Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Taip, monsinjore, — trumpai atsakė kunigas Ralfas ir atsisėdo į trečią krėslą prie arbatai paruošto stalo, nukrauto plonyčiais sviestainiais su agurkų skiltelėmis, pyragaičiais, papuoštais baltu ir rausvu glajumi, karštomis sviestu pateptomis bandelėmis, krištolo indeliais su uogiene ir plakta grietinėle; arbatos servizas buvo sidabrinis, o puodukai — paauksuoto Einslio porceliano.

— Tokie atsitikimai apgailėtini, brangus arkivyskupe, tačiau net mes, mūsų Viešpaties kunigai, esame silpni, tokie pat kaip ir visi žmonės. Širdyje labai jo gailiuosi ir vakare melsiuosi, kad ateityje jis įgytų stiprybės, — tarė svečias.

Jo balsas buvo švelnus, tartis aiškiai svetimšališka, tariant „s” daugiau girdėjai „š”. Jis buvo italas, arkivyskupas Vitorijas Skarbanca di Kontinis— Verčezė, popiežiaus legatas Australijos katalikų bažnyčioje. Jo subtili misija buvo sieti Australijos bažnyčios galvas su Vatikano nerviniu centru, o tai reiškė, kad jis — pats aukščiausias dvasininkas šitoje pasaulio dalyje.

Prieš paskiriamas čia, jis, be abejo, tikėjosi patekti į Jungtines Amerikos Valstijas, bet pagalvojęs nusprendė, kad labai gerai bus ir Australija. Nors gyventojų skaičium, ne tik plotu, ji daug mažesnė, užtat daug labiau katalikiška. Ne taip kaip kituose kraštuose, kur kalbama angliškai, Australijoje katalikai nelaikomi žemesniais ir katalikų tikėjimas nekliudo siekti politiko, verslininko ar teisininko karjeros. Be to, pats kraštas turtingas, dosniai remia Bažnyčią. Kol jis Australijoje, nėra ko baimintis, kad Roma jį užmirš.

Arkivyskupas popiežiaus legatas buvo taip pat aštraus proto, ir jo akys virš paauksuoto puoduko buvo nukreiptos ne į arkivyskupą Klunį Darką, o į kunigą Ralfą de Brikasarą, netrukus tapsiantį asmeniniu jo sekretorium. Kad arkivyskupui Darkui šis kunigas nepaprastai patinka, visi žino, bet ar patiks jam, popiežiaus legatui? Tie airių kilmės Australijos kunigai visi tokie aukšti, stūkso virš jo kaip bokštai; amžinai reikia užversti galvą, norint matyti jų veidus, o tai baisiai vargina. Kol kunigas de Brikasaras pas dabartinį šeimininką, nieko jam neprikiši — jis linksmas, nesivaržantis, tiesmukas, bet ir pagarbus, turi humoro. O kaip jis prisitaikys prie visiškai kitokio viršininko? Buvo įprasta legatui skirti sekretorių italą, tačiau kunigas Ralfas de Brikasaras itin rūpi Vatikanui. Jis ne tik nepaprastai turtingas pats (vyresnybė neturi teisės atimti iš jo pinigų, nors žmonės mano atvirkščiai, o jis nerodo noro juos padovanoti), bet savarankiškai gavo ir didelį turtą Bažnyčiai. Taigi Vatikane buvo nutarta, kad arkivyskupas popiežiaus legatas pasiimtų kunigą de Brikasarą asmeniniu sekretorium, patyrinėtų tą jauną vyrą ir išsiaiškintų, kas jis toks.

Vieną gražią dieną popiežius įteiks kuriam nors iš Australijos dvasininkų kardinolo kepuraitę, bet kol kas dar ne. Todėl legatui reikia ištirti Ralfo de Brikasaro metų kunigus, o Ralfas de Brikasaras, be jokios abejonės, iš jų visų tinkamiausias kandidatas. Tebūnie šitaip. Tegu kurį laiką kunigas de Brikasaras pasipratina prie italų būdo. Tai, ko gero, bus įdomu. Ar negalėtų gi jis būti nors kiek žemesnis!

Kunigas Ralfas su malonumu gurkšnojo arbatą, bet buvo neįprastai tylus. Arkivyskupas popiežiaus legatas pastebėjo, kad jis suvalgė tik mažutį trikampį sviestainį, o nuo kitų gardėsių susilaikė, bet godžiai išgėrė keturis puodukus arbatos be cukraus ir be pieno. Ką gi, taip apie jį ir atsiliepiama — šis kunigas asmeniniame gyvenime pasižymi ypatingu nuosaikumu, jo vienintelė silpnybė — geras (ir labai greitas) automobilis.

— Jūsų pavardė prancūziška, kunige, — maloniai prabilo arkivyskupas popiežiaus legatas, — bet kiek žinau, jūs airis. Kaip čia yra? Ar jūsų protėviai buvo prancūzai?

Kunigas Ralfas šypsodamas papurtė galvą.

