Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Na, o jei neini į šokius todėl, kad nemoki šokti, tai nelabai ten ir traukia, tiesa? Nieko, šitai mes bematant sutvarkysim, į vakaro pabaigą šoksi kaip didelė, o po kelių savaičių visiems nosis nušluostysi. — Jis greitai nužvelgė ją. — Bet nesakyk, kad iš kitų ūkių niekas nemėgino pasikviesti tavęs į šokius. Avininkus tai suprantu — paprastam samdytam darbininkui tu per aukštai, bet kai kurie iš tų pasipūtėlių ponaičių tikriausiai rėžia apie tave sparną.

— Jei avininkui aš per aukštai, kodėl pasikvietei? — išsisukdama nuo atsakymo paklausė Megė.

— O, man jūra iki kelių! — nusišypsojo jis. — Klausyk, geriau neišsisukinėk. Juk ne vienas vaikinas iš Džilio yra tave kvietęs į šokius?

— Vienas kitas, — prisipažino Megė. — Bet aš tikrai nė karto nenorėjau. O tu tiesiog varu varai.

— Tai jie visi — žiopliai nelaimingi, — pasakė Lukas. — O aš gerą daiktą kaipmat atskiriu.

Tos kalbos Megei nelabai patiko, tik visa bėda, kad tokį kaip Lukas ne taip lengvai nutildysi.

1 vakarėlį prisirinko daugybė šokėjų: ir žemvaldžių sūnų bei dukterų, ir samdomų avininkų su žmonomis, jei kuris turėjo žmoną, tarnaičių, guvernančių, įvairaus amžiaus abiejų lyčių miesto gyventojų. Tokiuose vakaruose, pavyzdžiui, mokytojos gaudavo progą arčiau pabendrauti su kilnojamojo ir nekilnojamojo turto kontoros jaunesniaisiais agentais, banko tarnautojais ir vaikinais iš nuošalių gyvenviečių.

Jokių ypatingų mandagumų čia niekas nesilaikė — jie buvo palikti iškilmingesniems atvejams. Iš Džilio atvažiavo senis Mikis O’Brajenas su smuiku, visuomet atsirasdavo mokančių groti akordeonu ir armonika, ir jie pakaitom akompanavo Mikiui, — senasis smuikininkas sėdėjo ant statinės ar maišo vilnų ir ištisas valandas grojo be atilsio, o per atvipusią apatinę lūpą varvėjo seilė, nes nuryti neturėjo kada — tas veiksmas neatitiko jo grojimo tempo.

Ir šokiai buvo visai ne tokie, kokius Megė buvo mačiusi per Merės Karson gimtadienį. Smagiai lėkė ratu šokėjai, šokdami džigą, polką, kadrilį, mazurką, rilį, „Serą Rodžerį de Kaverlį”, tai vos susiliesdami pirštais, tai susikibę po du ištiestomis rankomis. Nei intymumo, nei svajingumo. Visi, regis, laikė tuos šokius tik paprasčiausiu būdu išsiblaškyti, užmiršti visokioms nesėkmėms; romanus megzti ir plėtoti geriau lauke, toliau nuo triukšmo ir sumaišties.

Greitai Megė pastebėjo, kad kitos jai pavydi gražaus aukšto kavalieriaus. Į jį buvo nukreipta gal ne mažiau vylingų ar ilgesingų žvilgsnių, kaip anksčiau į kunigą Ralfą, tik žvilgsniai buvo atviresni. Kaip anksčiau į kunigą Ralfą. Anksčiau. Kaip baisu, kai turi apie jį galvoti kaip apie tolimą praeitį.

Lukas laikėsi žodžio, ją vieną tepaliko tik tiek, kiek prireikė laiko suvaikščioti į tualetą. Buvo ten ir Inekas Deivis, ir Lajemas O’Rokas, abu geidė užimti jo vietą šalia Megės. Bet jis, deja, nesuteikė jiems tokios galimybės, o pati Megė buvo kaip apkvaitusi ir nesuprato, kad iš tikrųjų turi teisę šokti su bet kuriuo pakvietusiu ją vaikinu, ne tik su tuo, kur drauge atėjo. Ji negirdėjo, kas ką kalba aplink, tačiau Lukas girdėjo ir širdyje juokėsi. Na ir akiplėša tas bernas, paprastas samdinys, o nusičiupo ją visiems iš panosės! Jų nepalankumas Lukui buvo nė motais. Patys turėjo tiek ir tiek progų, o jei nepasinaudojo, tuo blogiau jiems.

