimušti į aukščiausią klasę.