Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Atsiprašau, monsinjore. Tiek visko atsitiko, kad aš nebepagalvojau, kaip keistai turiu jums atrodyti.

— Neatsiprašinėkite, Ralfai. — Skirtingai negu jo pirmtakas, legatas vadino savo sekretorių vardu. — Man jūs atrodot labai romantiškai ir šauniai. Tiktai mažumėlę per daug pasaulietiškai, ar ne teisybė?

— Kas be ko, iš tikrųjų pasaulietiškai. O dėl romantiškumo ir šaunumo, tai jūs, monsinjore, nesat pratęs prie kasdieninės Džilenbouno aprangos.

— Mano brangusis Ralfai, jeigu jūs susimanytumėt apsivilkti ašutine ir pasibarstyti galvą pelenais, vis tiek atrodytumėt romantiškai ir šauniai. Bet jojimo kostiumas jums tinka, iš tikro labai tinka. Beveik taip pat kaip sutana, ir nesivarginkit įtikinėdamas mane, kad nežinot, jog jis tinka labiau negu juodas kunigo drabužis. Jūsų tokie savotiškai žavūs judesiai, ir figūrą išlaikėt puikią, manau, kad tokią ir visą gyvenimą išlaikysit. Kai mane atšauks į Romą, noriu jus pasiimti kartu. Smagu bus pasižiūrėti, kokį įspūdį padarysite trumpiems drūtiems prelatams italams. Gražus glosnus katinas tarp riebių persigandusių karvelių.

Roma! Kunigas Ralfas atsisėdo tiesiau.

— Ar ten buvo labai blogai, mano Ralfai? — kalbėjo toliau arkivyskupas, balta žieduota ranka glostydamas šilkinę nugarą murkiančiai abisiniškai katei.

— Baisu, monsinjore.

— Tie žmonės... jums labai brangūs?

— Taip.

— O ar mylit juos visus vienodai, ar ką nors mylit labiau už kitus?

Tačiau kunigas Ralfas buvo ne mažiau gudrus už savo viršininką, be to, pakankamai ilgai su juo bendravo, todėl žinojo, kaip jis mąsto. Taigi išsisuko, atsakydamas į tą slidų klausimą apgaulingai tiesiai, — šia gudrybe, kaip turėjo progų įsitikinti, jis bemat išsklaidydavo monsinjoro įtarumą. Subtilus ir vingiuotas protas niekaip nesuvokdavo, kad akivaizdus atvirumas gali dar labiau suklaidinti negu bet koks išsisukinėjimas.

— Visus myliu, bet kaip jūs sakėt, kai kuriuos labiau. Iš visų labiausiai myliu jų dukterį Megę. Visada jaučiau dėl jos ypatingą atsakomybę, nes toje šeimoje svarbiausia — sūnūs, kad yra mergaitė, jie tiesiog pamiršta.

— Kiek tai Megei metų?

— Tiksliai net nežinau. Na, maždaug apie dvidešimt. Bet aš išgavau pažadą iš motinos nors kiek atitrūkti nuo buhalterijos knygų ir pasirūpinti, kad mergaitė kartais nueitų į šokius, pabendrautų su jaunuoliais. Antraip jos gyvenimas, užsirausus Drohedoje, nueis niekais, o tai jau tikrai apmaudu.

Jis kalbėjo gryną tiesą; neapsakomai jautri klausytojo uoslė tai iškart sugavo. Nors arkivyskupas buvo tik trejais metais vyresnis už savo sekretorių, kopdamas bažnytinės karjeros laiptais nepatyrė tokių kliūčių kaip Ralfas de Brikasaras, ir daugeliu atžvilgių jautėsi be galo senas, senesnis negu kada nors bus Ralfas; jei pakliūni Vatikanui labai jaunas, jis apsekina gyvybines jėgas, o Ralfas tų jėgų turėjo su kaupu.

Arkivyskupas stebėjo savo sekretorių jau nebe taip budriai, jis vėl ėmėsi įdomaus žaidimo — nuodugniai ištirti, kokių gi paskatų yra varomas kunigas Ralfas de Brikasaras. Iš pradžių buvo tikras, kad tai kūniška silpnybė, jei ne vienokia, tai kitokia. Šitas gražuolis su tokia stulbinančia figūra turėtų daug ko trokšti, taip daug, kad neįmanoma išlikti nesusitepusiam ar nieko neišmanančiam. Laikui bėgant arkivyskupas pamatė, kad jo teisybės tik pusė, kunigas Ralfas, aišku, nėra joks neišmanėlis, bet, be abejonės, visiškai tyras. Jei jis ir turi kokių troškimų, jie anaiptol ne kūniški. Arkivyskupas suvesdavo šį kunigą su dantis praėdusiais, tiesiog neatsispiriamais homoseksualais— gal kartais jis toks? Nieko. Stebėjo jį šalia gražiausių visuomenės moterų — nieko. Nė kibirkštėlės susidomėjimo ar geismo, net ir tada, kai jis negalėjo žinoti esąs sekamas. Juk arkivyskupas ne visuomet sekė jį pats, ir jei ką pasamdydavo, tai ne sekretoriui žinomais kanalais.

