Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Tačiau skaudu buvo matyti Drohedos gėlynus pavasarį plikus, parudavusius. Sausrą atlaikyti jiems padėdavo Maiklo Karsono vandens cisternos, bet per gaisrą nieko neišliko. Net visterija nebepražydo: kai užplūdo liepsnos, švelnių pumpurų kekės, vos pradėjusios ryškėti, susitraukė. Rožės sudžiūvo, našlaitės nunyko, žalumynų kelmeliai virto rudais šiaudais, fuksijos pavėsingose vietose nuvyto ir nebeatsigavo, gubojos nutroško, kvepiantieji žirneliai paliko sausi ir bekvapiai. Tačiau cisternos, ištuštintos per gaisrą, po smarkiosios liūties vėl prisipildė, ir visi Drohedoje, nežinia iš kur nugriebę laiko, padėdavo senajam Tomui gaivinti gėlynus.

Bobas nusprendė laikytis Pedžio nusistatymo turėti daug darbininkų ir pasamdė dar tris avininkus. Merės Karson politika buvo kitokia — ji nesamdė nuolatinių darbininkų, išskyrus Klierius, o kai reikėdavo avis skaičiuoti, kai jos ėriuodavosi ir būdavo kerpamos, priimdavo ką nors padirbėti laikinai, bet Pedis matė, kad žmonės, turėdami pastovią vietą, dirba geriau. Antra vertus, didelio skirtumo nebuvo — daugumai avininkų vis tiek visąlaik dega padai, ir jie niekur ilgiau neužsibūna.

Naujuose namuose tolėliau nuo upelio apsigyveno darbininkai su šeimomis; senasis Tomas gavo naują dailų trijų kambarių namuką po pipirmedžiu už arklidžių ir kas kartą, įeidamas vidun, kikendavo iš džiaugsmo, kad jį turi. Megė ir toliau prižiūrėjo kelias artimesnes ganyklas, o jos motina, kaip ir anksčiau, tvarkė apskaitos knygas.

Dabar vietoj Pedžio su vyskupu Ralfu susirašinėjo Fija, bet dėl savo būdo nepranešdavo jam nieko daugiau, tik grynai ūkio reikalus. Megė troško pagriebti jo laiškus ir ryte praryti, bet motina, atidžiai perskaičiusi, tuoj pat juos užrakindavo plieniniame seife. Žuvus Pedžiui ir Stiuartui, Fija pasidarė dar šaltesnė su kitais. O dėl Megės — kai tik vyskupas Ralfas išvyko, Fija iškart ir užmiršo savo pažadą. Megė mandagiai atsisakydavo visų kvietimų į šokius ir vakarėlius, bet Fija, tai žinodama, nė karto neėmė jos įkalbinėti, neliepė važiuoti. Lajemas O’Rokas naudojosi bet kokia dingstimi pas juos užsukti; Inekas Deivis nuolat skambino telefonu, paskambindavo ir Konoras Karmaiklas, ir Alasteras Makvinas. Bet su visais jais Megė kalbėdavo labai trumpai, be atidos, ir jie neteko vilties ją sudominti.

Vasara buvo labai lietinga, bet be staigių ilgų liūčių, todėl potvynis negrėsė, tiktai žemė buvo ištisai pažliugusi ir tūkstantmylis Barvonas— Darlingas tekėjo gilus, platus, vandeningas. Atėjus žiemai, taip pat kartais palydavo, ir vėjas plaikstė rudas lietaus, nebe dulkių marškas. Išseko krizės sujudintų nepasėdų srautas, nes lietingu metu eiti per juodžemio lygumas — pragariškas vargas, o kai ne tik šlapia, bet ir šalta, tai tuos, kurie neturi nakčiai šiltos pastogės, ima pjauti plaučių uždegimas.

Bobas buvo susirūpinęs, vis pakalbėdavo, kad jei taip bus ir toliau, avys apsirgs nagų puviniu: merinosams ant šlapios žemės neišvengiamai imdavo gesti nagos. Kirpti avių buvo neįmanoma, avikirpiai nieku gyvu neliesdavo šlapių vilnų, o jei žemė neišdžius ir prieš ėriavimąsi, daug jauniklių žus nuo drėgmės ir šalčio.

Suskambo telefonas Drohedai — du ilgi signalai, vienas trumpas. Fija pakėlė ragelį ir atsisuko:

— Bobai, čia tau.

— Sveikas, Džimi, Bobas klauso... Aha, gerai... O, puiku! Rekomendacijos kaip reikiant?.. Gerai, siųsk pas mane... Gerai, jei jau jis toks, gali pasakyti, kad tą darbą greičiausiai gaus, bet vis dėlto noriu pirma pats pamatyti, nelinkęs pirkti katės maiše, o rekomendacijomis nelabai pasitikiu... Gerai, dėkui, lik sveikas.

Bobas vėl atsisėdo.

