Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Pedis pašoko nuo ryškiai plykstelėjusios melsvos šviesos, akinančios net per užmerktus vokus, bet iškart buvo parmestas kaip koks žaisliukas didžiulės sprogimo bangos. Pakėlęs galvą nuo žemės jis pamatė galutinį žaibo triumfą — visas nudžiūvusio eukalipto kamienas buvo apsuptas plieskiančios aureolės, aukštyn žemyn puldinėjančių melsvų ir purpurinių liepsnų; ir staiga — nespėjo jis susigaudyti, kas čia darosi, — užsiplieskė viskas aplinkui. Nuvirtę medžiai seniai nebeturėjo nė lašelio drėgmės, o aukšta žolė buvo sausa kaip popierius. Tartum įžūlus žemės atsakas dangui nuo milžiniško medžio viršūnės šovė aukštyn ugnies stulpas, tą pačią akimirką užsiliepsnojo kelmai ir nuvirtę medžiai, ir nuo čia ugnis, genama vėjo, pagavo ratu plisti tolyn. Pedis nebespėjo nubėgti prie arklio.

Užsidegė ir perdžiūvusi vilga, ir minkšta sakuota jos šerdis sprogo. Visur aplinkui stūksojo ugnies sienos, — degė medžiai, ūžė liepsnodama žolė po kojomis. Pedis girdėjo gailiai žvengiant arklį ir širdimi veržėsi prie jo; kaip palikti vargšą gyvulį žūti pririštą, be pagalbos. Sustugo šuo, jo staugimas virto beveik žmogišku nepakeliamos kančios riksmu. Valandėlę jis blaškėsi kaip gyvas deglas, paskui nuvirto į pleškančią žolę. Staugė bėgdami kiti šunys, apimti liepsnos, lekiančios su vėju greičiau už bet kokį gyvą padarą su kojom ar sparnais. Sekundės dalelytę Pedis stabtelėjo svarstydamas, kaip nusigauti iki arklio, ir tada krintantis meteoras nusvilino jam plaukus; jis pažvelgė žemyn ir pamatė prie kojų gatavai iškepusių didelę kakadu.

Staiga Pedis suprato — tai galas. Iš šito pragaro nėra išsigelbėjimo nei jam, nei jo arkliui. Vos spėjo taip pagalvoti, sprogo sausas šakotas eukaliptas jam už nugaros ir į visas puses pasipylė liepsnos. Pedžio rankų oda susitraukė ir pajuodo, jo liepsnaspalvius plaukus užtemdė dar ryškesnė liepsna. Šitokia mirtis nenusakoma žodžiais — ugnis eina ne iš vidaus, o vidun. Paskutiniai sukepa, nustoja gyvavę širdis ir smegenys. Degančiais drabužiais Pedis blaškėsi milžiniškame viską naikinančiame lauže ir šaukė. Tas siaubingas riksmas buvo žmonos vardas.

Visi kiti spėjo grįžti į Drohedų audrai dar neprasidėjus, nuvedė arklius į žardį ir išsivaikščiojo kas kur — į didįjį namą ar į barakus.

Šviesioje Fionos svetainėje, kur kreminio ir rausvo marmuro židinyje ūžė degdamos pliauskos, broliai Klieriai sėdėjo klausydamiesi audros — dabar jų nebetraukė eiti į lauką pasižiūrėti. Labiau viliojo skanus degančio eukalipto kvapas, pyragaičiai ir sviestainiais ant vežiojamo arbatos stalelio. Niekas nesitikėjo, kad Pedis suspės grįžti.

Apie ketvirtą valandą debesys nuslinko į rytus, ir visi nejučia lengviau atsiduso; per sausas audras nė vienas negalėjo išbūti abejingas, nors visi Drohedos pastatai buvo su žaibolaidžiais. Džekas ir Bobas atsistojo sakydami, kad eina pakvėpuoti grynu oru, bet iš tikrųjų norėjo atsipalaiduoti.

— Žiūrėk! — parodė Bobas į vakarus.

Virš medžių, supančių sodybą, kilo aukštyn didžiulė bronzinė dūmų marška, jos pakraščius draskė smarkus vėjas, atplėšdamas siauras apspurusias draikanas.

— O Dieve! — suriko Džekas ir nubėgo vidun prie telefono.

— Gaisras, gaisras! — jis ėmė šaukti į ragelį, ir visi kambaryje nustebę atsisuko į jį, paskui išbėgo laukan pasižiūrėti. — Gaisras Drohedoje, baisus gaisras!

Ir padėjo ragelį; tiek tereikėjo pasakyti telefonininkei Džilyje ir tiems, kurių telefonai buvo prijungti prie tos pačios linijos ir kurie paprastai keldavo ragelį, vos išgirdę aparatą skambtelint. Nors Džilio apylinkėse nepasitaikė didesnio gaisro per tuos metus, kai Klieriai apsigyveno Drohedoje, visi žinojo, ką reikia daryti.

