Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Sugalvojau, — kreipėsi Bobas į kunigą Ralfą. — Dvasiškas tėve, jūsų vienintelio arklys nenuvargęs, tai jums ir teks tai padaryti. Mūsų arkliai po tokio kelio per šaltį ir purvynę visai nusiplūkę — daugiau kaip kartą per upelį neperplauks. Jūs grįžkit ir suieškokit tuščių keturiasdešimties galonų talpos benzino bakų, jų dangčius reikia taip užspausti, kad neatsidarytų ir nebūtų nė plyšelio. Jei kas, galit net užlituoti. Jų reikės dvylikos, na, nors dešimt, jei daugiau nerasit. Suriškit ir atvarykit per upelį. Pritvirtinsim po skarda ir perplukdysim kaip baržą.

Kunigas Ralfas taip ir padarė, nes ką gudriau sugalvosi. Jau buvo atvykęs Dominykas O’Rokas iš Diben Dibeno su dviem sūnumis — palyginti netolimas kaimynas. Kunigas Ralfas paaiškino, ką reikia daryti, ir jie iškart ėmė lakstyti nuo vieno sandėlio prie kito, rinko tuščius bakus, pylė lauk avižas, sėlenas iš tų, kurie, pasibaigus benzinui, buvo naudojami ūkyje kitkam, ieškojo dangčių, litavo juos prie nesurūdijusių bakų, galėsiančių atlaikyti smarkią srovę. Lietus vis lijo, lijo. Ir nesiliaus dar dvi dienas.

— Dominykai, man labai nemalonu prašyti, bet visi grįš mirtinai išvargę. Laidotuvės rytoj, ir net jei Džilyje suspėtų padaryti karstus, tokiu kėliųjų neparsigabentume. Ar kas iš jūsų nepamėgintumėt sukalti? Man perplukdyti bakams reikės tik vieno pagalbininko.

O’Roko sūnūs linktelėjo galvas; jie nenorėjo pamatyti, ką ugnis padarė Pedžiui, o laukinė kiaulė Stiuartui.

— Mes sukalsim karstus, tėte, — pasakė Lajemas.

Kunigas Ralfas su Dominyku O’Roku pririšo bakus prie arklių ir nuvilko iki upelio, paskui perplaukė į kitą pusę.

— Žinot ką, dvasiškas tėve! — sušuko Dominykas. — O duobių šitam bjauriam purvyne mums nereikės kasti! Aš vis pagalvodavau, kad toji Merė per daug aukštai keliasi, marmurinį rūsį Maiklui savo kieme ištaisė, o dabar, šią minutę, išbučiuočiau ją už tai!

— Iš tikrųjų! — sušuko kunigas Ralfas.

Bakus jie pritvirtino po skardos lakštu, po šešis iš abiejų šonų, stipriai pririšo brezentą, dengiantį lavonus, ir, pritaisę prie išvargusių ašvienių virvę, kuri paskui pervilks plaustą, paleido juos per upelį. Dominykas ir Tomas sėdėjo raiti ant tų didelių arklių ir pasiekę kitą krantą, jau namų pusėje, pačiame viršuje sustojo, žiūrėdami atgal, o anie, palikti dykajame krante, prikabino tą savotišką baržą, pristūmė prie kranto ir nuleido į vandenį. Tomo ir Dominyko skardžiai raginami ašvieniai išsijudino, ir barža ėmė plaukti. Ji visaip kraipėsi ir sukiojosi, bet vis dėlto laikėsi ant vandens ir laimingai pasiekė krantą; kad negaištų laiko, vyrai pasuko keliuku didžiojo namo link neišardę plausto, ir bakai slydo žeme daug lengviau negu pirma vien tik skardos lakštas.

Nuožulniu pakilimu jie įvažiavo pro didžiules duris į avių kirpimo daržinę iš to galo, kur vilna kraunama į ryšulius, ir pastatė plaustų su visa našta didžiuliame tuščiame pastate, atsiduodančiame degutu, prakaitu, vilnų riebalais ir mėšlu. Susisupusios į vaškytinės apsiaustus atėjo Minė ir Ketė pradėti budynių ir suklaupė abipus geležinio katafalko; ėmė barškėti rožinių karoliukai, subangavo balsai įsimintu, jau savaime plaukiančiu ritmu.

Namuose daugėjo žmonių. Atvyko Dankenas Gordonas iš Ič Juizdžo, Gėrėtas Deivis iš Narengango, Horis Houptonas iš Bil Bilo, Idenas Karmaiklas iš Barkulos. Senis Engus Makvinas susistabdė palengvėle šliaužiantį vietinį prekinį traukinį ir prie mašinisto atvažiavo iki Džilio, o ten pasiskolino arklį iš Hario Gofo ir pabaigė kelionę kartu su juo. Bet ar šiaip, ar taip, jam teko sukarti daugiau kaip du šimtus mylių purvynės.

— Mano viską kaip šluote nušlavė, dvasiškas tėve, — pasakojo vėliau kunigui Horis, kai jie septyniese sėdėjo mažajame valgomajame ir valgė pyragą su mėsa ir inkstais. — Nuo vieno galo iki kito ugnis kai šniojo, tai nė avies, nė žalio medelio nepaliko. Visa laimė, keli paskutiniai metai buvo geri, tik tiek galiu pasiguosti. Avių nusipirkti turėsiu iš ko, o jei lietus dar pasilaikys, bematant vėl žolės priaugs. Bet neduok Dieve mums tokios nelaimės per ateinančius dešimt metų, jau tada, dvasiškas tėve, neturėsiu nė kiek juodai dienai atsidėjęs.