— Atvažiuos naujas avininkas, Džimis sako, puikus vyrukas. Dirbo Vakarų Kvinslande, kažkur apie Longričą ir Čarlvilį. Ir varovu yra buvęs. Geros rekomendacijos ir visa kita kaip reikiant. Joja ant bet ko, kad tik su keturiom kojom ir uodega, arklius prajodinėdavęs. Prieš tai dirbo avikirpiu, ir, Džimis sako, jis ne bet koks, po pustrečio šimto per dieną nukirpdavo. Kaip tik tai man kelia įtarimą. Kodėl toks geras avikirpis nori dirbti už avininko algą? Ne taip dažnai toks avikirpis išmainys vežimėlį į balną. Bet pagalba ganyklose mums pravers, teisybė?

Metams einant, Bobo tartis darėsi vis lėtesnė ir australiškesnė, o sakiniai trumpėjo. Jam jau buvo netoli trisdešimties, ir dideliam Megės nusivylimui neatrodė įsimylėjęs nė vienos tinkamos merginos iš tų, kurias susitikdavo šventėse, kur dėl padorumo Klieriai retkarčiais nueidavo. Buvo liguistai drovus, be to, atrodė visiškai atsidavęs žemei ir pasiryžęs ištikimai ją mylėti. Džekas ir Hiujis darėsi vis panašesni į jį; iš tikro juos galėjai palaikyti trynukais, kai sėdėdavo greta ant kurio nors kieto marmurinio suolo, paties didžiausio namų patogumo, kokį sau leisdavo. Jiems labiau patiko gyventi ganykloje, ir kai pasitaikydavo apsinakvoti namie, išsitiesdavo ant grindų šalia lovų, bijodami, kad lovos neišlepintų. Nuo saulės, vėjo ir sausros šviesūs strazdanoti jų veidai pasidarė tarsi margo raudonmedžio, ir mėlynos akys švietė blyškios ir ramios, apsuptos gilių raukšlių, atsiradusių nuo žiūrėjimo į tolius, į sidabrišką pageltusią žolę. Beveik nebuvo įmanoma pasakyti, kokio jie amžiaus, kuris vyriausias ir kuris jauniausias. Visų, kaip ir Pedžio, buvo romėniškos nosys ir malonūs, niekuo neypatingi veidai, tiktai kūno sudėjimas gražesnis: Pedis daugelį metų kirpo avis, todėl susikūprino ir rankos jam ištįso, o sūnūs, nuolat jodinėdami, buvo liekni, lankstūs, gražių laisvų judesių. Tačiau prie moterų, patogumų ir malonumų jie nesiveržė.

— Ar tas naujas vedęs? — paklausė Fija, dailiai su liniuote braižydama lapą raudonu rašalu.

— Nežinau, nepaklausiau. Sužinosim rytoj, kai atvažiuos.

— O kaip jis atvažiuos?

— Džimis pavėžės, mums su juo reikia pasitart dėl tų senų avinų Cisternos ganykloje.

— Ką gi, tikėsimės, kad pabus kiek laiko. Bet jei nevedęs, ko gero, po kelių savaičių išdums. Tokie jie netikėliai, tie avininkai.

Džimsas ir Petsis gyveno ir mokėsi Rivervju pensione prisiekinėdami, kad kai tik sueisią keturiolika, nė minutės ilgiau mokykloje nepasiliksią, ir įstatymas tada jau neprikibs. Jie troško sulaukti tos dienos, kai galės joti į ganyklas su Bobu, Džeku ir Hiuju, tuomet Drohedoje vėl tvarkysis viena šeima, o svetimieji galės sau ateiti ir išeiti kada tinkami. Kaip ir visi šeimoje, juodu labai mėgo skaityti, bet Rivervju dėl to nepasidarė mielesnis; juk galima knygą nešiotis maišelyje prie balno ar švarko kišenėje ir skaityti ją vidurdienį atsisėdus vilgos pavėsyje su kur kas didesniu malonumu negu jėzuitų mokyklos klasėje. Pensione jiems buvo sunku priprasti. Nei klasės dideliais langais, nei erdvios žalios žaidimų aikštelės, nei vešlūs parkai ir miestiški patogumai nieko jiems nereiškė, visai kaip ir Sidnėjus su savo muziejais, koncertų salėmis ir meno galerijomis. Jie draugavo su kitų ūkininkų vaikais ir laisvomis nuo mokslo valandomis ilgėjosi namų, girdavosi, kokia didžiulė ir puiki Droheda, ir kiti jų klausydavosi su baiminga pagarba, bet viskuo tikėjo, nes nebuvo žmogaus į vakarus nuo Beren Džankšeno, kuris nebūtų girdėjęs apie Drohedos didybę.

Naująjį avininką Megė pamatė tik po kelių savaičių. Jo pavardė, Lukas O’Nylas, jau buvo deramai įrašyta į knygas, ir didžiajame name apie jį buvo kalbama daugiau nei paprastai apie darbininką. Vienas dalykas, jis atsisakė gyventi naujokų barake ir įsikūrė pačiame kraštiniame tuščiame name prie upelio. Antras dalykas, jis atėjo prisistatyti poniai Smit ir tuo pelnė šios moteriškės palankumą, nors šiaip ji avininkus ne itin mėgo. Megė juo susidomėjo, bet vis dar nebuvo mačiusi.