Vaikinai nubėgo prie arklių, iš barakų pasipylė darbininkai, ponia Smit atrakino sandėlį ir ėmė krūvomis dalyti storus maišus. Dūmai vakaruose, o vėjas kaip tik iš tos pusės, vadinasi, gaisras slenka į Drohedą. Fija nusisegė ilgą sijoną ir užsimovė Pedžio kelnes, abi su Mege nubėgo į arklides; prireiks kiekvienos poros rankų, galinčių laikyti maišą.

Virtuvėje ponia Smit užkūrė viryklę, o tarnaitės nuo kablių palubėje nukabino didžiulius puodus.

— Gerai, kad vakar papjovėm jautuką, — tarė ekonomė. — Mine, še raktą nuo gėrimų podėlio. Atneškit su Kete visą alų ir romą, kiek tik turim, paskui imkitės kepti papločius, o aš troškinsiu mėsą. Tiktai sukitės, sukitės greičiau!

Arkliai, sunerimę nuo audros ir užuodę dūmus, nesidavė balnojami; Fija su Mege išsivedė du grynakraujus besimuistančius žirgus į kiemą prie arklidžių, kad galėtų lengviau suvaldyti. Megei kariaujant su bėrąja, keleliu nuo Džilenbouno kelio atskubėjo du klajūnai.

— Gaisras, ponia, gaisras! Ar dar turit porą arklių? Duokit maišų.

— Eikit va ten, į žardį. Dieve mano, kad tik kas nors iš jūsų nebūtų įkliuvęs! — tarė Megė; ji nežinojo, kur tuo metu buvo jos tėvas.

Abu vyrai griebė maišus iš ponios Smit; Bobas su kitais buvo išjoję prieš penkias minutes. Šie klajūnai leidosi jiems pavymui, o Fija su Mege nušuoliavo paskutinės upelio link, perbrido į kitą krantą, paskui tolyn į tų pusę, kur kilo dūmai.

Sodininkas Tomas pripumpavo didelę autocisterną ir išvažiavo. Žinoma, tokio gaisro jokiu vandeniu neužgesinsi, nebent pasipiltų liūtis, bet jo reikės maišams sušlapinti ir žmonėms, kurie su jais darbuosis. Perjungęs bėgį jis važiavo į priešingą upelio krantą; atsigręžęs pažvelgė į nebegyvenamą vyresniojo avininko namą ir du tuščius trobesius už jo; tai sodybos pažeidžiamiausia vieta, tik čia užsidegantys dalykai stovi per arti anos pusės medžių. Senasis Tomas pažvelgė į vakarus, palingavo galvą ir staiga apsisprendęs pervažiavo atgal per upelį. Ganyklose gaisro niekas neužgesins, jie grįš. Sustojęs ant kalnelio prie pat vyresniojo avininko namo, kur ir pats kurį laiką gyveno, jis prijungė prie cisternos žarną ir ėmė lieti vandenį ant namo, paskui pavažiavęs apliejo ir abu mažesniuosius pastatus. Šitaip jis geriausiai padės — taip sumirkys šituos tris namus, kad jie nieku gyvu neužsidegs.

Megė su motina jojo greta; vakaruose grėsmingas debesis augo ir augo, vis labiau ir labiau buvo juntamas degėsių kvapas. Temo; iš vakarų per ganyklą bėgo vis daugiau žvėrių ir žvėrelių: kengūrų ir laukinių kiaulių, išgąsdintų avių ir galvijų, emu ir goanų, bėgo tūkstančiai triušių, įjodama iš Gręžinio ganyklos į Bil Bilą [* Drohedoje visos aptvertos ganyklos turėjo vardus], Megė pastebėjo, kad Bobas palikęs visus vartus atdarus. Bet avys buvo tokios kvailos, jog įsibedusios į tvorą grūdosi krūvoje per tris pėdas nuo atvirų vartų, jų nepastebėdamos.

Kai žmonės pasiekė gaisrą, jis buvo priartėjęs jau per dešimt mylių ir plėtėsi į šonus, kiekvieną sekundę užgriebdamas vis plačiau. Jie sėdėjo ant įsibaiminusių, trūkčiojančių galvas arklių ir bejėgiškai žvelgė į vakarus — vėjo gūsių per aukštą žolę nešama liepsna šokinėjo nuo vieno medžių guoto prie kito. Nėra ko mėginti sustabdyti gaisrą čia, net visa kariuomenė jo nesustabdytų. Reikia grįžti į sodybą ir kiek galima ginti nors ją. Gaisras eina penkių mylių pločio ruožu; jei kaip reikiant nesuragins nuvargusių arklių, ir jie paklius į ugnį ir sudegs. Vargšės, vargšės avys. Bet ką gi padarysi.

Kai kanopos sutakšėjo per seklų brastos vandenį, senasis Tomas vis dar tebelaistė namus prie upelio.

— Tai bent Tomas! — sušuko Bobas. — Liek, iki pasidarys karšta, bet tada spruk, kol dar bus laiko, girdi? Nerizikuok neprotingai, juk tu kur kas vertingesnis už tuos medgalius ir stiklus.