Paskutinis buvo valsas. Lukas paėmė Megės ranką, apkabino ją per liemenį, prisitraukė artyn. Šoko jis puikiai. Nustebusi ji pamatė, kad jai nieko nereikia daryti, o tik sekti, kur jis veda. Ir tai buvo nuostabu... kai taip laiko priglaudęs vyriškis, kai jauti jo raumeningą krūtinę ir šlaunis, trauki jo kūno šilumą. Per trumpas artumo akimirkas su kunigu Ralfu būdavo tokia įtampa, jog ji neturėdavo kada susivokti, kas darosi, ir visai rimtai galvojo, kad tai, ką jautė jo glėbyje, nepasikartos su niekuo kitu. O dabar, nors viskas buvo kitaip, vis tiek jaudino, tankiau ėmė plakti širdis, ir ji suprato, kad Lukas tą taip pat jaučia: staigiai pasukęs, prisitraukė ją arčiau, prisiglaudė skruostu jai prie plaukų. Kai „Rols Roisas” murkdamas važiavo namo, lengvai įveikdamas duobėtą kelią, o vietomis traukdamas visai be kelio, jie beveik nesikalbėjo. Nuo Breik į Pvlo iki Drohedos septyniasdešimt mylių, aplinkui vien ganyklos, nė vienos sodybos nei jokio namų žiburio, niekur nė gyvos dvasios. Kalnagūbris, kertantis Drohedą, iškilęs ne daugiau kaip per šimtą pėdų, bet juodžemio lygumose pasiekti aukščiausią jo vietą tas pats, kaip Šveicarijoje įkopti į Alpių viršūnę. Lukas sustabdė automobilį, išlipo ir apėjo aplink atidaryti durelių Megei. Ji išlipo ir atsistojo greta jo sunerimusi — nejaugi jis viską sugadins, mėgindamas ją pabučiuoti? Taip tyku, taip toli nuo žmonių.

Iš vienos pusės ėjo apipuvusi medinė tvora; kad Megė nesukluptų su savo gražiais bateliais, Lukas vedė ją per kupstus ir triušių urvelius, atsargiai laikydamas už alkūnės. Ji tvirtai kabinosi į tvorą ir žiūrėjo tolyn į lygumas netekusi žado pirmiausia iš baimės, paskui, kai jis net nemėgino jos liesti ir baimė atslūgo, — iš nuostabos.

Beveik taip aiškiai kaip saulėtą dieną lygioje blyškioje mėnulio šviesoje plytėjo tolumų erdvės, mirgėjo sidabrinės ir pilkos žolės, šnarėjo tartum neramiai dūsaudamos. Kaip ugnies liežuvėliai suspindėdavo medžių lapai, kai vėjas pakreipdavo jų blizgančią viršutinę pusę, po medžiais žiojėjo didžiulės šešėlių prarajos, paslaptingos tarsi požemių pasaulio angos. Užvertusi galvą, Megė pabandė skaičiuoti žvaigždes, bet nieko iš to neišėjo: mažučiai lyg rasos lašeliai voratinklio rate žiebėsi ir geso ugnies taškai, žiebėsi ir geso begaliniu ritmu, amžinu kaip Dievas. Tarytum tinklas jie gaubėją, tokie gražūs, tokie neapsakomai tylūs ir sargūs, smigte smingantys į sielą, — šitaip žibinto šviesoje tartum brangakmeniai suspindi vabzdžių akys, nieko nereiškiančios, aklos, bet matančios viską. Buvo tyku, tiktai karštas vėjas šiugždėjo žolėje, šlameno medžiai, tarpais kažkas suspragsėdavo „Rols Roiso” variklyje, kažkur visai netoliese apsimiegojęs paukštis barėsi, kam sutrikdė jam ramybę; nenusakomais aromatais dvelkė žemė.

Lukas atsuko tai nakčiai nugarą, išsitraukė tabako kapšiuką, knygelę ryžių popieriaus ir ėmė suktis suktinę.

— Ar čia ir gimei, Megana? — paklausė jis, tingiai voliodamas delne tabaką.

— Ne, Naujojoje Zelandijoje. Į Drohedą mes atsikėlėm prieš trylika metų.

Suvoliotą tabaką įdėjo į popieriuką, įgudusiu judesiu dviem pirštais susuko, paseilinęs suklijavo, išlindusius kuokštelius sugrūdo vidun degtuko galu, brėžtelėjo degtuką ir užsidegė suktinę.

— Smagu buvo šįvakar, ką?

— O taip!

— Norėčiau tave į visus šokius vežiotis.

— Dėkui.

Jis vėl tylėjo, ramiai rūkė, per „Rols Roiso” stogą žiūrėdamas į medžių guotą, kur vis dar irzliai tebečirškė supykdytas paukštis. Kai tarp parudavusių pirštų beliko tik mažas žioruojantis galelis, numetė jį žemėn ir įnirtingai ėmė trinti kulnu, kol įsitikino, kad tikrai užgesino. Niekas taip žiauriai nesudoroja nuorūkų kaip Australijos brūzgynų gyventojai.

Atsidususi Megė nusigręžė nuo mėnesienos užlieto reginio, ir Lukas padėjo jai sugrįžti iki automobilio. Ne toks jis kvailas, kad iš karto griebtų bučiuoti, juk ketina ją vesti, jei tik jam tai pavyks; tegu ji pirmoji panori, kad pabučiuotų.

Pamažu slinko vasara su visa savo dulkėta didybe, buvo dar ir daugiau šokių, ir namiškiai nejučiom apsiprato su tuo, kad Megė susirado tokį gražuolį simpatiją. Broliai jos neerzino, nes mylėjo, Lukas jiems irgi visai patiko. Tokio darbininko kaip Lukas O’Nylas dar nebuvo turėję, o darbštumas — geriausia rekomendacija. Broliai Klieriai iš esmės buvo daugiau duonpelniai negu žemės savininkai, ir jiems į galvą neatėjo smerkti Luką dėl to, kad jis neturi jokio turto. Fiona būtų galėjusi pasverti jį jautresnėmis svarstyklėmis, bet jai tai nerūpėjo. Šiaip ar taip, ramus paties Luko įsitikinimas, kad jis ne toks kaip paprasti samdiniai, visus paveikė, ir jie ėmė jį laikyti kone šeimos nariu.