Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Na, o jei neini į šokius todėl, kad nemoki šokti, tai nelabai ten ir traukia, tiesa? Nieko, šitai mes bematant sutvarkysim, į vakaro pabaigą šoksi kaip didelė, o po kelių savaičių visiems nosis nušluostysi. — Jis greitai nužvelgė ją. — Bet nesakyk, kad iš kitų ūkių niekas nemėgino pasikviesti tavęs į šokius. Avininkus tai suprantu — paprastam samdytam darbininkui tu per aukštai, bet kai kurie iš tų pasipūtėlių ponaičių tikriausiai rėžia apie tave sparną.

— Jei avininkui aš per aukštai, kodėl pasikvietei? — išsisukdama nuo atsakymo paklausė Megė.

— O, man jūra iki kelių! — nusišypsojo jis. — Klausyk, geriau neišsisukinėk. Juk ne vienas vaikinas iš Džilio yra tave kvietęs į šokius?

— Vienas kitas, — prisipažino Megė. — Bet aš tikrai nė karto nenorėjau. O tu tiesiog varu varai.

— Tai jie visi — žiopliai nelaimingi, — pasakė Lukas. — O aš gerą daiktą kaipmat atskiriu.

Tos kalbos Megei nelabai patiko, tik visa bėda, kad tokį kaip Lukas ne taip lengvai nutildysi.

1 vakarėlį prisirinko daugybė šokėjų: ir žemvaldžių sūnų bei dukterų, ir samdomų avininkų su žmonomis, jei kuris turėjo žmoną, tarnaičių, guvernančių, įvairaus amžiaus abiejų lyčių miesto gyventojų. Tokiuose vakaruose, pavyzdžiui, mokytojos gaudavo progą arčiau pabendrauti su kilnojamojo ir nekilnojamojo turto kontoros jaunesniaisiais agentais, banko tarnautojais ir vaikinais iš nuošalių gyvenviečių.

Jokių ypatingų mandagumų čia niekas nesilaikė — jie buvo palikti iškilmingesniems atvejams. Iš Džilio atvažiavo senis Mikis O’Brajenas su smuiku, visuomet atsirasdavo mokančių groti akordeonu ir armonika, ir jie pakaitom akompanavo Mikiui, — senasis smuikininkas sėdėjo ant statinės ar maišo vilnų ir ištisas valandas grojo be atilsio, o per atvipusią apatinę lūpą varvėjo seilė, nes nuryti neturėjo kada — tas veiksmas neatitiko jo grojimo tempo.

Ir šokiai buvo visai ne tokie, kokius Megė buvo mačiusi per Merės Karson gimtadienį. Smagiai lėkė ratu šokėjai, šokdami džigą, polką, kadrilį, mazurką, rilį, „Serą Rodžerį de Kaverlį”, tai vos susiliesdami pirštais, tai susikibę po du ištiestomis rankomis. Nei intymumo, nei svajingumo. Visi, regis, laikė tuos šokius tik paprasčiausiu būdu išsiblaškyti, užmiršti visokioms nesėkmėms; romanus megzti ir plėtoti geriau lauke, toliau nuo triukšmo ir sumaišties.

Greitai Megė pastebėjo, kad kitos jai pavydi gražaus aukšto kavalieriaus. Į jį buvo nukreipta gal ne mažiau vylingų ar ilgesingų žvilgsnių, kaip anksčiau į kunigą Ralfą, tik žvilgsniai buvo atviresni. Kaip anksčiau į kunigą Ralfą. Anksčiau. Kaip baisu, kai turi apie jį galvoti kaip apie tolimą praeitį.

Lukas laikėsi žodžio, ją vieną tepaliko tik tiek, kiek prireikė laiko suvaikščioti į tualetą. Buvo ten ir Inekas Deivis, ir Lajemas O’Rokas, abu geidė užimti jo vietą šalia Megės. Bet jis, deja, nesuteikė jiems tokios galimybės, o pati Megė buvo kaip apkvaitusi ir nesuprato, kad iš tikrųjų turi teisę šokti su bet kuriuo pakvietusiu ją vaikinu, ne tik su tuo, kur drauge atėjo. Ji negirdėjo, kas ką kalba aplink, tačiau Lukas girdėjo ir širdyje juokėsi. Na ir akiplėša tas bernas, paprastas samdinys, o nusičiupo ją visiems iš panosės! Jų nepalankumas Lukui buvo nė motais. Patys turėjo tiek ir tiek progų, o jei nepasinaudojo, tuo blogiau jiems.