Ir jis pradėjo manyti, kad kunigo Ralfo silpnybės yra didžiavimasis savo luomu ir garbės troškimas; šiuos asmenybės bruožus jis suprato, nes ir pačiam jie buvo nesvetimi. Bažnyčia, kaip ir visos didelės ir amžinos institucijos, turi kur padėti garbėtroškas. Sklinda gandai, kad kunigas Ralfas nusuko iš Klierių, kuriuos sakosi taip mylįs, didelę dalį teisėtai priklausančio jiems palikimo. Jeigu tai teisybė, verta laikytis jo įsikibus. O kaip sublizgėjo tos nuostabios mėlynos akys, paminėjus Romą! Gal jau laikas pamėginti kitą ėjimą. Arkivyskupas pradėjo kalbą tingiai — sakytum stumtelėjo pėstininką, bet akys iš po sunkių vokų žiūrėjo kiaurai verdamos.

— Kai buvot išvykęs, Ralfai, gavau žinią iš Vatikano, — tarė jis ir pastūmėjo katę. — Kokia tu savanaudė, Seba, man kojos užtirpo.

— Taip? — kunigas Ralfas sėdėjo krėsle visai suglebęs, jo akys merkte merkėsi.

— Tuoj galėsite eiti gulti, bet pirma išklausykite naujieną. Ne per seniausiai aš nusiunčiau laišką asmeniškai Šventajam Tėvui ir šiandien gavau atsakymą iš savo draugo kardinolo Monteverdžio — ar nebus jis kartais iš to renesanso muziko giminės? Ir kaip vis užmirštu paklausti, kai susitinkam! Oi, Seba, tu būtinai nori suleisti į mane nagus, kai tau būna gera?

— Aš klausau, monsinjore, dar neužmigau, — nusišypsojo kunigas Ralfas. — Nesistebiu, kad jūs taip mylit kates. Juk ir pats žaidžiat su savo auka pasimėgaudamas kaip katė. — Jis spragtelėjo pirštais. — Ei, Seba, eikš pas mane! Jis negeras!

Katė kaipmat nušoko nuo purpurinių kelių, perbėgo kilimu, švelniai stryktelėjo ant kelių kunigui Ralfui ir sustingo iškelta virpančia uodega, palaimingai uosdama keistus arklių ir kelio purvo kvapus. Susitiko dvi poros šypsančių akių — mėlynos kunigo Ralfo ir rudos arkivyskupo, ir tos, ir tos prisimerkusios, tačiau budrios, suklususios.

— Kaip jums tai pavyksta? — paklausė arkivyskupas. — Katės juk nieko neklauso, bet Seba eina pas jus lyg rodytumėt jai ikrų su valerijonais. Nedėkingas padaras.

— Aš laukiu, monsinjore.

— Ir baudžiate mane, atimdamas katę. Na gerai, jūs laimėjot, pasiduodu. Ar pralaimit nors kada? Čia įdomus klausimas. Turiu jus pasveikinti, mano brangusis Ralfai. Netrukus jūs nešiosite mitrą, ir jus vadins vyskupu de Brikasaru.

Dabar tos akys pasidarė didelės didelės! — apsidžiaugė arkivyskupas. Šį kartą kunigas Ralfas nebesistengė slėpti savo jausmų. Jis tiesiog švytėte švytėjo.

IV

1933— 1938

LUKAS

10

Nuostabu, kaip greitai gyja žemės žaizdos; po savaitės iš gličios klampynės išlindo ploni žali žolės laiškeliai, o po dviejų mėnesių pradėjo lapoti apdegusieji medžiai. Žmonės čia todėl ir buvo tokie atkaklūs ir atsparūs, kad žemė neleido jiems būti kitokiems; silpnadvasiai ir neturintys fanatiško užsispyrimo čia, Šiaurės Vakaruose, ilgai neišsilaiko. Bet praeis daug metų, kol užgis randai. Ne kartą užaugs eukaliptams žievė ir suplyš į skivytus, kol jų kamienai vėl pasidarys balti, raudoni ar pilki, o dalis medžių taip ir nebeatgis, jie pasiliks negyvi ir juodi. Dar metų metus maitins lygumą dūlėjantys skeletai, pamažu nykdami laiko audžiamoje paklotėje, nuolat trempiami ir užnešami dulkių. Ir Drohedos žemėje liko nusitiesusios į vakarus ryškios gilios vagos, išrėžtos purve improvizuoto katafalko kraštų, ir keleiviai, žinantys, kas čia atsitiko, rodydavo jas keleiviams, kurie nežinojo, ir šitas pasakojimas pasidarė viena iš juodžemio lygumų legendų.

Per gaisrą nukentėjo maždaug penktadalis Drohedos ganyklų ir žuvo dvidešimt penki tūkstančiai avių — nedidelis dalykas tokiam ūkiui, kur netolimais gerais metais avių buvo skaičiuojama apie šimtas dvidešimt penki tūkstančiai. Bet kad ir kaip žiūrėjo į stichinę nelaimę nukentėjusieji, absoliučiai nebuvo prasmės keikti piktą likimą ar Dievo rūstį. Teliko nubraukti nuostolius ir pradėti viską iš naujo. Juk tai ne pirmas kartas, ir kaip visi suprato, tikrai ne paskutinis.