— Na, tau labai nepasisekė, Hori, — tarė Gėrėtas Deivis, aiškiai gardžiuodamasis puriu, tiesiog tirpstančiu burnoje sluoksniuotu ponios Smit kepiniu. Jokia bėda neatims juodžemio lygumų gyventojui apetito ilgesniam laikui — jam reikia gerai pasistiprinti, kad tą bėdą atlaikytų. — Aš, manding, būsiu praradęs apie pusę ganyklų ir du trečdalius avių, prasti reikalai. Pasimelskit už mus, dvasiškas tėve.

— Ėhė, — pridūrė senasis Engus, — man ne taip smarkiai kliuvo kaip vargšui Horiui ir Geretui, dvasiškas tėve, bet irgi nekas. Šešiasdešimt tūkstančių akrų ir pusės avių kaip nebūta. Kai taip pasidaro, imu gailėtis, kam jaunas būdamas išdūmiau iš Skajaus.

Kunigas Ralfas nusišypsojo.

— Tai praeis, Engau, pats žinot. O iš Skajaus išdūmėt dėl tos pačios priežasties kaip ir aš iš Klanamaros. Ten jums buvo per ankšta.

— A, gal ir taip. O viržiai taip gražiai nepleška kaip eukaliptai, ar ne, dvasiškas tėve?

Neįprastos bus laidotuvės, galvojo kunigas Ralfas dairydamasis; moterys bus tik iš Drohedos, iš kitur atvyko vieni vyrai. Kai ponia Smit nurengė, nušluostė ir paguldė Fioną į plačią lovą, kur ji miegodavo su Pedžiu, kunigas Ralfas nunešė didelę dozę opijaus tinktūros, o kai ji, isteriškai raudodama, atsisakė išgerti, jis užėmė jai nosį ir negailestingai suvertė į burną. Keistas dalykas, jis nemanė, kad Fija galėtų palūžti. Vaistai paveikė greitai, nes ji visą parą buvo nevalgiusi. Žinodamas, kad Fija kietai įmigusi, kunigas Ralfas pasijuto ramesnis. O Megės jis nepaleido iš akių; tuo tarpu ji buvo virtuvėje, padėjo poniai Smit. Broliai visi miegojo, buvo taip nusikamavę, kad vos įstengė nusitraukti šlapius drabužius. Kadangi mirusieji buvo paguldyti tuščioje nepašventintoje patalpoje, pagal paprotį prie jų reikėjo budėti. Kai Minė ir Ketė atbuvo savo dalį, jas pakeitė Gėrėtas Deivis su sūnum Ineku; kiti per tą laiką, kol valgė ir šnekėjosi, pasiskirstė budėjimą po valandą.

Į valgomąjį niekas iš jaunųjų nėjo. Visi jie virtuvėje neva padėjo poniai Smit, bet iš tikrųjų buvo ten tik tam, kad matytų Megę.

Šitai supratęs kunigas Ralfas ir susierzino, ir nusiramino. Ką gi, iš tų jaunuolių Megė turės išsirinkti sau vyrą, šitoji neišvengs. Inekui Deiviui dvidešimt devyneri, dėl juodų plaukų ir labai tamsių akių jį vadina juoduoju velsiečiu; gražus vyrukas; Lajemui O’Rokui dvidešimt šešeri, plaukai rusvi, akys žydros, kaip ir metais jaunesnio jo brolio Rorio. Konoras Karmaiklas iš visų vyriausias, jam trisdešimt dveji, panašus į seserį, kaip iš akies trauktas, tikrai labai gražus, tik gal kiek arogantiškas; tinkamiausias, kunigo Ralfo nuomone, buvo senojo Engaus vaikaitis Alasteras, Megei artimiausias amžiumi — dvidešimt ketverių metų, labai malonus jaunuolis, gražiomis mėlynomis kaip senelio, tikro škoto, akimis ir jau žilstančiais plaukais — tai visos šeimos bruožas. Tegu ji pamilsta kurį nors iš jų, tegu išteka, turės vaikų, juk ji taip nori. O Dieve, mano Dieve, jeigu suteiktum tą malonę man, su džiaugsmu kentėčiau meilės kančias, su džiaugsmu...

Šių karstų neužgulė gėlės, ir vazos koplyčioje stovėjo tuščios. Žiedai, kurie išliko po baisaus karščio prieš dvi dienas, neatsilaikė prieš lietų ir gulėjo priploti purve kaip negyvi drugeliai. Nei žydinčios akacijos šakutės, nei rožės pumpuro. Ir visi išvargę, taip išvargę. Tie, kurie atjojo daugelį mylių prastu keliu parodyti, kaip mylėjo Pedį, ir tie, kurie pargabeno palaikus, ir tie, kurie plūkėsi su virimu ir valymu; kunigas Ralfas buvo taip išvargęs, kad jautėsi kaip sapne ir suko akis nuo išsikankinusio, nevilties paženklinto Fionos veido, nuo piktos ir sielvartingos Megės, nuo draugėn susibūrusių Bobo, Džeko ir Hiujo skausmo...