Paskutinis buvo valsas. Lukas paėmė Megės ranką, apkabino ją per liemenį, prisitraukė artyn. Šoko jis puikiai. Nustebusi ji pamatė, kad jai nieko nereikia daryti, o tik sekti, kur jis veda. Ir tai buvo nuostabu... kai taip laiko priglaudęs vyriškis, kai jauti jo raumeningą krūtinę ir šlaunis, trauki jo kūno šilumą. Per trumpas artumo akimirkas su kunigu Ralfu būdavo tokia įtampa, jog ji neturėdavo kada susivokti, kas darosi, ir visai rimtai galvojo, kad tai, ką jautė jo glėbyje, nepasikartos su niekuo kitu. O dabar, nors viskas buvo kitaip, vis tiek jaudino, tankiau ėmė plakti širdis, ir ji suprato, kad Lukas tą taip pat jaučia: staigiai pasukęs, prisitraukė ją arčiau, prisiglaudė skruostu jai prie plaukų. Kai „Rols Roisas” murkdamas važiavo namo, lengvai įveikdamas duobėtą kelią, o vietomis traukdamas visai be kelio, jie beveik nesikalbėjo. Nuo Breik į Pvlo iki Drohedos septyniasdešimt mylių, aplinkui vien ganyklos, nė vienos sodybos nei jokio namų žiburio, niekur nė gyvos dvasios. Kalnagūbris, kertantis Drohedą, iškilęs ne daugiau kaip per šimtą pėdų, bet juodžemio lygumose pasiekti aukščiausią jo vietą tas pats, kaip Šveicarijoje įkopti į Alpių viršūnę. Lukas sustabdė automobilį, išlipo ir apėjo aplink atidaryti durelių Megei. Ji išlipo ir atsistojo greta jo sunerimusi — nejaugi jis viską sugadins, mėgindamas ją pabučiuoti? Taip tyku, taip toli nuo žmonių.

Iš vienos pusės ėjo apipuvusi medinė tvora; kad Megė nesukluptų su savo gražiais bateliais, Lukas vedė ją per kupstus ir triušių urvelius, atsargiai laikydamas už alkūnės. Ji tvirtai kabinosi į tvorą ir žiūrėjo tolyn į lygumas netekusi žado pirmiausia iš baimės, paskui, kai jis net nemėgino jos liesti ir baimė atslūgo, — iš nuostabos.

Beveik taip aiškiai kaip saulėtą dieną lygioje blyškioje mėnulio šviesoje plytėjo tolumų erdvės, mirgėjo sidabrinės ir pilkos žolės, šnarėjo tartum neramiai dūsaudamos. Kaip ugnies liežuvėliai suspindėdavo medžių lapai, kai vėjas pakreipdavo jų blizgančią viršutinę pusę, po medžiais žiojėjo didžiulės šešėlių prarajos, paslaptingos tarsi požemių pasaulio angos. Užvertusi galvą, Megė pabandė skaičiuoti žvaigždes, bet nieko iš to neišėjo: mažučiai lyg rasos lašeliai voratinklio rate žiebėsi ir geso ugnies taškai, žiebėsi ir geso begaliniu ritmu, amžinu kaip Dievas. Tarytum tinklas jie gaubėją, tokie gražūs, tokie neapsakomai tylūs ir sargūs, smigte smingantys į sielą, — šitaip žibinto šviesoje tartum brangakmeniai suspindi vabzdžių akys, nieko nereiškiančios, aklos, bet matančios viską. Buvo tyku, tiktai karštas vėjas šiugždėjo žolėje, šlameno medžiai, tarpais kažkas suspragsėdavo „Rols Roiso” variklyje, kažkur visai netoliese apsimiegojęs paukštis barėsi, kam sutrikdė jam ramybę; nenusakomais aromatais dvelkė žemė.

Lukas atsuko tai nakčiai nugarą, išsitraukė tabako kapšiuką, knygelę ryžių popieriaus ir ėmė suktis suktinę.

— Ar čia ir gimei, Megana? — paklausė jis, tingiai voliodamas delne tabaką.

— Ne, Naujojoje Zelandijoje. Į Drohedą mes atsikėlėm prieš trylika metų.

Suvoliotą tabaką įdėjo į popieriuką, įgudusiu judesiu dviem pirštais susuko, paseilinęs suklijavo, išlindusius kuokštelius sugrūdo vidun degtuko galu, brėžtelėjo degtuką ir užsidegė suktinę.

— Smagu buvo šįvakar, ką?

— O taip!

— Norėčiau tave į visus šokius vežiotis.

— Dėkui.

Jis vėl tylėjo, ramiai rūkė, per „Rols Roiso” stogą žiūrėdamas į medžių guotą, kur vis dar irzliai tebečirškė supykdytas paukštis. Kai tarp parudavusių pirštų beliko tik mažas žioruojantis galelis, numetė jį žemėn ir įnirtingai ėmė trinti kulnu, kol įsitikino, kad tikrai užgesino. Niekas taip žiauriai nesudoroja nuorūkų kaip Australijos brūzgynų gyventojai.

Atsidususi Megė nusigręžė nuo mėnesienos užlieto reginio, ir Lukas padėjo jai sugrįžti iki automobilio. Ne toks jis kvailas, kad iš karto griebtų bučiuoti, juk ketina ją vesti, jei tik jam tai pavyks; tegu ji pirmoji panori, kad pabučiuotų.

Pamažu slinko vasara su visa savo dulkėta didybe, buvo dar ir daugiau šokių, ir namiškiai nejučiom apsiprato su tuo, kad Megė susirado tokį gražuolį simpatiją. Broliai jos neerzino, nes mylėjo, Lukas jiems irgi visai patiko. Tokio darbininko kaip Lukas O’Nylas dar nebuvo turėję, o darbštumas — geriausia rekomendacija. Broliai Klieriai iš esmės buvo daugiau duonpelniai negu žemės savininkai, ir jiems į galvą neatėjo smerkti Luką dėl to, kad jis neturi jokio turto. Fiona būtų galėjusi pasverti jį jautresnėmis svarstyklėmis, bet jai tai nerūpėjo. Šiaip ar taip, ramus paties Luko įsitikinimas, kad jis ne toks kaip paprasti samdiniai, visus paveikė, ir jie ėmė jį laikyti kone šeimos nariu.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x