Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Fiona išblyško.

— Oi, Martinai! Taip toli sieks?

— Visiems pranešta, Fija. Buru ir Berke žmonės telkia jėgas.

Dar tris dienas gaisras siautėjo vis plėsdamasis ir plėsdamasis į rytus, paskui staiga prapliupo liūtis, pylė beveik keturias paras ir užgesino viską aliai vienos žarijėlės. Bet po to nusitęsė apanglėjęs juodas daugiau kaip šimto mylių ilgio ir dvidešimties mylių pločio takas — jo pradžia nuo Drohedos žemių vidurio, o pabaiga — paskutinės Džilenbouno apygardos žemės rytuose, Radna Haniše.

Kol dar nelijo, niekas nesitikėjo gauti žinios nuo Pedžio, manė, kad jis saugus anapus išdeginto ploto, tik negali jų pasiekti dėl to, kad žemė įkaitusi ir tebegruzda medžiai. Jei gaisras nebūtų sugadinęs telefono linijos, galvojo Bobas, būtų paskambinęs Martinas Kingas, juk Pedis iš visko sprendžiant turėjo prisiglausti vakaruose, Bugeloje. Bet lietus pylė jau šešias valandas, o Pedis nesirodė, ir jie ėmė nerimauti. Kone keturias dienas be perstojo įtikinėjo save, kad priežasčių rūpintis nėra, kad jis tiesiog atkirstas, bet nenori joti į Bugelą, o laukia, kada galės grįžti tiesiai namo.

— Lig šiol jau turėtų būt grįžęs, — tarė Bobas, žingsniuodamas po svetainę; kiti tylomis žiūrėjo į jį. Kaip tyčia nuo lietaus oras buvo drėgnas ir vėsus, tai marmuriniame židinyje vėl degė skaisti ugnis.

— Ką tu manai, Bobai? — paklausė Džekas.

— Manau, jau reikia jo ieškoti. Gal kartais sužeistas ar gal eina tokį kelią pėsčias. Galėjo arklys pasibaidęs numesti, ir gal jis guli kur nors, nepaeina. Maisto turėjo tik vienai parai, keturioms tiek neužteks, bet iš bado neturėtų dar mirti. Geriau kol kas nepanikuoti, todėl žmonių iš Narengango neatšauksiu. Bet jei iki nakties jo nerasiu, josiu pas Dominyką ir rytoj visus sukelsiu ant kojų. Greičiau jie sutvarkytų tą telefoną!

Fiona visa virpėjo, akys degė, atrodė paklaikusios.

— Einu apsimausiu kelnes, — pasakė ji. — Neištversiu čia sėdėdama ir laukdama.

— Mama, pasilik namie! — paprašė Bobas.

— Jei jis sužeistas, Bobai, tai nežinia kur yra, ir nežinia, kokia jo būklė. Avininkus išsiuntei į Narengangą, todėl jo ieškoti belieka visai mažai žmonių. Jei aš josiu su Mege, mes abi drauge susidorosim, kad ir ką rasim, o be manęs jai reikės joti su kuriuo nors iš jūsų, ir tada iš jos tebus mažai naudos, o iš manęs dar mažiau.

Bobas nusileido.

— Na gerai. Gali sėst ant Megės arklio, kuriuo jojai per gaisrą. Visi pasiimkit šautuvus ir daug šovinių.

Jie perbrido upelį ir leidosi į to nuniokoto krašto gilumą. Niekur nebuvo likę nieko žalio ar rudo, tik platybės permerktų juodų degėsių, kad ir kaip keista, dar teberūkstančių po ilgo lietaus. Kiekvienas lapelis ant kiekvieno medžio susisukęs ir karo lyg koks virvagalys, kur augo žolė, tai šen, tai ten guli nedideli juodi kupsteliai — sudegusios avys, o kai kur ir didesnis gūbrelis, anksčiau buvęs jautukas ar kiaulė. Per veidus kartu su lietumi sroveno ašaros.

Pirmi jojo Bobas ir Megė, viduryje Džekas su Hiuju, o paskutiniai Fija su Stiuartu, ir juodviem ta kelionė buvo rami; jie nesikalbėjo, jiems buvo gera, kad yra kartu. Tarpais arkliai beveik susiglausdavo, tarpais šokdavo į šalį, pasibaidę kokio dar nematyto siaubo, tik paskutinė raitelių pora to lyg ir nepastebėjo. Per purvą jie jojo lėtai ir sunkiai, bet suskrudusi, susipynusi žolė buvo tartum kokoso pluošto kilimas, ir arklių kojos turėjo kur atsispirti. Kas keli jardai jie tikėjosi pamatysią virš lygaus horizonto Pedį, tačiau laikas ėjo, o jis vis nesirodė.

Baimė suspaudė jiems širdis, kai suprato, kad gaisras prasidėjo toliau nuo tos vietos, negu jie buvo manę, Vilgos ganykloje. Dūmai, matyt, atrodė kaip audros debesys, ir gaisras liko ilgai nepastebėtas. Apstulbino riba. Ji atrodė tarsi su liniuote nubrėžta. Vienoje pusėje juodavo degėsiai lyg blizganti derva, o kitoje plytėjo žemė, kokią buvo įpratę matyti, — rusva, papilkusi ir niūri lietuje, tačiau gyva. Bobas sustojo ir pasigręžė, norėdamas pasikalbėti su kitais.