— Pavardė normaniška, monsinjore, labai sena ir garbinga. Aš esu tiesioginis palikuonis Ranulfo de Brikasaro, kuris buvo baronas Vilhelmo Užkariautojo dvare. Jis atėjo į Angliją 1066 metais kartu su Vilhelmo kariuomene, ir vienas jo sūnus pasiėmė ten žemės. Angliją valdant normanų karaliams, šeima klestėjo, o vėliau, Henriko IV laikais, kai kurie iš jų persikėlė per Airijos jūrą ir įsikūrė Peile [* Viduramžių Anglijos kolonija Airijoje su centru Dubline, egzistavusi XII— XVI a]. Henrikui VIII atskyrus Anglikonų bažnyčią nuo Romos valdžios, mes toliau išpažinome Vilhelmo tikėjimą, kitaip sakant, mums atrodė, kad privalome priklausyti Romai, o ne Londonui. Bet Kromvelio laikais mes netekome visų žemių ir titulų, jie mums taip ir nebuvo grąžinti. Airijos žemes Karolis dalijo anglams, savo favoritams, kurių turėjo pakankamai. Airiai, žinot, ne be priežasties taip nekenčia anglų.

Nors mes palyginti netekome savo buvusio garso, vis dėlto likome ištikimi Katalikų bažnyčiai ir Romai. Mano vyresnysis brolis turi Mito grafystėje puikų žirgyną ir tikisi, kad kuris nors jo užaugintas žirgas laimės Derbio arba Didžiosiose nacionalinėse lenktynėse. Aš esu antras sūnus, o pagal mūsų giminės tradiciją antrasis sūnus pasirenka Bažnyčią, jei tiktai nori. Turiu pasakyti, kad labai didžiuojuosi savo vardu ir kilme. Brikasarų giminei jau pusantro tūkstančio metų.

Na, tas tai gerai! Sena aristokratų giminė ir tvirtas laikymasis tikėjimo, nepaisant tėvynės netekimo ir persekiojimo.

— Bet iš kurgi „Ralfas”?

— Sutrumpintas iš Ranulfo, monsinjore.

— Aišku.

— Labai jūsų pasigesiu, kunige, — pasakė arkivyskupas Klunis Darkas, užsikrovė ant pusės bandelės uogienės ir plaktos grietinėlės ir viską susikimšo į burną.

Kunigas Ralfas nusijuokė.

— Stumiate mane į keblią padėtį, monsinjore! Štai aš sėdžiu tarp senojo savo viršininko ir naujojo, ir jei atsakysiu taip, kad įtikčiau pirmajam, supykdysiu antrąjį. Bet ar galima pasakyti — pasigesiu jūsų, monsinjore, ir kartu laukiu, kada galėsiu tarnauti jums, monsinjore?

Gerai pasakyta, diplomato atsakymas. Arkivyskupas di Kontinis— Verčezė jau ėmė galvoti, kad toks sekretorius jam bus visai tinkamas. Bet vis dėlto per daug gražus, tie subtilūs veido bruožai, nuostabi akių, plaukų, odos spalva, puiki figūra.

Kunigas Ralfas vėl nutilo įsistebeilijęs į arbatos stalelį, bet nematydamas jo. Matė jaunąjį kunigą, kurį ką tik išbarė, kančią jo akyse, kai suprato, kad jam neleis net atsisveikinti su mylimąja. Dieve mano, o jeigu jų vietoje būtų buvęs jis pats ir Megė? Labai saugantis, galima kiek laiko šitaip verstis; galima šitaip verstis kažin kiek, jei turėsi moterų tik per atostogas toli nuo savo parapijos. Bet jei rimtai prisiriši prie vienos moters, tavo paslaptį būtinai sužinos.

Būdavo dienų, kada tik praklūpojęs ant marmurinių koplyčios grindų, kol visas kūnas sustingdavo nuo skausmo, jis susilaikydavo nepuolęs į traukinį ir neišvažiavęs į Džilį ir Drohedą. Įtikinėjo save, kad jis tiesiog iškankintas vienatvės, kad jam trūksta žmogiškos šilumos, patirtos Drohedoje. Įtikinėjo save, kad niekas nepasikeitė nuo to, kai pasidavęs akimirkos silpnybei atsakė į Megės bučinį, kad jo meilė jai tebegyvena malonioje fantazijų karalystėje, o nėra atsidūrusi kitokiame pasaulyje, pasidariusi beprotiškai aiški ir apibrėžta, nebe tokia kaip ankstesnėse svajonėse. Jis nenorėjo pripažinti jokio pasikeitimo ir tebegalvojo apie Megę kaip apie mažą mergaitę, vydamas šalin bet kokį tam prieštaraujanti vaizdinį.

Jo klysta. Skausmas nemažėjo. Darėsi tik dar sunkiau, kankynė tapo žiauresnė, grėsmingesnė. Anksčiau vienatvė buvo beasmenė, jis niekad negalėjo sau pasakyti, kad koks nors žmogus galėtų nuo jos išgelbėti. Dabar vienatvė turėjo vardą: Megė. Megė, Megė, Megė...