— Na, tai pradėsim nuo čia. Aš josiu į vakarus, ten daugiausia tikimybės, o aš tvirčiausias. Ar visi turit pakankamai šovinių? Gerai. Jei ką rasit, šaukit trissyk į orą, o tie, kurie išgirs, tegu atsako vienu šūviu. Tuomet laukit. Kas bus paleidęs tris šūvius, po penkių minučių vėl iššaukit ir kartokit kas penkias minutes. Kas išgirsit, atsakykit vienu šūviu. Tu, Džekai, jok į pietus palei šitą ribą. Tu, Hiuji, į pietvakarius. Aš — į vakarus. Mama su Mege, judvi jokit į šiaurės vakarus. Tu, Stju, — palei gaisro ribą į šiaurę. Tik neskubėkit. Per lietų blogai matyti, o vietom užstoja medžiai. Dažnai šūktelkit; jis gali būti tokioj vietoj, kad nepamatys, o išgirsti išgirs. Tik atsiminkit, nešaudykit, kol nesurasit, nes jis tai šautuvo neturi, ir jei išgirs šūvius, o prisišaukti negalės — kaip jam bus siaubinga. Na, laimink Dieve, linkiu jums sėkmės.

Tartum piligrimai paskutinėje kryžkelėje jie atsiskyrė ir per nesiliaujantį pilką lietų ėmė tolti vieni nuo kitų, vis mažėjo ir mažėjo, kol dingo kiekvienas savo kelyje.

Nenujojęs nė pusės mylios, visai prie pat gaisro ribos Stiuartas pastebėjo kelis apdegusius medžius. Ten buvo nedidelė vilga, juoda ir susirangiusiais kaip negriuko garbanos lapais, ir prie išdegusios žemės krašto didelis apdegęs kelmas. Prie jų tysojo Pedžio arklys, ugnyje susiliejęs su didelio eukalipto kamienu, ir juodavo du Pedžio šunys, sustingę, lyg šakaliukai styrančiomis aukštyn kojomis. Stiuartas nulipo nuo arklio, batai iki gurnelių įklimpo į purvų; iš balno dėklo jis išsitraukė šautuvą. Žengė atsargiai statydamas kojas per lipnius nuodėgulius, o jo lūpos krutėjo be garso tardamos maldos žodžius. Jei ne arklys ir šunys, būtų galima turėti viltį, manyti, kad ten ugnis užklupo kokį klajūną ar šiaip vienišą keleivį. Bet Pedis turėjo arklį ir penkis šunis; klajūnai raiti nejodinėja ir turi paprastai tik vieną šunį. Ir ta vieta — Drohedos žemių vidury, todėl negali čia būti nei varovas, nei avininkas, keliaujantis iš Bugelos vakarų link. Tolėliau gulėjo dar trys sudegę šunys; iš viso penki, penki šunys. Stiuartas žinojo, kad šešto neras, ir nerado.

O ne per toliausiai nuo arklio, už nuvirtusio medžio kamieno, gulėjo žmogaus palaikai. Apsirikti neįmanoma. Juodas nuo lietaus, blizgantis pavidalas guli aukštielninkas, nugara išlenkta lanku, į žemę remiasi tik pečiai ir sėdmenys. Rankos, atmestos į šalis ir sulenktos per alkūnes, tartum maldauja dangaus malonės, pirštai su nudegusia, atkritusia nuo apanglėjusių kaulų mėsa, griebiasi už oro. Kojos taip pat išskėstos į šonus, sulenktos per kelius, galvos gumulas tuščiomis akiduobėmis žvelgia į dangų.

Valandėlę Stiuarto aiškus, visa regintis žvilgsnis sustojo ties tėvu, ir jis matė ne sudarkytų kūną, o žmogų, tokį, koks buvo gyvas. Stiuartas pakėlė šautuvą į viršų, iššovė, užtaisė, vėl iššovė, užtaisė, iššovė trečią kartą. Tolumoje pasigirdo negarsus atsakomasis šūvis, paskui dar toliau ir dar neaiškesnis antras. Tada jis prisiminė, kad artimesnis šūvis greičiausiai bus motinos ir sesers — jos jojo į šiaurės vakarus, o jis į šiaurę. Nelaukdamas kaip buvo susitarta, penkių minučių, jis įdėjo šovinį į šautuvo spyną, atsisuko į pietus ir iššovė. Trumpa pauzė, kol užtaisė iš naujo, antras šūvis, vėl užtaisė, trečias šūvis. Padėjo šautuvą ant žemės ir stovėjo žiūrėdamas į pietus, pakreipęs ausį į tą pusę. Šį kartą atsiliepė Bobo šūvis, iš vakarų, paskui antras — Džeko ar Hiujo ir trečias — motinos. Stiuartas su palengvėjimu atsiduso; nenorėjo, kad pirmos čia atsirastų moterys.